Algis JAKŠTAS

Kiekvienais metais spalio mėnesio pradžioje į Švenčionių miesto parką prie paminklinės Menoros susirenka būrelis žmonių, kurie prisimena 1941-1943 m. įvykius, susijusius su šia vieta.

Šiųmetį susitikimą pradėjo Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro. Susirinkusiems pristatęs svečius, pirmininkas suteikė žodį Nalšios muziejaus istorikei Nadeždai Spiridonovienei. Paliesdama istorinių įvykių apžvalgą Švenčionyse kalbėtoja pabrėžė, kad žydų atsiradimas Lietuvoje susijęs su tragiškais įvykiais Vakarų ir Centrinėje Europoje XIX a.

„Lietuva buvo žemės ūkio kraštas, priklausęs didžiulei nepramoninei Rusijos daliai. Dauguma valstiečių buvo lietuvių, baltarusių ir lenkų tautybės, išpažinę katalikų tikėjimą. Tai daugiausia ir lėmė vietos gyventojų santykius su žydais. Lietuvio, baltarusio, lenko akimis žydas buvo gudrus ir išmintingas dėl savo įvairiapusių sugebėjimų. Žydai – tai smulkūs prekiautojai, amatininkai, keliavę iš vienos vietos į kitą, buvo labai vertinami kaip informacijos platintojai, naujienų šaltiniai. Švenčionyse tuo metu gyveno apie 4,5 tūkstančių žydų, jie įkūrė vaistažolių fabriką, turėjo miesto centre odos perdirbimo dirbtuves. Visose gamybos srityse reiškėsi žydų verslo žmonių pastangos, iniciatyva ir patyrimas.

Pirmojo pasaulinio karo metais smukęs pragyvenimo lygis ir caro valdžios antisemitizmas skatino žydus emigruoti į užsienį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žydų tautybės žmonės buvo įkalinti šio parko teritorijoje – gete. Džiugu, kad žydų tautinių mažumų bendruomenė Lietuvoje gerbia savo tautiečių atminimą. Kasmet susirenka prie paminklinės Menoros, aplanko šią Švenčionių miesto parko dalį, kurioje 18 mėnesių buvo įkalinti žydai. Mums, lietuviams, yra svarbus jaunosios kartos pilietiškas auklėjimas, nepamirštant tragedijos ir saugant protėvių atminimą gimtajame krašte. Prieš dvidešimt penkis metus lietuviai irgi migravo svetur ieškodami geresnio gyvenimo. Todėl norėtųsi, kad jie nepamirštų, iš kur kilę, ir retkarčiais grįžtų į savo gimtinę arba tėvų namus“, – kalbėjo istorikė.

Švenčionių ilgametis gyventojas, buvęs Kauno geto, vėliau išvežtas į fašistinės Vokietijos Štuthofo koncentracijos stovyklą, Dachau lagerio kalinys Moisiejus Preisas ir Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja padėjo vainiką prie paminklinės Menoros. Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro pakvietė visus prie namo, kur buvo atidengta atminimo lenta pirmai Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkei Bliumai Kac. Susirinkusius jis supažindino su pirmosios Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkės biografija.

Bliuma Kac gimė 1913 m. Švenčionyse, mokslus tęsė Švenčionių žydų gimnazijoje. Po dvejų metų, įstojus į Vilniaus žydų seminariją, Bliuma ir jos sužadėtinis draugavo su jaunų dailininkų ir poetų grupe „Jaunasis Vilnius“. 1937 m. dešimčiai metų ištremta į sovietinį lagerį tolimon šiaurėn netoli Kamčiatkos ir Aliaskos, o vienerių metų dukrelė patalpinta į vaikų invalidų namus. 1956 m. Bliuma buvo reabilituota ir nuo to laiko apsigyveno Švenčionyse. Nuo 1990 metų Bliumai Kac norėjosi papasakoti apie žydų praeitį, tad jos prisiminimai pradėti publikuoti laikraštyje „Lietuvos Jaruzalė“, Oksfordo žurnale „Oksford Jidiš“, Niujorko žurnale „Jidiš kultur“ ir kt. Ji buvo susitikusi su Anglijos ambasadoriumi Lietuvoje Kristoferiu Robinsonu ir politiniu atašė Nikol Keler dėl paminklo prie Švenčionėlių atnaujinimo. 1996 m. ji buvo pakviesta į Oksfordo universitetą mokytojų seminarijos atidarymo proga. Paskutinis jos gyvenimo dešimtmetis buvo kupinas veiklos išsaugojant istorinę atmintį ateinančioms kartoms. Švenčionių miesto gyventojai gerai prisimena šią kuklią moterį, kuri visada skubėdama rasdavo laiko užkalbinusiam praeiviui.

Atminimo lentą Bliumai Kac atidengė atvykę jos artimieji. Meno kūrėjas Juozapas Jakštas, išdrožęs atminimo lentą, pasakojo apie Bliumą Kac kaip apie šviesią, svetingą ir nuoširdžią asmenybę, gyvenusią šiame name. Į lentą jis įdėjo daug simbolikos: ąsotėlis, vynuogių lapai, užrašas išraižytas trimis kalbomis, savita ir lentos kaip arfos forma, kurią menininkas pats sukūrė.

Prisiminimais apie buvimą jos namuose ir ilgas bei prasmingas diskusijas, glaudžią draugystę su nepakartojama Bliuma Kac, jos susitikimą su tėčiu ir Oksfordo universitete dalijosi profesorius Dovid Katz. Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojo Y.Gidrono kalboje nuskambėjo padėkos žodžiai tautodailininkui Juozapui Jakštui ir Švenčionių rajono savivaldybės vadovams. Prie paminklinės lentos buvo padėtos gėlės.

Toliau kelionė tęsėsi į Švenčionėlius prie memorialo sušaudytiems žydams, kuris buvo pastatytas 1961 m., o 2001 metais masinio žydų sušaudymo memorialas atnaujintas Anglijos ambasados lėšomis. Žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją pradėjo Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro ir suteikė žodį Švenčionių rajono savivaldybės mero pavaduotojui Kęstučiui Trapikui, kurio kalboje buvo patikinta apie bendradarbiavimą su žydų bendruomenės atstovais ir abipusę pagalbą atstatant atminties akcentus ateinančioms kartoms, padėtos gėlės prie memorialo.

Atvykę žydų bendruomenės svečiai: žydų bendruomenės (litvakų) pirmininkė Faina Kukliansky kalbėjo apie baisiausią XX a. nusikaltimą ir deramą žuvusiųjų atminimą. Juk čia buvo nužudyti aštuoni tūkstančiai žydų, o iš viso – apie šešis milijonus netekčių per kelerius karo metus. Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Y.Gidrono buvo sunku suvokti ir priimti tokius skaičius. Jis džiaugėsi, kad Švenčionių savivaldybė ketina buvusio geto teritorijoje pastatyti atminimo lentą šalia paminklo „Menora“, Švenčionėlių progimnazijos mokiniai ir vadovė parengė atminties poetinių eilių montažą, o Vilniaus choralinės sinagogos kantorius Shmuelis Yatomas perskaitė maldą už žuvusius „Kaddiš“. Renginio pabaigoje buvo išreikšta padėka ir pagrindiniam renginio rėmėjui – įmonės „Velga Vilnius“ vadovui Jozef Fiedorovič.

Vainiką prie „Menoros“ padėjo buvęs Kauno geto, Štuthofo ir Dachau kalinys Moisej Preis ir buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja.