Šiame tekste nagrinėsiu, kodėl, mano manymu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras išgyvena nuolatinę nepasitikėjimo juo (mano akimis, ir nepasitikėjimo savimi) krizę. Jo veiklą kvestionuoja žymi dalis Holokausto tyrėjų, dalis visuomenės gyvenimo apžvalgininkų ir liberalių politikų. Sakydamas „liberalių“, turiu galvoje ne partiškumą, o pasaulėžiūrą, pasižyminčią atvirumu, gebėjimu pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir savirefleksija – savybėmis – kurios, atrodo, nebuvo labai būdingos Centro veiklai.

Zigmas Vitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
Šaltinis: LRT.lt

Zigmas Vitkus / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras jau daugiau kaip tris dešimtmečius yra vienas matomiausių Lietuvos atminimo politikos lauko dalyvių. Šios institucijos sąranga, veikla, komunikacija ne kartą tapo viešųjų diskusijų objektu – tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šios diskusijos tapo ypač karštos prieš trejetą metų, kai dalis Centro darbuotojų kreipėsi į Seimą, išreikšdami nerimą dėl naujos Centro vadovybės veiksmų, kuri, jų nuomone, politizavo įstaigą, vertė istoriją propagandos instrumentu ir varžė tyrimų laisvę. Reaguodami į tai, šalies Istorijos fakultetai ir Lietuvos istorijos institutas viešai paskelbė apie nutraukiamą bendradarbiavimą su Centru.

Priminsiu, kad prieš porą metų, po krizės, per kurią buvo atleistas Centro direktorius Adas Jakubauskas, o prieš tai atsistatydino jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis, Seime liberalūs politikai (Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Paulė Kuzmickienė, Raimundas Lopata ir kt.), dirbantys su atminties politika, inicijavo naują Centro įstatymo redakciją. Šis įstatymas įsigaliojo 2024 m. spalio 1 d., o lapkričio 7 d. darbą pradėjo nauja Centro taryba, jau įvyko pirmasis posėdis.

Pokyčių Centre poreikis buvo juntamas jau seniai ir ypač išryškėjo per 2020–2021 m. krizę. Mano akimis, šis poreikis subrendo dėl daugelį metų besitęsiančio menko finansavimo, kuris palaiko institucijoje „skurdo kultūrą“, tiek įsisenėjusių vidinių problemų, pvz., komunikacijos dėl padalinių, tiek dėl pokyčių Lietuvos atminimo kultūroje, o būtent: atviro, kritiško požiūrio į sudėtingą XX a. vidurio Lietuvos istoriją stiprėjimo ir jo sankirtų su Centre dominuojančiu konservatyviuoju požiūriu.

Adas Jakubauskas / D. Umbraso / LRT nuotr.

Trumpai stabteliu: esu įsitikinęs, kad visoms institucijoms lemiamą įtaką daro ilgainiui susiklosčiusi darbo kultūra, santykiai, įpročiai, tačiau apie juos daugiau galėtų papasakoti žmonės, kurie dirba ar yra ilgiau dirbę Centre (jie tą ne kartą darė), o aš pasidalinsiu, kas matyti daugiau iš šalies.

Paminėjau „kritiškąjį“ ir „konservatyvųjį“ požiūrius ir jų sankirtą. Čia remiuosi lenkų istoriku Edwardu Olszewskiu, prieš maždaug dešimtmetį išskyrusiu keturis atminimo politikos modelius, vienaip ar kitaip pasireiškusius visose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse: konservatyvųjį, liberalųjį, kritiškąjį ir totalitarinį.

1. A) Totalitariniam būdingas siekis visuomenei primesti vieną praeities versiją. Lietuva tai patyrė per 50 sovietinės okupacijos metų;
2. B) Konservatyviajam būdinga herojų paieška ir jų panteono svarbos akcentavimas, kuriamas pozityvus tautos savivaizdis, vengiama dviprasmiškų interpretacijų, taip pat visko, kas galėtų parodyti tautą „blogoje“ šviesoje;
3. C) Liberaliajam – būdingas teiginys, kad demokratinė valstybė turėtų išlikti neutrali viešojo atminimo turinio atžvilgiu ir sudaryti galimybę reprezentuoti įvairias atmintis;
4. D) Kritiškasis teigia, kad svarbiausias atminimo politikos uždavinys yra objektyviai vertinti praeitį, kelti nepatogius klausimus ir kvestionuoti herojų kultą;

Lietuvai išsivadavus iš sovietų, susidarė prielaidos plėtotis B, C ir D modeliams. Kritiškąjį natūraliai stiprino europinis politinis kontekstas, į kurį įsiliejo Lietuva. Jis skatino kelti įvairius sudėtingus istorijos klausimus, tokius kaip antisemitizmo kilmė ir raiška, vietos gyventojų bendradarbiavimas su nacistiniu režimu, supratingumą skirtingų atsiminimų bendruomenių perspektyvoms.

Drįsčiau teigti, kad Centro veiklą per pastaruosius tris dešimtmečius apibūdino, įvaizdį kūrė bei ilgainiui katalizavo kritiką bent trys tendencijos: 1) konservatyviojo modelio dominavimas įstaigos veikloje; 2) tendencija palaikyti vienpusišką lietuvių kaip „aukų“ arba „kovojančių aukų“ vaizdinį ir 3) pusiausvyros tarp komunizmo ir nacizmo nusikaltimų tyrimų ir aukų atminimo įamžinimo nebuvimas.

Šias tendencijas galima įžvelgti analizuojant įvairius šaltinius: Centro įstatymus ir jo redakcijas, leidybą, viešus atminties renginius, edukacines programas, konkursus, įamžinimo veiklą ir dalyvavimą diskusijose apie kai kurių praeities politinių veikėjų vertinimą.

Prieš tęsdamas, noriu pabrėžti, kad jokiais būdais nekvestionuoju didžiulio indėlio, kurį Centras ir jo gravitacijos lauke atsidūrę tyrėjai atliko atskleisdamas sovietų ir nacių nusikaltimus ir įamžindamas jų aukų atminimą. Jis yra išties reikšmingas, turint omenyje menką šios institucijos finansavimą.

Institucijos ištakos: komunizmo nusikaltimų tyrimai

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo poreikis surinkti, išanalizuoti ir susisteminti duomenis apie okupacinių režimų represuotus piliečius. Abiejų okupacijų metais Lietuvos visuomenė patyrė didžiulių nuostolių, o jų psichologinės traumos padariniai jaučiami ligi šiol.

Šią užduotį Lietuvoje ėmėsi įgyvendinti Lietuvos Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, įkurta 1988 m. liepą – praėjus mėnesiui po Sąjūdžio įkūrimo. Komisija ėmė platinti specialias anketas, rinkdama duomenis apie sovietų valdžios ištremtus, įkalintus ar nužudytus lietuvius.

1991 m. Lietuvoje veiklą pradėjo dar viena okupacinių režimų nusikaltimų tyrimų institucija – Represijų Lietuvoje tyrimo centras, kurio vadove tapo taikaus antisovietinio pasipriešinimo dalyvė ir būsimoji ilgametė Centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Teresė Birutė Burauskaitė / E. Blažio / LRT nuotr.

Trečias būsimojo Centro šaltinis – laikinoji tyrimo komisija Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti. Ji buvo įkurta 1991 m., iškart po Rugpjūčio pučo Maskvoje. Dar po mėnesio darbą pradėjo darbo grupė SSRS veiklos dokumentacijai tvarkyti. Visas šias keturias institucijas galime laikyti būsimojo Centro pirmtakėmis.

Jei atkreiptumėte dėmesį į jų misiją, statutus ir viešąjį diskursą, pastebėtumėte, kad pagrindinė jų užduotis buvo išimtinai susijusi su komunizmo nusikaltimų atskleidimu ir tyrimais: be to, rinkta informacija tik apie lietuvius. Tai, žinoma, visiškai suprantama, turint galvoje istorinį ir politinį kontekstą – Lietuva kovojo su Sovietų Sąjunga dėl Nepriklausomybės. Šiame kontekste nacistinis laikotarpis galėjo atrodyti labiau kaip „istorinis“: gestapas ir nacistinė Vokietija buvo praeityje, o KGB ir SSRS vis dar egzistavo.

Būtina pažymėti, kad Sąjūdžio laikotarpiu viešoje erdvėje dėmesio sulaukė ne tik komunizmo nusikaltimų atskleidimui. Sąjūdis, nors ir vedamas lietuvių, nuo pat pradžių vienijo visas Lietuvoje gyvenusias tautas, o pati judėjimo vadovybė palaikė visų Lietuvos tautinių bendrijų atsikūrimą ir veiklą ir joje dalyvavo.

Centro įstatymai ir jo redakcijos: nuo lenkiškojo Tautos atminties instituto nutolta

1992 m. balandį Lietuvos Parlamentas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, o tų pačių metų spalį nutarė įsteigti Centrą, o Vyriausybė įpareigota parengti institucijos nuostatus. Natūralu, tačiau kartu įdomu, kad Vyriausybei buvo pavesta rengti šiuos nuostatus bendradarbiaujant (tik) su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių ir laisvės kovų dalyvių organizacijomis. Tai galėtų kelti klausimą smalsesniam skaitytojui: kodėl, pavyzdžiui, ten nebuvo panašiu metu įsteigtos Geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos atstovų ar kitų panašios patirties bendruomenių narių?

Daryčiau prielaidą, kad nuo pat pradžių Lietuvos žydai į Centrą žvelgė kaip į „lietuvių“ instituciją „lietuviams“, o patys telkėsi apie atkurtą Valstybinį žydų muziejų, kuris galėjo geriau išreikšti jų bendruomenės patirtį.

Kartu su Centru buvo nutarta įsteigti ir Lietuvos gyventojų genocido aukų muziejų. Tarp jo steigėjų – politiniai kaliniai ir tremtiniai. Sprendimas visiškai logiškas, nes muziejų ketinta steigti buvusiame KGB kalėjime. Vis dėlto, čia anksčiau veikė ne tik KGB, bet ir gestapas, SD būstinė, o tai pat buvo įsikūrusi Ypatingojo būrio (sušaudžiusio beveik visus vilniečius žydus ir daugybę lenkų) būstinė.

Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimui skirtas renginys Panerių memoriale / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Žvelgiant retrospektyviai, akivaizdu, kad nuo pat pradžių Centro veikla buvo orientuota į komunistinio režimo vykdytų represijų tyrimus. Manau, tai nebuvo sąmoninga pastanga nutylėti Holokaustą, nes tai nepatogi tema, bet buvo veikiau bendrai visuomenėms būdingos „gentinės“ sąmonės apraiška – akcentuojanti tai, kas truko ilgiau ir labiau įsirėžė į dominuojančios grupės atmintį.

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pagal 1993 m. pirmąjį Centro veiklos įstatymą į jo Tarybą buvo numatyta įtraukti ir, cituoju, „nukentėjusių nuo genocido tautinių mažumų visuomeninių organizacijų atstovus“. Vis dėlto, jų įtaka buvo menka (jei apskritai buvo), o pirmasis įstatymas galiojo tik keletą metų.

1997 m. buvo priimtas Centro įstatymas, galiojęs 27 metus. Per šį laiką būta bene dešimt jo redakcijų. Visų jų čia neturiu galimybės aptarti, todėl išskirsiu 1997 m. ir 2024 m. įstatymo redakcijų valdymo ir ideologinius aspektus. Per pastaruosius metus daugiausiai karščio kėlė būtent Centro valdymo aspektas.

Daryčiau prielaidą, kad nuo pat pradžių Lietuvos žydai į Centrą žvelgė kaip į „lietuvių“ instituciją „lietuviams“, o patys telkėsi apie atkurtą Valstybinį žydų muziejų, kuris galėjo geriau išreikšti jų bendruomenės patirtį.

Pagal 1997 m. įstatymą, Centrui vadovavo generalinis direktorius, kurį Ministro Pirmininko teikimu skirdavo ir atleisdavo Seimas. Pagal šį teisės aktą, direktoriaus vaidmuo buvo tikrai reikšmingas ir netgi lemiantis. Jam talkino Centro padalinių vadovai ir jų pavaduotojai, kurie sudarė patariamąją Centro tarybą.

Pagal 2024 m. įstatymą Centrą valdo generalinis direktorius ir Centro taryba, kuri nuo šiol tampa valdančiuoju organu. Ji įpareigota tvirtinti Centro mokslinių tyrimų krypčių sąrašą, siūlyti direktoriui ilgalaikį strateginį veiklos planą, metinį veiklos planą, nustatyti metinius direktoriaus veiklos planus ir prižiūrėti jų įgyvendinimą.

Tarybą šiuo metu sudaro daugiausiai nariai „iš išorės“: 1 Centro asmuo; 1 Lietuvos istorijos instituto atstovas; 2 Seimo atstovai (pozicijos ir opozicijos); 1 Prezidento atstovas; 1 Vyriausybės atstovas ir 1 Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių atstovas. Atkreipčiau dėmesį, kad į naująją tarybą, kaip ir 1997 metais, nebuvo įtraukta Lietuvos žydų organizacijos atstovų.

Nenuostabu, kad toks pokytis sukėlė kai kurių politinių jėgų pasipriešinimą. 2020 m. susikūrusi nacional-populistinė partija „Nacionalinis susivienijimas“ ir jos lyderis Vytautas Sinica įstatymo priėmimo išvakarėse organizavo protestą, kuriame didžiausia problema įvardinta būtent Taryba: kritikuota jos sudėtis, baimintasi, kad bus sunaikintas Centro savarankiškumas ir įstaiga politizuota.

Tačiau, mano požiūriu, šia įstatymo redakcija kaip tik siekta įlieti naujos energijos į Centrą, demokratizuoti jo valdymą, palengvinti direktoriaus dalią ir apsaugoti jį nuo tiesioginės politinės įtakos. Juk vienas iš labiausiai kritikuotų per pastaruosius metus Centro veiklos aspektų buvo būtent „virimas savo sultyse“ ir izoliacionistinės tendencijos.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Jei paklaustumėte, kaip institucijos valdyme įvedus politikus būtų galima išvengti politizacijos (nes tokiu atveju politizavimo grėsmė, atrodytų, tik padidėja), atsakyčiau, kad tai priklauso nuo Tarybos sudėties ir pabrėžčiau, kad lemiančią politinę įtaką galima daryti ir netiesiogiai – kartais ją gali daryti net ir viena politinė jėga, kaip, Centro atveju, tarkime, nacional-populistinis „Nacionalinis susivienijimas“ ar politinių kalinių ir tremtinių ir laisvės kovų dalyvių organizacijos, netgi pavieniai rėksmingi aktoriai.

Kai sakau „nacional-populistinė“ partija, nevartoju šio žodžio negatyviai, o faktiškai – turėdamas omenyje pastaraisiais metais įvairiose Europos šalyse ir JAV sustiprėjusius politinius judėjimus, kurie akcentuoja tautos tapatybės klausimą, pasididžiavimo tauta bei tautos garbės klausimus, taip pat jaučia poreikį gintis nuo vadinamojo liberalaus, kosmopolitinio elito, kurio tikslas, anot jų išpažinėjų, tą tapatybę suardyti.

Naujoji Centro taryba, sudaryta iš įvairių (tai svarbu) institucijų atstovų, tarp kurių beveik pusė yra istorikai, buvo žingsnis tolyn nuo itin politizuoto valdymo, būdingo Lenkijos Tautos atminties institutui (IPN), kurį (turiu galvoje – Institutą) 2021 m. atleista Centro vadovybė idealizavo: dėl dosnaus finansavimo ir laikysenos „tvirtumo“, ginant „gerą tautos vardą“ nuo (ne)pagrįstų kaltinimų.

Priminsiu, kad IPN direktoriaus kandidatūrą parenkanti kolegija yra sudaryta tik iš Lenkijos Seimo, Senato ir Prezidento parinktų kandidatų (9-nių, seniau 12-kos), kurių dauguma pastarąjį dešimtmetį buvo artima valdančiajai nacional-populistinei Tvarkos ir Teisingumo partijai, akcentavusiai lenkų tautos pasiekimus, „lenko kovotojo-didvyrio“ figūrą ir linkusiai nutylėti kitoms tautos padarytas skriaudas.

Žinoma, visiška Centro depolitizacija yra neįmanoma, nes tai savaime yra politinė institucija (nes įsteigta Seimo ir yra jo prižiūrima). Vis dėlto galima įsivaizduoti Centrą, veikiantį liberalios ir kritiškos atminimo politikos paradigmoje, nepriklausomai nuo to, kokia valdžia yra išrinkta.

Kas naujo ideologinėje plotmėje naujausioje Centro įstatymo redakcijoje? Preambulėje atsiranda Holokaustas. Rašoma: „Lietuvos gyventojų holokaustas, genocidas, tremtys, etc.“ Tai kelia klausimą – ar Holokaustas nėra genocidas? Kita vertus, tokia formuluote, matyt, norėta pabrėžti, jog Lietuvoje vyko ne vienas genocidas, o du. Nors būtų buvę tiksliau rašyti „Lietuvos žydų Holokaustas, lietuvių genocidas…“. Kam nors gali kilti klausimas, ar sovietai vykdė lietuvių genocidą? Manau, kad taip, tik tai buvo kitokia genocido forma nei Holokaustas. Pastarąjį istorikas Yehuda Baueris yra įvardinęs kaip ekstremalią genocido formą, kur buvo siekiama fiziškai sunaikinti kiekvieną žydų tautos asmenį ir visą žydų kultūrą (manau, su tokia prieiga būtų sutikęs ir „genocido“ terminą nukaldinęs Rafaelis Lemkinas).

Centro veiklos tikslu naujajame Centro įstatyme įvardijamas „totalitarinių režimų Lietuvos okupacijų laikotarpiu ir pasipriešinimo pažinimas ir įvertinimas taikant mokslinius ir taikomuosius tyrimus“. Formuluotė „mokslinius ir taikomuosius tyrimus“, matyt, įtraukta, kaip saugiklis, kad Centras negalėtų tapti propagandos priemone, kokia jį buvo bandoma paversti „prie“ Ado Jakubausko ir Vidmanto Valiušaičio, o Seimo Valstybinės istorinės atminties komisijai vadovaujant istorikui Arūnui Gumuliauskui.

Lietuvos žydų genocido aukų pagerbimo ceremonija Panerių memoriale / R. Riabovo / BNS nuotr.

Kitaip tariant, naujojo įstatymo kūrėjai formavo Centrą kaip daugiau kritiško tyrimo instituciją, o ne idealizuotų, išgrynintų praeities naratyvų ir vaizdinių kūrėją. Raminančių, bet redukuojančių praeities tikrovę. Rašau „daugiau“, nes Centras, greičiausiai, vien dėl formalių priežasčių – pavaldumo Seimui – negali įgyti mokslo įstaigos statuso, o kartu su juo – ir kitokio veiklos bei jos kokybės priežiūros mechanizmo.

Svarstant naujojo Centro įstatymo tekstą būta siūlymų pervadinti jį „Totalitarinių režimų tyrimų centru“. Tai buvo bandymas simboliškai „perkrauti“ instituciją (kaip tai padarė Lietuvos automobilių kelių direkcija, tapusi, kaip žinoma, „Via Lietuva”). Visgi nuspręsta išlaikyti senąjį pavadinimą, nors naujojo įstatymo redakcijoje „totalitarizmo režimo“ sąvoka tapo kertine.

Kaip naujasis įstatymas veiks, parodys laikas, o taip pat, ką reikės jame pakoreguoti. Tačiau naujas valdymo modelis turėtų apsunkinti svarbių sprendimų atidėliojimą – turiu galvoje sprendimus dėl atminimo ženklų kai kuriems, ne iki galo kilniems, nors ir drąsiems bei tautos kovai nusipelniusiems, asmenims.

Prieš kurį laiką stebint viešąją erdvę buvo matyti, kaip sunku buvo Centro vadovams, veikiamiems asmeninių įsitikinimų ar įtakos grupių (tų pačių politinių kalinių ir tremtinių bei partizanų organizacijų ar „Nacionalinio susivienijimo“), priimti galutinį sprendimą pašalinti atminimo ženklą ltn. Juozui Krikštaponiui, kurio dalyvavimas Baltarusijos žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse, turimais duomenimis, nekvestionuotinas.

Leidybos politikos tendencijos: penki su puse karto

Nuo pat Centro egzistavimo pradžios įstaiga buvo formuojama / formavosi kaip komunizmo nusikaltimų ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai judėjimo atskleidimo ir tyrimų institucija, nors pavadinimas leido tikėtis platesnės veikimo srities. Šią tendenciją puikiai iliustruoja Centro leidybinė politika.

Rašinio pradžioje minėjau Sąjūdžio sudarytą Komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti. Šios komisijos surinkta medžiaga tapo tęstino Centro leidinio Lietuvos gyventojų genocidas pirmųjų tomų pagrindu. Pirmasis šio leidinio numeris buvo išleistas 1997 m. ir tapo vienu pirmųjų Centro leidinių.

Charakteringa: visi šeši Lietuvos gyventojų genocido tomai (11 knygų) buvo skirti išimtinai sovietų aukoms atminti. Juose užfiksuotos 270 tūkst. sovietų represuotų asmenų pavardės, nuo 1939 m. iki 1991 m. Kaip manote, kokio periodo (vienintelio) trūksta? Taip, 1941–1944 m. ir nacizmo aukų sąrašo. Tai turbūt būtų galima paaiškinti ta aplinkybe, jog šiuo projektu rūpinosi tiesiogiai direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, o 1941–1944 m. laikotarpis tikrai nebuvo jos prioritetų sąraše.

1997 m. Centras pradėjo leisti žurnalą Genocidas ir rezistencija. Iki šios dienos jame publikuota per 530 tekstų, iš kurių 94 – apie nacistinę okupaciją ir Holokaustą. Taigi, nemažai, bet 5,5 karto mažiau nei apie sovietinę okupaciją. Pastebėčiau, kad rašinių skaičius apie Holokaustą nuosekliai mažėjo. Per pirmą dešimtmetį publikuoti 48; antrą – 34; trečią (aštuonis metus) – 12 straipsnių.

Arūnas Bubnys / D. Umbraso / LRT nuotr.

Per 27 metus Centras išleido per 190 pavadinimų knygų lietuvių kalba, iš kurių 27 buvo apie Holokaustą – aštuonios iš jų buvo A. Bubnio darbai. Jis tapo bene produktyviausiu nacistinio laikotarpio tyrėju Lietuvoje ir Holokausto tyrimų Lietuvoje veidu. Savo tyrimus publikavo ir kiti Centro tyrėjai, bet jie dažniausiai pasirodydavo pažymų ar straipsnių pavidalu, o kartais nuguldavo stalčiuose, kaip kad 2013 m. apginta Alfredo Rukšėno disertacija „Kauno tautinio darbo apsaugos, 2-ojo pagalbinės policijos tarnybos bataliono karių kolektyvinė biografija“ – novatoriškas darbas Lietuvos istoriografijos kontekste.

Anglų kalba Centras išleido 40 knygų, iš jų 7 skirtos Holokaustui. Įdomu, kad A. Bubnio Holocaust in Lithuania iki šių dienų yra perleista 6 kartus, Vilnius Ghetto – 3 kartus, Kaunas Ghetto – taip pat 3 kartus. Lietuvių kalba Holokaustas Lietuvoje buvo išleistas tik 1 kartą, tad, galima manyti, angliška versija buvo žymiai populiaresnė.

Kaip manote, kokio periodo (vienintelio) trūksta? Taip, 1941–1944 m. ir nacizmo aukų sąrašo.

Į anglų, lenkų ir rusų kalbas išvertos buvo išverstos 9 Centro išleistos lietuvių autorių knygos apie nacistinę okupaciją, ir beveik visos jos – A. Bubnio. Atsiprašau už banalią metaforą, bet ilgą laiką būtent šios istoriko knygos buvo tas figos lapelis, kuris ilgai dengė Centro leidinių (ypač knygų) apie Holokaustą skurdą.

Manau, kad atskirų leidinių apie Holokaustą buvo mažai veikiausiai ne dėl to, kad kas nors sąmoningai būtų siekęs nustumti šią temą į antrą planą dėl finansavimo ir tyrėjų trūkumo, o turimi kuklūs resursai buvo nukreipiami komunistinio režimo nusikaltimų tyrimams. Kodėl būtent jiems? Todėl, kad jie buvo laikomi aktualesniais. O kodėl taip? Nes buvo labiau „apie“ mūsų gentį.

Pažymėtina, kad verstinių užsienio autorių knygų buvo viena kita. Iš esmės versti atsiminimai, o verstinių fundamentalių knygų apie genocidą, Holokaustą nebuvo išvis. Šią nišą sistemingai pildė Atviros Lietuvos Fondo leidžiamos Atviros Lietuvos knygos (ALK) serijos knygos ir Žydų muziejaus leidiniai.

Tyrimų programos. Holokausto tyrimų grupėje – du žmonės

Sprendžiant iš viešai prieinamos informacijos, Centre šiuo metu dirba 140 darbuotojų, iš jų pilnu ar ne pilnu (labai dažnai – ne pilnu) etatu – per 30 istorikų. Holokausto tyrimų grupei priklauso du tyrėjai („geriausiais“ laikais, t.y. pirmąjį Centro veiklos dešimtmetį Centre su nacistiniu periodu dirbo bene šeši istorikai). Iš esmės tai gali reikšti du dalykus: tai, jog institucija turi labai ribotus finansinius resursus ir / ar sprendimą (nebūtinai reflektuotą, tiesiog „išplaukiantį“) teikti prioritetą kitoms sritims.

Savaime suprantama, kad du žmonės negali nuveikti labai daug, o kitų – neateina. Galima svarstyti, kodėl? Viena vertus, šios krypties tyrėjų Lietuvoje apskritai nėra daug, o į Centrą jie neateina, nes… Čia yra įvairių pasvarstymų. Matyčiau dvi priežastis. Pirmoji – banali: maži atlyginimai (nors ir kylantys), kita – konceptuali: tai minėta konservatyvioji prieiga prie praeities, atbaidanti liberaliai mąstančius istorikus.

Prisideda ir įvaizdis: daugeliui (ir man pačiam) „Gencentras“ siejasi su įvairiomis nesibaigiančiomis problemomis, o ne laisva, efektyvia institucija, kur žmogui gera būti (iš dalies todėl siūlyta keisti senąjį jos pavadinimą, tarsi bandant pradėti iš naujo).

Edukacinės programos, tyrimai, parodos: disproporcija dešimtimis kartų

Kitas šaltinis, puikiai atspindintis Centro veiklos kryptį, yra edukacinės programos. Egzistuoja didžiulė disproporcija tarp tų programų, skirtų sovietinio režimo problematikai, ir tų, kurios apima nacistinį laikotarpį. Tą galioja ir virtualioms parodoms, kilnojamoms parodoms ir tyrimo programoms. Šią informaciją nesunku patikrinti Centro puslapyje www.genocid.lt.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Centro svetainėje mano dėmesį patraukė dar vienas šaltinis – rašinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ temos (jį nuo 1999 m. rengia Centro Memorialinis departamentas kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija). Išnagrinėjus daugelio metų konkurso rezultatus, paaiškėjo, kad Holokaustui buvo skirti vos keli darbai. Toks santykis, manau, puikiai atspindi mūsų mokytojų / vaikų istorinę sąmonę bei kuklią Holokausto vietą joje, nepaisant įvairių edukacinių programų.

2024 m. iš 130 nominuotų rašinių, piešinių, maketų, video kūrinių Holokaustui skirti tik 4 darbai. 2023 m. iš 133 kūrinių Holokaustą tematizavo 7, o 2022 m. iš 185 darbų – tik 3. Šis sąrašas, žinoma, reikalauja detalesnės analizės (duomenis vertinau tik pagal kūrinių pavadinimus), bet tendencija akivaizdi.

Beje, neseniai teko kalbėtis su Kauno IX forto darbuotojais, kurie organizuoja panašų konkursą. Jie minėjo sąmoningai skatinantys dalyvius atspindėti abiejų režimų aukų patirtis.

Renginiai: per Holokausto dieną apie lietuvių tremtis

Trečias šaltinis, parodantis Centro veiklos kryptį, yra viešieji renginiai. Tokie renginiai – vienas iš svarbiausių be kokios atminties institucijos komunikavimo su visuomene būdų. Peržvelgus Centro renginių registrą, matyti, kad Holokausto atminimui skirtų renginių buvo vos keletas.

2024 m. Centro svetainėje pateikta informacija per 170 Centre vykusių renginį, tačiau tik 14 jų buvo susiję su Holokausto tema. Dauguma iš šių 14 „informacijų“ – tai bendro pobūdžio informacija apie atmintinas dienas arba kitų institucijų renginiai, tarp kurių nemažai apie žydų gelbėtojus.

Nagrinėjant informaciją apie Holokausto aukų atminimo renginius Centre, į akis krinta tai, kad per šios dienos renginius stinga su tema susijusio edukacinio turinio. Lankytojai kviečiami paminėti Rugsėjo 23-iąją ir vedami į parodas „Už Uralo, žemės galo“ arba „Kur gyveno lietuviai…“ ar „Skausmo paženklintas liaudies meno grožis“, kurios su Holokaustu niekaip nesusijusios.

Peržvelgus viešai prieinamą renginių sąrašą, matyti, kad informacija apie Rugsėjo 23 d. minėjimus buvo skelbiama nereguliariai, o kai kada ir išvis praleidžiama, trakime, 2018 m. Bet uoliai minimos kitos tragiškos datos, tokios kaip Armėnų genocido diena, Holodomoras, represijos prieš čečėnus ar Mažosios Lietuvos gyventojų genocidas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

„Lietuvos gyventojų“ ar „lietuvių“ genocido įamžinimas?

Centro vykdoma įamžinimo veikla taip pat (gal net – „ypač“) atspindi selektyvų XX a. istorijos pateikimą ir orientaciją į vieno totalitarinio režimo (sovietinio) nusikaltimų aukų atminimą. Nuo 1996 m. Centro vykdoma aukų ir represuotų asmenų atminimo įamžinimo programa, pasitelkiant materialius atminties ženklus, skirta vien partizaninio pasipriešinimo atminčiai.

Tiesa, pastaraisiais metais Centro iniciatyva buvo įrengta keletas (berods, penkios) informacinės lentos Holokausto vietose, tačiau iki pusiausvyros dar toli. Turint galvoje, kiek tokių vietų yra Lietuvoje. Šioje srityje panašiai kaip ir su mokinių rašiniais: negali sakyti, kad „visai nėra“, bet yra tik vienas kitas.

Beje, Genocido aukų muziejuje nuolatinė Holokaustui ekspozicija (kukli) atsirado tik 2011 m., minint 70-ąsias Holokausto pradžios metines. Ji buvo atidaryta po ilgo spaudimo, iš išorės, ir Lietuvos valdžios. Ne be spaudimo iš išorės 2018 m. balandį Genocido aukų muziejus pagaliau pakeitė pavadinimą ir tapo tuo, kuo faktiškai buvo visą laiką – Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi.

Beje, Genocido aukų muziejuje nuolatinė Holokaustui ekspozicija (kukli) atsirado tik 2011 m., minint 70-ąsias Holokausto pradžios metines. Ji buvo atidaryta po ilgo spaudimo, iš išorės, ir Lietuvos valdžios.

O kada reikia daryti spaudimą? Pasitelkiu analogiją iš šeimos gyvenimo. Vaikas gali nenorėti daryti pamokų, nes jam 1) trūksta vidinės motyvacijos; 2) trūksta žinių; 3) jis(ji) turi įdomesnių užsiėmimų arba 4) kamuoja baimė, kad nepavyks ir padarys ką nors ne taip. Pastarasis veiksnys rimtai imtinas domėn. Manau, jog viešas Holokausto aukų atminimas Lietuvoje dažnai yra formalus būtent dėl baimės padaryti ką nors „ne taip“. Gal to bijo ir Centras.

Pažymos dėl kelių komplikuotų vyrų ir vienos moters

Iki 2014 m. Centras gyveno palyginti ramiai. Daugiausia viešoje erdvėje buvo kvestionuojamas 1) „genocido“ sąvokos Centro pavadinime vartojimas (klausiant, ar ji apima ir Holokaustą); 2) „Genocido aukų muziejaus“ pavadinimas; 3) vienpusis, siauras Birželio sukilimo vertinimas; 4) „tautininkai“ buvo išsakę kritiką dėl kai Centro pažymos, kurioje, jų manymu, palankiai vertinamas žydų partizaninis judėjimas Lietuvoje. Šią pažymą rengęs istorikas Rimantas Zizas pabandė į šį judėjimą pažvelgti europiniame antinacistinio žydų pogrindžio kontekste ir sulaukė konservatyvios perspektyvos palaikytojų kritikos.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Problema dėl „genocido“ termino vartojimo Centro ir muziejaus pavadinime, sakyčiau, slypėjo ne pačioje sąvokoje (sovietai vykdė lietuvių genocidą), bet Centro praktikoje – visose savo veiklos srityse Lietuvos gyventojų genocidą matyti visų pirma kaip lietuvių genocidą, nors Centro pavadinimas ir įstatymas rėpė plačiau.

Nuo 2014 m. Centrui susidūrė su didesniais iššūkiais – jo pavadinimas viešoje erdvėje imtas minėti dažniau, ypač įamžinimo kontekste. Kodėl būtent 2014-ieji? Itin suaktyvėja revanšistinė Rusija, agresyvėja jos istorijos politika, užpuolama Ukraina, o Lietuvoje, kaip reakcija į šiuos procesus, intensyvėja diskusijos dėl sovietinių atminties ženklų likimo Lietuvos viešose erdvėse. Juos linkstama šalinti. Tada randasi aktyvistų, kurie kartais korektiškai, o kartais ir ne visai, pradėjo kelti klausimą: „O kaip su tais atminimo ženklais, skirtais su nacistiniu režimu bendradarbiavusiais asmenimis?“ Šį klausimą Rusijos propaganda labai aktyviai išnaudojo savo tikslams, kurdama lietuvių, kaip tų, kurie nori užmaskuoti Holokausto paveldą, naratyvą.

Šiuo laikotarpiu išryškėjo penkios ryškios įtampos linijos, išbandžiusios Centro profesionalumą ir tapatybę. Trys iš jų buvo susijusios su nacių bendradarbiais: kapitono J. Noreikos, pulkininko K. Škirpos ir leitenanto J, Krikštaponio atvejais. Dvi kitos – su sovietų draugais: P. Cvirka ir S. Nėrimi.

Piketas dėl nukabintos lentos Kaziui Škirpai / E. Blažio / LRT nuotr.

Čia aptarsiu tik peripetijas, susijusiais su J. Noreika, K. Škirpa ir J. Krikštaponiu. Mažiausiai įtampų sukėlė P. Cvirkos vertinimas. Dėl S. Nėries Centras pasiuntė visuomenei prieštaringas žinutes (jų prieštaringumas atspindi visuomenės poliarizaciją dėl Nėries) ir klimpo dėl J. Noreikos, K. Škirpos ir J. Krikštaponio.

Dėl šių trijų asmenų vertinimo Centrui teko prirašyti ne vieną pažymą, adresuotą privatiems asmenims ir institucijoms. Jų veiklos vertinimo kontekstas nuo pat pradžių buvo komplikuotas vien dėl to, kad visiems trims, kadaise, „nekritiškuoju“ laikotarpiu Centro teikimu ir Prezidento dekretais buvo suteikti kario-savanorio statusai ir įvairūs garbės vardai (kartais išties barokiniai, štai ltn. Antanas Baltūsis-Žvejas nekritiškaisiais 1997-aisiais buvo pakeltas į pulkininkus, kaip ir ltn. J. Krikštaponis).

Kiekvienam šių atvejų aptarti reikėtų atskiro straipsnio, kaip ir pažymų analizei. Apibendrinus jų turinį, drįsčiau teigti, kad sklandus faktų dėstymas buvo derinamas su išteisinamojo pobūdžio argumentais, akcentuojant pozityvią tų asmenų veiklą lietuvių tautai iki nacių atėjimo ir po jų nacių pasiraukimo (manau, kad tokio pobūdžio argumentų radimąsi lėmė Centre dominuojanti konjunktūra ir jie nebūtinai atspindi pažymos autorių(-iaus) nuomonę).

Charakteringas šiose pažymose buvo žodis „įtraukti“. Pavyzdžiui:

– „Išdėstyti tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad 1941 m. liepos mėn. nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti (išskirta mano – Z. V.) J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją“. Mano klausimas būtų toks: ar mes žinome, kad „bandė įtraukti“, nes jei bandė, o asmuo atsisakė – taškas jo naudai.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa / LRT

– „Okupacinei nacių valdžiai jį pavyko įtraukti (išskirta mano čia ir toliau – Z. V.), kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, su į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“ – pavyko „įtraukti“ ar „įsitraukė“? Žodis „įsitraukė“ liudytų asmens suverenumą, o „įtraukė“ – pasyvumą.

– „Veikla buvo susijusi su žydų izoliavimu“ – „susijusi“, ar asmuo „vykdė nacių parėdymus dėl žydų izoliavimo“? – tai siunčia skirtingą žinutę. „Susijęs“ asmuo gali būt įvairiai, gal, pavyzdžiui, tik silpnai „susijęs“, o gali būti susijęs taip, kad netgi negalėsi atplėšti.

– „K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu – ar mums šiandien, kaip visuomenei, priimtinas toks požiūris?

– „Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą“ – tikrai nebuvo žinoma, bet buvo žinoma apie Niurnbergo įstatymus, persekiojimus, patyčias, išvarymą, Krištolinę naktį, koncentracijos stovyklas, masines žudynes 1939–1940 m. Lenkijoje, Varšuvos getą.

Pagal „kritiškąjį“ požiūrį, getų steigimas, žydų turto tvarkymas ir pasisavinimas (pasisavino jo ir J. Noreika) yra laikomi genocido dalimi, kaip ir nacių pakištų dokumentų pasirašymas bei skatinimas represuoti dalį gyventojų (kad ir siekiant juos išvaryti iš namų). Pagal „konservatyvųjį“ požiūrį, tai – lengvinančios aplinkybės, dalykai, kuriuos tarsi „galima suprasti“.

Vilniaus savivaldos sprendimai šalinti atminimo ženklus susilaukė tam tikrų organizacijų pasipriešinimo, pasireiškusių 2019 m. mitingais „Škirpai ir Noreikai ginti“, „istorijos niekinimui“, su šūkiu „Apginkime Lietuvos didvyrius!“. Šio klausimo „kuravimas“ tapo „Nacionalinio susivienijimas“ ir jos lyderių vizitine kortele. Beje, kai kurie Centro darbuotojai aktyviai dalyvavo šiuose mitinguose, o 2024 m. birželį, policijai bandant nuimti partijos nelegaliai pritvirtina atminimo lentą A. Škirpai ant buvusio KGB pastato, netgi grūmėsi su pareigūnais.

K. Škirpos, J. Noreikos, J. Krikštaponio veiklos vertinimai ir reakcijos į juos stipriai siūbavo Centro valtį, aplink žybčiojo žaibai. Esant kaitriai atmosferai dėl atminimo ženklų J. Noreikai ir K. Škirpai (ne)šalinimo, 2020 m. birželį pasikeitė Centro vadovybė – dvi kadencijas Centrui vadovavusią direktorę B. Burauskaitę pakeitė politologas Adas Jokubauskas. Nauja vadovybė pabandė „paimti“ dar konservatyvesnę liniją, pagal kurią istorija buvo vertinama labiau kaip iki blizgėjimo nušveistas ginklas informacinio karo lauke, nors deklaruota priešingai – esą į praeitį reikia žvelgti kritiškai.

Piketas dėl nukabintos lentos Kaziui Škirpai / E. Blažio / LRT nuotr.

Visgi, susilaukta stiprios ir staigios opozicijos tiek iš dalies Centre dirbančių istorikų, tiek iš trijų Lietuvos universitetų istorikų ir Lietuvos istorijos instituto. Universitetai ir Institutas nutraukė bendradarbiavimą su Centru ir kreipėsi į tuometinę Seimo pirmininkę dėl politizuoto požiūrio į jautrius istorijos klausimus Centre ir tyrimų laisvės varžymo.

Centro vadovas ir jo aplinka, kuriai buvo artimas lenkiškasis „gero tautos vardo“ saugojimo idealas, buvo atleistas ir imta galvoti apie naują vadovą bei naują Centro Įstatymo redakciją. Daugeliui atrodė priimtiniausia (kitų kandidatūrų ir nebuvo?) nuosaiki A. Bubnio kandidatūra ir 2021 m. balandį jis buvo patvirtintas naujuoju Centro vadovu.

Žvelgiant iš šalies matyti, kad Centro veiklos kryptis liko tokia pati – konservatyvi ir gana uždara.

Kas pasikeitė Centro viduje atėjus naujam vadovui, geriau galėtų pasakyti patys Centro darbuotojai. Žvelgiant iš šalies matyti, kad Centro veiklos kryptis liko tokia pati – konservatyvi ir gana uždara. Tai, mano nuomone, patvirtina ne tik Centro vadovų delsimas priimti galutinį sprendimą dėl atminimo ženklų J. Krikštaponiui pašalinimo, bet ir, pavyzdžiui, 2023 m. Centro iniciatyva įrengti atminimo ženklą Stasiui Žakevičiui – teisininkui, antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, tačiau sykiu ir nacių bendradarbiui su antisemitinėmis pažiūromis, bei jam skirta popietė, skambant gitaros garsams. Šie garsai vargu ar skatina kritinį mąstymą; greičiau priešingai – jį užmigdo.

Apibendrinant

Šiais metais prasideda naujas daugiau kaip tris dešimtmečius veikiančios Centro institucijos veiklos etapas, kurio rezultatai taps aiškūs tik su laiku. Ar valdymas taps funkcionalesnis, ar sumažės įtampų Centre, ar įstaiga taps atviresnė ir holistiškesnė bei įgis daugiau prestižo.

Pagrindinis įtampos Centre (ir dėl Centro) šaltinis buvo neaiški įstaigos tapatybė – bandymas būti tiek ekspertine (objektyvių istorinių tyrimų), tiek atstovaujamąja institucija. Tiek ekspertine institucija, tiek apologine (ypač vertinant asmenų, bendradarbiavusių su naciais, veiklą).

Viena pagrindinių Centro silpnybių ir pažeidžiamumo kritikai buvo darbas beveik vien su komunistinio režimo aukų atminimu ir labai aiškus Holokausto antraeiliškumas visose Centro veiklos srityse. Nuo pat pradžių Centras buvo labiau „lietuvių“, o ne „Lietuvos gyventojų / piliečių“ genocido tyrimo centras.

Holokausto tyrimų antraeiliškumą Centre būtų galima sieti ne tiek su sąmoningu „piktybiniu“ ignoravimu ar nesupratingumu, kiek su baime, kad šie tyrimai atskleis bet kokias nepatogias sąsajas su partizanine rezistencija ir taip Lietuva nukentės informacinio karo „fronte“.

(Mano akimis, ši baimė nėra visiškai pagrįsta, nes šios sąsajos „per“ atskirus asmenis yra daugiau atsitiktinės. Holokausto vykdytojų partizanų gretose buvo mažai, ką puikiai įrodė reprezentatyvus istoriko Dainiaus Noreikos tyrimas – 58 iš 1000)

Holokausto tyrimų antraeiliškumą Centre būtų galima sieti ne tiek su sąmoningu „piktybiniu“ ignoravimu ar nesupratingumu, kiek su baime, kad šie tyrimai atskleis bet kokias nepatogias sąsajas su partizanine rezistencija ir taip Lietuva nukentės informacinio karo „fronte“.

Stiprus polinkis išlaikyti konservatyvų (nekritišką) naratyvą neturėtų vertinamas supaprastintai. Pastangos apginti „mūsų didvyrius“ atspindi tam tikrų visuomenės grupių ir dalies Centro darbuotojų kovą dėl fiksuotų, aiškių prasmių, siekį išlaikyti stabilumą labai neramiame ir vis sudėtingesniame pasaulyje, net jei už tai reikia sumokėti intelektualinio sąžiningumo kainą.

Panašu, kad Lietuvos valdžios nebuvo linkusios tiesiogiai reguliuoti Centro veiklos, o ilgamečiai institucijos vadovai atliko balansuojantį vaidmenį – tarp Centro ir valdžios, tarp Centro ir bendruomenių. Tačiau tam tikros konvencijos „kaip reikėtų“ rašyti egzistavo, kaip ir nepatogūs atradimai, kurių publikavimą buvo linkstama atidėti ateičiai.

Vienas iš iššūkių Centrui šiandien – vis dar juntama konservatyviąją liniją palaikančių nacional-populistinių jėgų įtaka Centro vadovybei. Ar ją atsvers naujoji Centro taryba – pamatysime. Šios tarybos sudėtyje, yra bent penki nariai, kurie dirba liberalioje ir kritiškoje (atviroje) atminimo politikos paradigmoje, kurią laikyčiau istoriografijai palankiausia.