Žydų tremtis 1941m.

Žydų tremtis 1941m.

Violeta Davoliūtė

Prabėgus 75 metams po 1941 metų birželio 14 tremčių Lietuvoje, svarbu prisiminti, jog jos buvo daugiatautės, taigi, tarp ištremtųjų buvo ir Lietuvos žydai. Žydų šeimos taip pat atsidūrė vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ sąrašuose ir – su vaikais, kūdikiais – buvo sugrūstos į tuos pačius gyvulinius vagonus. Dauguma vyrų buvo tuoj pat atskirti nuo šeimų ir atsidūrė lageriuose, o moterys ir vaikai turėjo iškęsti ilgą, kankinančią kelionę į Rusijos šiaurės gilumą. Dažnas mirė nuo bado ir kančių. Šiandien ši Lietuvos žydų istorijos dalis dar menkai žinoma visuomenei. Taip, yra vienas kitas tyrimas, statistikos duomenys, sąrašai, tačiau, deja, dar vyrauja įsitikinimas, jog Lietuvos žydai kentėjo tik nuo Holokausto, dar gajus mitas, kad visi žydai rėmė Sovietų režimą, o 1941-ųjų metų tremtys yra išimtinai lietuviška istorinė patirtis. Jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų nors vieno Lietuvos žydo tremtinio vardą ar istoriją.

Kitaip tariant, 1941 metu tremties patirtys buvo ne tik sulietuvintos, bet ir „sukatalikintos“ (tremties atmintis Lietuvoje įprasminama kryžiais, katalikiška religine ikonografija, palydima katalikiškų mišių), nors jos yra ir daugiatautės, ir daugiakonfesinės.

Kita vertus, per mažai akcentuojamas įkvepiantis lietuvių ir žydų tremtinių sambūvio, tarpusavio paramos tremtyje faktorius. Lietuviai ir žydai tremtyje buvo viena patirties bendruomenė. Daugelis 1941 m. ištremtų žmonių buvo išsilavinę, daug keliavę, gana liberalių pažiūrų. Labai svarbus buvo ir regioninis faktorius – žmonės iš Lazdijų, Utenos ar Anykščių labai vertino tai, kad jie buvo „žemiečiai“. Artimą bendravimą rodo ir tokie faktai, kad nemažai lietuvių ir žydų tremtinių tuokėsi. Visa tai rodo, jog 1941 metų tremčių įvairialypė patirtis dar nėra iki galo papasakota, nors tai labai svarbus švietimo ir atminties politikos komponentas.

 V.Davoliūtė – kultūros istorikė, Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje, dirbo mokslinį darbą Kanadoje, JAV ir Lietuvoje. Jos mokslinių interesų kryptys – istorinės traumos ir jų atmintis Europoje, tapatybės politika ir kultūros elitai sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiais, priverstiniai gyvenamosios vietos keitimai ir jų poveikis visuomenei bei kultūrai. Šiuo metu mokslininkė dirba Vilniaus universitete ir Lietuvos kultūros tyrimų institute, nuo 2015 metų rudens yra vizituojanti tyrėja Yale universiteto Mac Millan tarptautinių ir regioninių tyrimų centre.