Nepaisant „Jerusalem Post“ straipsnyje papasakotos istorijos (“Anger flares over Lithuanian Sports Palace” Sam Sokol, 8/11/2015), siūlau kiek kitokį pasakojimą ar faktų pateikimą ta pačia tema (,,Pyktis tviska virš Sporto rūmų” aut. Sam Sokol, 2015/08/11). Šiandien Lietuvoje puikiai sutariama dėl buvusių Vilniaus Šnipiškių kapinių ir kapų apsaugos. Šiuo klausimu susitarė Lietuvos Vyriausybė, Lietuvos žydų bendruomenė, kurios pirmininkė aš esu, ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas (CPJCE), kuris yra Europos svarbiausias halachic (žydų įstatymų) viršenybės ir priežiūros autoritetas.

   Dėmesys dabar sutelktas į apleistus, Sovietų laikais statytus, Sporto rūmus, kurių dalis stovi ant 1949m. likviduotų žydų kapinių vietos. Dabar čia graffiti menininkų ir alkoholikų susibūrimo vieta. Vyriausybė teisingai nusprendė, kad reikia renovuoti pastatą, įrengiant jame konferencijų ir kultūrinių renginių centrą. Kadangi šis pastatas buvo įtrauktas į architektūros paveldo sąrašą, jokių reikšmingų struktūrinių pokyčių daryti negalima, bus renovuotas tik vidus. Teritorija, esanti aplink pastatą, bus išlaikyta kaip memorialinis parkas jame bus užrašai apie  žinomus žmones, kurie čia buvo palaidoti.

   Lietuvos Vyriausybė ir CPJCE dar 2009 metais sudarė sutartį dėl šios kapinių teritorijos. Nors mes darbus dar tik planuojam ir  prabėgs ne vienas mėnuo iki renovacijos pradžios , tačiau neseniai vykusios diskusijos tarp Lietuvos Vyriausybės ir CPJCE dar kartą patvirtino, kad esama tarpusavio supratimo, planuojant būsimus renovacijos darbus senuosiuose Sporto rūmuose, nuomonės sutapo. CPJCE užtikrins rabino priežiūrą ir stebės, kad vykdant numatytus darbus, nebūtų pažeidiami žydų įstatymai. Vyriausybė taip pat sutiko apriboti veiklos pobūdį renovuotame centre, laikydamasi reikalavimų, taikytinų tokiai ypatingai vietai.

Turėtume džiaugtis pasiektu susitarimu, kuris galėtų tapti pavyzdžiu kitoms vyriausybėms šioje pasaulio dalyje, kaip reikia spręsti panašius iššūkius, gerbiant ir saugant  žydų kapines ir Holokausto masinių žudynių vietas. Taigi, kas tie “pikti balsai”, kuriuos minite savo straipsnyje ir kurie užgauliai mėto kaltinimus apie vykstantį “išniekinimą”? Nėra abejonių, kad kai kurie iš tų cituojamųjų JP straipsnyje yra neinformuoti, todėl šis išsamesnis paaiškinimas skirtas susirūpinusių žmonių žiniai. Pridursiu, kad piktais balsais kalba ir tie, kurie gerai žino ir supranta, kas iš tikrųjų planuojama Šnipiškėse, todėl apmaudu, kad būtent jie pasinaudoja šia problema savo asmeniniam kerštui ir nuoskaudoms išlieti. Paprasčiau sakant, kai kurie jų yra CPJCE varžovai, kurie niekada viešai nedrįstų kritikuoti savo autoritetingo pirmininko, garsaus rabino Elyakim SCHLESINGER, todėl jie apsimeta, kad nežino apie jo dalyvavimą, sprendžiant reikalus, susijusius su Šnipiškėmis. Šiuo atveju mūsų bendruomenės buvęs rabinas Chaimas Bursteinas atlieka labiau destruktyvų vaidmenį. Jo sutartis neseniai buvo nutraukta – jis praleisdavo daugiau dienų užsienyje savo asmeniniais reikalais, nei tarnaudamas mūsų žydams čia, Lietuvoje,- todėl dabar jis skleidžia šias istorijas,  atakuodamas mane. Skaudu man pasakoti šiuos dalykus, tačiau jūsų skaitytojai turėtų žinoti tiesą.

   Didžiuojuosi, kas esu litvakė, kuriai suteikta garbė pirmininkauti nedidelei, bet gyvybingai žydų bendruomenei, su kuria pastaruosius dešimtmečius aš dirbau, spręsdama labai sudėtingus ir svarbius reikalus. Teko nueiti nelengvą kelią, nes tai buvo kova ir Lietuvos Vyriausybės spaudimas dėl žydų  turto grąžinimo, reikėjo įveikti Holokausto neigimą ir pereiti prie istorinės tiesos pripažinimo su visomis pasekmėmis. Ta kova dar tęsiasi, bet mes jau daug pasiekėme. Kokia ironija, kad dabar Lietuvoje mes turime valstybės lyderius, kurie aiškiai suvokdami istorinius įvykius, yra pasirengę juos įvertinti, bet tuo pačiu metu mūsų kolegos žydai atsisako  suprasti ir priimti, kas daroma šiandien vardan nužudytų ir gyvenančių žydų.

Faina Kukliansky

Nuotraukos dabar ir 20 amž. paradžioje: