Aut.Donatas Puslys
Viename savo paskutinių rašinių teigėte, kad, norint suprasti antisemitizmą, reikia žiūrėti ne į žydus, o į antisemitus. Žmonės daro klaidą, norėdami suvokti antisemitizmą dairydamiesi į žydus ir bandydami juose rasti priežasčių, dėl kurių kyla tas antisemitizmas. Ar ta pati klaida nėra daroma ir tada, kai norime suvokti religinio fanatizmo, prasiveržiančio smurtu, problemą. Juk veikiausiai reikia žvelgti ne į pačią religiją ir jo šventuosius tekstus, o veikiau į jos išpažinėjus.
Savo knygoje („Ne Dievo vardu“, red. past.) aš kalbu apie tai, kad yra labai sudėtinga žinoti tikrąsias priežastis. Daug skaičiau apie tai, kodėl jauni musulmonai radikalizuojasi. Akivaizdu, kad visai tai yra susiję su pažeminimo jausmu, jog islamas nesuklestėjo moderniame pasaulyje, kad islamas iš tikro taip niekada ir neatsigavo po Osmanų imperijos žlugimo. Buvo puoselėjama didžiulė svajonė, kad sekuliarus arabų nacionalizmas pasieks didžių dalykų. Tačiau atrodo, kad ši svajonė išsisklaidė net ir Turkijoje, kur ji ir gimė. Kai jautiesi pažemintas, visada yra du keliai, kaip su tuo susitvarkyti – internalizacija ir eksternalizacija. Pirmuoju atveju mes klausiame savęs, ką padarėme ne taip, kaip viską pataisyti. Jei žengiame antruoju eksternalizacijos keliu, tai visada klausiame, kas gi mums tai padarė.
Net ir tokia išsivysčiusi kultūra kaip Vokietijos kadaise pasidavė eksternalizacijos pagundai, patyrusi keletą pažeminimų – po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutarties, ekonominio žlugimo ir dėl to kilusios hiperinfliacijos. Labai lengva yra viską eksternalizuoti, tai ypač lengva, kai žmonės jaučia pažeminimą ar grėsmę. Tuomet atsiveria kelias iškilti neapykantos politikai.