Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Malką Levin 90-ojo gimtadienio proga ir linki stiprios sveikatos!

Gyvenimo ratai vis sukas ir sukas,
Tik širdis vis tokia kaip kadaise,
Dosni ir be galo gera.
Tešildo Jus vaikų šiluma.

  Mazel Tov!

Visa bendruomenė gerai pažįsta gerbiamos jubiliatės Malkos sūnų – Simą Leviną, Socialinio centro ir religinės bendruomenės bei Geros Valios fondo vadovą . Šventės proga sūnus pasakoja apie savo mylimą mamą.

,, Mamytė Malka Levin gimė 1924.07.28, Šiauliuose. Iš gausios jos  šeimos, po karo gyvi liko ji ir brolis Beno, kurį išgelbėjo vokiečių šeima. Mūsų šeimoje buvo laikomasi, kiek įmanoma tarybiniais metais, žydiškos tradicijos: švenčiamas šabatas, nevalgoma kiauliena, kartu nevalgomi pieno ir mėsos produktai. Pesachui buvo saugomi tik šiai šventei skirti indai. Šeimoje buvo kalbama jidiš kalba. Mamytė savo gyvenimą pašventė šeimai. Tėvelis buvo griežtas, todėl jo prisibijojau, o iš mamos gaudavau visko, ko tik norėjau. Mamytė gerbė tėvą, jo žodis buvo paskutinis ir nediskutuotinas.   Jau turėdamas savo šeimą ir vaikus, kalbėdamas telefonu su mama,  žinojau, kad pirmas jos klausimas bus: “ar pavalgei?”

  Šiandien mama  Izraelyje. Ten vyksta karas. Kaukia sirenos, įspėdamos apie galimą pavojų. Ir kai suskamba telefono skambutis, jau žinau, kad kažkur krito raketos ir mama skuba įsitikinti, kad pas mus viskas tvarkoje… Iš tiesų, pasaulis toks mažas.

   Vaikystėje laikas bėga lėtai. Dabar pernelyg greitai, deja. Šiandien jau daugelio dalykų nebegalima atidėti rytdienai.  Laikas įgauna kitą prasmę ir vertę. Kai pasakiau, kad važiuosiu aplankyti mamytės, kad kartu atšvęstume jos gimtadienį, apsidžiaugiau, kad visa šeima panoro irgi prisijungti, nežiūrint vykstančio karo Izraelyje.Turiu didelį patyrimą skristi lėktuvais. Pirmą kartą labai jaudinausi ir atidžiai klausiausi lėktuvo variklių – juk visa mano šeima buvo viename lėktuve…Ilgai galvojau, kaip pranešti apie mūsų atvykimą  mamytei. Žinojau, kad prieštaraus (vyksta karas, pavojinga), todėl nutariau iš anksto nepranešti ir jaudinausi, kaip ji sureaguos mus pamačiusi. Mūsų “taktika” buvo teisinga – ji nustebo, apsidžiaugė ir pirmi jos žodžiai buvo: “kokia aš laiminga”.

   Ji ir dabar turi daug draugių, geranoriška, su niekuo nesipyksta ir viskuo patenkinta. Gal tokia yra ilgaamžiškumo priežastis? Ir kaip šių savybių trūksta man!

   Šiandien ir kasdien vakarais telefonu mamai, šalia įprasto “ar pavalgei”,  išgirstu:  “ar pas jus nevyks karas, ar ramu?”

  Mama, tikrai neramu – juk tu taip toli!