Gerbiamieji minėjimo dalyviai,
minimų tragiškų įvykių liudininkai,
nukentėjusiųjų artimieji,
virš mūsų galvų šiandien oriai ošia pušys. Kaip ir kiekvieną rudenį liudijančios mūsų gyvąją atmintį. Atmintį, kurį neslopsta. Atmintį, kuri amžinai liks skausmingu randu ne tik žydų, bet ir lietuvių tautos istorijoje. Nes Lietuvos žydų istorija ir Lietuvos žydų atmintis yra dalis Lietuvos istorijos. Žydų kartų kartos, kaip tos pušys, buvo tvirtai šaknimis įaugusios į Lietuvos žemę. O sostinę Vilnių jie pagarbiai vadino savąja Šiaurės Jeruzale.
Pamiršti, išbraukti ar ignoruoti šiuos išgyvenimus būtų tas pats, kas pateisinti įvykdytus nusikaltimus. Todėl mes skiriame daug dėmesio, kad šį istorijos puslapį pažintų jaunoji Lietuvos karta. Žydų tautos holokausto kančios turi būti žinomos, suvoktos ir priimtos kaip neatskiriama mūsų praeities dalis, o išlikusių gyvųjų stiprybė turi tapti žmogiškojo orumo pamoka kiekvienam.
Būdami čia, jaučiame jūsų didelį skausmą ir netektį. Mes, lietuviai, žinome, ką reiškia prarasti namus, visus, kuriuos mylėjai, tapti svetimu, niekinamu, persekiojamu, pasmerktuoju tremčiai ir mirčiai…
Šiandien su liūdesiu prisimename Lietuvos žydų holokausto aukas. Be kaltės pasmerktus. Be gailesčio naikintus. Tačiau ši diena taip pat yra įpareigojimas mums visiems, kurie pergyveno savo skriaudikus ir šiandien gyvena laisvės bei demokratijos principais valdomoje valstybėje. Mes turime atsakingai žvelgti į ateitį ir padaryti viską, kad siaubo ir mirties siautėjimas daugiau nepaliestų nė vienos taikios tautos.
Tai bus vilties, tikėjimo ir gyvenimo pergalė. Ir prasmingiausia Atmintis vardan tų, kurių netekome.
Dėkoju Jums.
Seimo kanceliarijos (aut. – O. Posaškova) nuotrauka