Arkadijus Vinokuras

Jau mažiausiai 13 metų kaip turi. ISIS – Islamo valstybė. 2003 metais buvusi maža, nereikšminga sekta, šiandien užima plotą, didesnį už Jungtinės Karalystės, valdo šešis milijonus žmonių ir turi apie 100 000 karių armiją. ISIS religija? Islamas. O kitų teroristų organizacijų „Hezbollah“, „Hamas“, „Al Qaida“, talibanai, „Boko Haram“, „Shehab“ religija? Taip pat islamas.

Visos šios organizacijos kartu paėmus apginklavusios dar apie 100 000 karių. „Hamas“ valdo apie du milijonus Gazos gyventojų, „Hezbollah“ tapo Libano visuomenės dalimi, valstybe valstybėje. Terorizmą Artimuosiuose Rytuose pirmiausia remia Iranas, teokratija su šešiasdešimt šešiais milijonais gyventojų ir apie 1 milijonu karių. Irano religija? Islamas. Nekalbu jau apie kitas arabų valstybes.

Visos šios grupuotės išsiugdė neapykantą Vakarams, demokratiniams tarpusavio santykių principams su motinos pienu, taip sakant. Tiksliau – religinių fanatikų vedami už rankos nuo gimimo iki „gražios“ mirties su sprogmenimis aplink kūną. Šioje vietoje, akli nuo popierinio humanizmo šalininkai, nepradėkite manęs kaltinti islamofobija.

Aiškinti, kad 1,5 milijardo musulmonų nieko bendra su agresyviuoju islamu neturi. Neturi, bet kažkaip prieš agresyvųjį islamą protestuoti į gatves neišeina. Bent ten, kur galima į gatves išeiti. Bet tų gatvių, matyt, labai jau reta.

Neužsiimsiu teologiniais svarstymais tema „Ar tikrai islamas taikingas ar ne“. Tai tas pat, kas aiškintis, kiek taikinga buvo krikščionybė nuo jos atsiradimo pradžios. Faktas tik tas, kad visi iki vieno krikščionys, žudę musulmonus, žydus, pagonis, Amerikos indėnus, laikė save taikos religija ir tikraisiais krikščionimis. Net ir tada, kai katalikai žudė protestantus, o protestantai katalikus. Tai yra tai, kas šiandien ir vyksta Irake, Sirijoje, Afganistane, Afrikoje.

Visos šios žudikiškos organizacijos teigia esančios pačios tikriausios islamo nešėjos, to tikrojo islamo, net leidžiančio žudyti kitus musulmonus, nors Koranas tai lyg ir draudžia. Žinoma, kas be ko, išskyrus numatytus atvejus. Ką ir matome plika akimi. Pats naujausias kraupus išpuolis – skerdynės Paryžiuje. Gera žinia ta, kad pagaliau ISIS valstybė peržengė seniai peržengtą ribą (nužudant dvylika „Charlie Hebdo“ žurnalistų ir keturis prancūzus žydus Paryžiuje be jokių pasekmių), ir NATO pagaliau turėtų užbaigti jų gyvavimą. Šito nepadaryti Europai ir NATO būtų pats kvailiausias kelias į savižudybę.

Taigi šiandien Artimuosiuose Rytuose vyksta tai, kas vyko Europoje nuo mūsų viduramžių, Renesanso laikų. Kas tikrasis musulmonas, aiškinamasi kulka į kaktą visiems kitaip manantiems. O be tikrų ar netikrų musulmonų, bendras agresyvaus islamo priešas yra Vakarai. Kai „tikrojo“, „taikingojo“ islamo gynėjai bando mums įrodyti, kad terorizmas neturi religijos, tai akivaizdu, kad ne tik turi, bet jį remia milijonai musulmonų savo noru ar prievarta.

Skirtumo jokio. Kai nacių Vokietija užpuolė savo kaimynes, jau niekas nebekreipė dėmesio, kuris nacis, kuris ne. Naikinami buvo ištisi Vokietijos miestai su šimtais tūkstančių civilių gyventojų. Ar šias vokiečių skerdynes galima įvardinti terorizmu? Žinoma. Drauge faktai rodo, kad milijonai vokiečių rėmė nacizmą. Ir tie milijonai dirbo nacių karinei mašinai bei jų režimo išlaikymui. Kaip ir šiandien vos ne 90 procentų Rusijos gyventojų palaiko kriminalinį V. Putino režimą. Jeigu šis išeitų iš proto ir pultų NATO šalį, niekas jau nebeklaustų, kuris rusas kaltas, kuris ne.

Faktai rodo, kad islamo vardu plaunamos vaikų nuo vystyklų smegenys, ir tie su išplautomis neapykanta kitokiems smegenimis tapatina save su tikraisiais musulmonais. Ir jų ne mažos grupelės, o kritinis skaičius, keliantis rimtą grėsmę aplinkiniams. Užsimerkti prieš faktą, kad jau gerą dešimtmetį Europoje buvo toleruojami neapykantą mūsų visuomenei ir europietiškai demokratinei kultūrai skatinantys agresyviojo islamo šalininkai – musulmonų šventikai, jau nebegalima. Kaip ir į faktą, kad agresyvusis islamas kelia žavesį tūkstančiams išeivių iš musulmonų šalių Europoje. Šiandien ISIS gretose kariauja apie 4000 jaunų žmonių, gimusių Europoje.

Iš visų kitų šalių – apie 24 tūkst. savanorių. Pasakykite jiems, kad jie netikri musulmonai. Nušaus, blogiausiu atveju.

Kas aš, kad spręsčiau, kuris musulmonas tikras, kuris ne, kai jie patys, akivaizdu, nesusigaudo? Ar tikras tas, kokiame nors Stokholmo, Paryžiaus, Londono priemiestyje uždaręs „savo“ moteris šeimoje tarp keturių sienų? Tas, kuris išleidžia „savo‘ moteris į gatvę tik užmovęs ant jos visos juodą maišą, bet nekviečiantis žudyti krikščionių? Tuo pat metu pasiruošęs nužudyti ir neretai žudantis savo nuosavą dukrą, mat ši išėjo be leidimo pasivaikščioti su ne musulmonu? Mūsų neatsakingas politinis multikultūralizmas padarė meškos paslaugą mums visiems: ir musulmonams, ir krikščionims, ir sekuliariajai Europos visuomenei.

Dėl jo, greičiau dėl jo kaltės, anot garsaus brito mąstytojo Kenano Maliko, „etninės ir religinės imigrantų grupės buvo sudėliotos į savo lentynas ir paliktos sau likimo valiai žaisti pagal savo nuosavas žaidimo taisykles, atribojant jas nuo šiuolaikinės visuomenės“.

 Pridursiu, ne tik atribojant, bet ir sekuliariai europietiškai visuomenei sutinkant žaisti pagal jų autoritarines, patriarchalines, agresyvias religines vidines žaidimo taisykles neva iš pagarbos jų kultūriniam identitetui. Noriu pabrėžti, kad nekalbu apie kultūrinį kosmopolitizmą tikrąją šio žodžio prasme, praturtinantį bet kokią visuomenę. Ypač laikančią save „švaria“ nuo kitų kultūrų įtakos. Todėl esu už Lietuvos pagalbą pabėgėlių sirų šeimoms (bet ne apsimetėliams ir avantiūristams).

Kalbėjimas, neva terorizmas neturi religijos, klaidingas. Turi. Ir neturi reikšmės, kokios pakraipos religingieji pateisina terorizmą. Negalima jokiais būdais atmesti objektyvios tikrovės, kurioje religija vaidina esminį vaidmenį pateisinant terorą.

Kai vienai religijai priklausanti kritinė jos išpažinėjų masė stato ant ausų ištisas visuomenes, užima teritorijas, propaguoja jai vienaip suprantamas religines vertybes ir jos uždega tūkstantines minias, teigti, kad teroras neturi religijos, yra trumparegiška. Ir jau visai nebesvarbu jiems, ar religija iškreipta, ar ne. Toks šiuo metu yra agresyvusis islamas. Būtina, žinoma, suvokti politines bei socialines milijonų nepatenkintų musulmonų, gyvenančių diktatūrose, nepasitenkinimo jų gyvenimo kokybe prielaidas, bet faktas lieka faktu.

Yra tik trys chirurginiai būdai šiandien bandyti valdyti padėtį. Pirma, tai ISIS religinės ir politinės galios bei jos kariaunos sunaikinimas. Čia nėra jokių kitų priemonių. Gali kiek nori būti fanatikas, bet masinė žūtis tikrai atbaidys gerą dalį ISIS sekėjų Europoje. Jau dabar dezertyruojama. Antra: nuosaikiųjų musulmonų bei jų šventikų „šventas“ šviečiamasis karas prieš agresyvųjį islamą savo visuomenėse. Kviesti jas į gatves, į stadionus, mečetes visoje Europoje, kad parodytų  aiškią daugumos nuomonę ir priešiškumą islamistams bei pagarbą demokratinėms vertybėms. Bent Europoje tai yra būtina prielaida. Ir trečia: mūsų ES politikams pats laikas nustoti remti politinį multikultūralizmą.

Taip pat baigti kaltinti iki absurdo vieną ar kitą politinį veikėją ar šalį. Pavyzdžiui, Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Walstrom, reaguodama į skerdynes Paryžiuje, kažkodėl pareiškė, kad „ypač palestiniečiai, nebeturėdami kitos išeities, renkasi smurtą“. Gal manė, jog skerdynės Paryžiuje buvo palestiniečių teroristų darbas? Kitaip tariant, ji netiesiogiai apkaltino Izraelį ir žydus dėl skerdynių Paryžiuje.

Mano atsakymas Švedijos užsienio reikalų ministrei, nemalonus, bet toks: Europa sunaikino žydus, šimtmečiais visokeriopai prisidėjusius prie Europos kultūros. Dabar gavo musulmoniškąjį fanatizmą, neapykantą ir kulką į kaktą už beribį pragmatizmą bei bestuburišką politinį multikulūralizmą.

Tai islamas, kuris, teroristų rankose tapęs atvirą neapykantą kitokiems skleidžiančiu įrankiu, dabar bando užpildyti Europoje po Holokausto paliktą juodąją skylę. Turime atverti akis ir patys, neprarasdami žmogiškumo ir pagarbos žmogiškumui, suvokti, kad privalome tvirtai ginti mūsų vakarietiškas demokratines vertybes.

Ir pabaigai. Užuojauta žuvusiems Paryžiuje prancūzams ir jų artimiesiems. Užuojauta Prancūzijai. Je suis un Français! Taip pat, kokia gėda, nors ir pavėluotai, sakau, kad esu kenijietis. Kaip tai susiję? Šių metų balandžio mėnesį Kenijoje Somalio islamistų teroristai „Shehab“, užpuolę Kenijos „Garissa University College“, žiauriai nužudė 147 studentus tik todėl, kad jie buvo krikščionys. Žiniasklaidoje ši žinia buvo paskelbta, bet jokių užuojautų socialiniuose tinkluose nesimatė. Ir aš tylėjau. Ir 30 milijonų Europos musulmonų tylėjo. Ir per milijardą krikščionių tylėjo. Kodėl?