SERGEJUS KANOVIČIUS
Kas kartą, kai artėja kokių nors sukakčių minėjimai, man darosi nejauku. Net kiek baugu. Ypač, kai sukaktys yra susijusios su nesuskaičiuojama, veik neįsivaizduojama daugybe aukų. Baugu dėl to, kad tuoj priverstinai gedulingu balsu prabils tie, kuriems pagal rangą priklauso tą daryti. Skambės gedulingi, kupini valdiškos užuojautos žodžiai, kurie išnyks tuštumoje tarsi prabėgęs vėjas nušalusiais Lietuvos laukais ir palaukėmis.
Artėja Aušvico koncentracijos stovyklos išvadavimo metinės. Bus gailimasi nužudytų žydų. Prie mikrofonų, spaudos konferencijose ir pranešimuose žiniasklaidai. Galbūt dar bus kokių nors režisuotų renginių. Su mikrofonais, su ir be kiliminės dangos takeliais. Bet jų neabejotinai bus. Nes to reikalauja protokolas. Taip reikia. Dabar to galbūt reikia net labiau, nes būtų nepatogu. Ne prieš žydus, gink Dieve, ne. Prieš tuos, kuriuos dažnai ir pelnytai vadiname civilizuota Europa ir norime būti jos dalimi. Po trumpo ir veik nematomo valdiško gedėjimo įsivyraus ramioji ir ilgoji pertrauka – nužudytų žydų bus gaila vėl, kai vėl pastatys mikrofonus net Vilniaus mokyklų privalomai nelankomuose Paneriuose (nebent privalomomis laikysime vienos masinių renginių – už ES fondų pinigus – organizatorės show „Būti žydu“ performansus, kurių esmės nesupranta net šlikėmis ir Dovydo žvaigždėmis laikinai „papuošti“ vargšai nieko nesuprantantys moksleiviai). Kai gyvybės maršo keliu reikės kartą per metus nulinguoti į tą tikrą ašarų pakalnę ir pasakyti vėl „ką nors tokio“. Taip surežisuotas spektaklis kartosis ir kartojasi kasmet. Tarp Aušvico ir Holokausto dienos (iš Izraelio perkelto ir Lietuvon) minėjimo, vėliau Vilniaus geto likvidavimo metinių bus didieji antraktai – jokių kalbų sakyti nereikės.