Nuoširdžiai užjaučiame Pasaulio Tautų Teisuolių Petro ir Onos Mikuličių artimuosius, mirus jų sūnui žurnalistui Jurgiui Vytautui, karo metais kartu su savo tėvais išgelbėjusiems Kanadoje gyvenančią smuikininkę Juliją Remigolskytę-Flier.
PETRO ir ONOS MIKULIČIŲ ŠEIMOS ŽYGDARBIS
Petras ir Ona Mikuličiai su savo trimis vaikais gyveno Kaune, Žemutinėje Fredoje, Minkovskių g-vės 110-ajame name. Karo metais netoli nuo jų namų į priverstinius darbus atvarydavo žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Klara Gelman. 1942–1943-ųjų metų žiemą Klara Gelman ryžosi paprašyti Onos ir Petro Mikuličių gelbėti savo dviejų metų dukterėčią Juliją Remigolskytę (vėliau Flier). Nepaisydami rizikos, Ona ir Petras Mikuličiai sutiko priglausti mažytę žydų mergaitę ir tėviškai ja rūpinosi. Tikru savo tėvų pagalbininku, gelbėjant mažąją Juliją, tapo jų sūnus Vytautas. Mergytė greitai išmoko kalbėti lietuviškai, kaimynams buvo sakoma, kad tai mirusios Onos Mikuličienės sesers dukrytė.
Iš Vytauto Mikuličiaus prisiminimų:
Mūsų šeima turėjo nemaža draugų ir pažįstamų. Ypač su aplinkos moterimis gražiai bendravo mūsų motina. Tarp jų buvo rusių, žydžių, lenkių… Hitlerininkams įvedus savo režimą, motina neatsisakė savo draugių, tik tie susitikimai vykdavo paslapčiomis ir trumpai.
Kai pasklido šiurpi žinia – iš žydų šeimų atplėšiami vaikai ir vežami į žudynes, pas mus atbėgo mamos draugė Klara su dvimete mergyte ant rankų, prašydama pagalbos. Ašaromis apsipylusi motina nežinojo ką bedaryti, kreipėsi į tėvą, kurio ryžtingas „paimt“ nulėmė mažylės likimą.
Neramios dienos bėgo, į mūsų kiemą šalia kelio dažnai užsukdavo vokiečių kareiviai. Todėl tėvo patarimas „laikyti liežuvį už dantų“ mums be jokių aiškinimų buvo šventa taisyklė. Man teko žvalgo pareigos. Net į galvą neatėjo mintis ir geriausiems draugams prasitarti apie slepiamą „dukterėčią“. Aplink mus gyveno geležinkelio tarnautojai ir darbininkai. Kai kas gal ir pastebėjo juodaplaukę mergytę. Bet niekas apie tai neprasitarė. Dvimetė Julė greitai pas mus įprato, lyg nujausdama pavojų, buvo tyli ir labai paklusni, prakalbo lietuviškai.
Frontui traukiantis į Vakarus, Mikuličių šeima persikėlė iš Kauno į Prienų rajoną, pas pažįstamą ūkininką. Nuošaliame vienkiemyje buvo žymiai saugiau. Deja, Mikuličių namas Žemutinėje Fredoje sudegė iki pat pamatų. Sugrįžę po kelių dienų jie rado tik pelenų krūvą, o netoliese sėdėjo ir šeimininkų laukė žydaitės Julijos-Birutės mama su seserimi.
Nors Onutė ir Petras Mikuličiai per tą laiką labai prisirišo prie mergaitės, bet jie ją iš karto grąžino jos motinai Menachai Remigolskienei. Deja, tokia siaubinga karo baigtis, kai teko matyti savo namo pelenus, palaužė Petro Mikuličiaus sveikatą, karui pasibaigus jis išgyveno tik pusmetį.
Julija Remigolskytė-Flier mokėsi nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, tęsė studijas Vilniaus konservatorijoje, tapo puikia smuikininke, vėliau su motina emigravo į Kanadą.
1995 metais Ona ir Petras Mikuličiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. Kai 1996 metais tuometinė Izraelio ambasadorė Tova Herzl atvyko įteikti Pasaulio Tautų Teisuolio medalio Onai Mikuličienei, jos pasveikinti atvyko ir Julija Flier. Tada ji pasakė, kad tikrasis jos gyvenimas prasidėjo nuo išgelbėjimo. Jeigu ji, tada mažytė mergaitė, būtų žuvusi, ji nebūtų turėjusi dviejų dukterų ir anūkių.
Danutė Selčinskaja, VVGŽM skyriaus vedėja
Petras ir Ona Mikuličiai
Julija Remigolskytė-Flier su savo gelbėtoja
