Prezidentas Gitanas Nausėda beveik pusantrų metų ignoravo faktą, kad Lietuvoje antisemitizmas išpažįstamas parlamentiniu lygiu, artėjant rinkimams atmetė raginimus kurti sanitarinį kordoną prieš radikalus, bet galiausiai pamatė šviesą. Likus keliems mėnesiams iki rinkimų prezidentas nenorom pripažino, kad antisemitams valdžioje ne vieta, nors tuo pat metu koneveikė sanitarinio kordono šalininkus, nes jie, girdi, vadovaujasi nedorais rinkimų interesais.

Virgis Valentinavičius, Mykolo Romerio universiteto docentas,
Šaltinis: LRT.lt

Nuotraukoje – Gitanas Nausėda / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Konstitucijoje valstybės vadovu vadinamo pareigūno dalinis praregėjimas antisemitizmo grėsmės klausimu užtruko. Istorija prasidėjo, kai 2024 m. gegužę ir birželį Remigijus Žemaitaitis viešojoje erdvėje pradėjo svaidytis antisemitiniais pareiškimais. Pagal prokuratūros tyrimą 2023 m. gegužės 8 d., birželio 13 d., birželio 14 d. ir birželio 15 d. Remigijus Žemaitaitis „Facebooke“ paskelbė antisemitinius tekstus, kuriuose buvo tokie teiginiai: „Be Putino dar vieni gyvuliai atsirado pasaulyje – Izraelis“; „ … 1944 m. birželio 3 dieną Lietuvos žydai kartu su rusais išžudė Pirčiupių kaimą ir ten gyvenusius žmones. […] mūsų valdžios atstovams visiškai nusispjauti į Lietuvoje 1941–1944 m. Lietuvoje gyvenusių žydų žudymus mūsų lietuvių.“

Taigi yra tiksli R. Žemaitaičio antisemitinės akcijos (ir ja grįstos rinkimų kampanijos) pradžia – gegužės aštuntoji. Ir tos dienos, ir vėlesnius anos vasaros pradžios antisemitinius pareiškimus prezidentas nuleido negirdomis.

Į R. Žemaitaičio antisemitinę akciją iškart reagavo valdančiųjų politikai Seime, žydų bendruomenė ir jos lyderė Faina Kukliansky, o prokuratūra birželį pradėjo tyrimą. Valdančioji dauguma lėtai ir sunkiai vis dėlto 2023 m. rugsėjį inicijavo apkaltą.

Praeina dar keli mėnesiai ir 2023 m. lapkričio 21 d. Seimas balsuoja už apkaltą R. Žemaitaičiui. Šis reaguoja nauja salve antisemitinių komentarų, o prezidentas toliau stovi po medžiu ir žiūri į kitą pusę.

Remigijus Žemaitaitis; partijos „Nemuno aušra“ atstovai spaudos konferencijoje / D. Umbraso / LRT nuotr.

Dar pusė metų ir Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 25 d. skelbia sprendimą, kad R. Žemaitaitis savo antisemitiniais pareiškimais sulaužė Seimo nario priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Kitą dieną – balandžio 26 d. – prokuratūra skelbia baigusi tyrimą, kuris nustatė, jog R. Žemaitaitis skatino neapykantą ir niekino žydų tautybės asmenis bei viešai pritarė nacistinės Vokietijos nusikaltimams. Nuo galutinio apkaltos verdikto R. Žemaitaitis išsisuko pasitraukdamas iš Seimo balandžio 29 d.

Visą tą laiką prezidentas toliau miega grožio miegą, manding rūpesčio dėl antisemitizmo raukšlės nepageidaujamos, nes gali sudrumsti giedrus santykius su Lietuvos žmonėms.

Nuo antisemitizmo akcijos pradžios prezidentas praleido tūkstantį ir vieną progą pareikšti savo nuomonę apie akivaizdžiai augančią antisemitizmo grėsmę. Pratylėjus metus ir keturis mėnesius, pirma G. Nausėdos reakcija buvo šių metų rugpjūtį, kai puse lūpų pripažino, kad R. Žemaitaitis kelia nerimą, bet „tegu sprendžia žmonės“. Rugsėjo pradžioje LRT TV „Forume“ ir interviu naujienų agentūrai ELTA jis kiek aiškiau pasakė, kad R. Žemaitaičio antisemitizmas yra problema, kad dėl to gaunąs signalų iš užsienio, kad nemato jo ministru, kartu ragino Žemaitaitį „perlipti per save“, paneigti, atsiprašyti. Vėliau, po pirmojo rinkimų rato prezidentas pradėjo matyti R. Žemaitaičio retorikos pokyčius, bet vos ne tą pačią dieną patarė „labiau pasistengti“.

Nuo antisemitizmo akcijos pradžios prezidentas praleido tūkstantį ir vieną progą pareikšti savo nuomonę apie akivaizdžiai augančią antisemitizmo grėsmę.

Lygia greta visus, kurie viešai ragino prezidentą ginti konstituciją nuo R. Žemaitaičio, pradedant užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu ir F. Kukliansky ir baigiant viešą kreipimąsi pasirašiusiais intelektualais (pasirašiau ir aš), kaltino užsiimant rinkimų propaganda, ypač grubiai tokiais kaltinimais švaistėsi prezidento patarėjas Frederikas Jansonas.

Nuo antisemitinės akcijos pradžios pernai gegužės aštuntąją metus ir keturis mėnesius prezidentas tylėjo apie tai, ką Amerikos teisė vadina „akivaizdžiu ir tikru pavojumi“ (clear and present danger). Ten ši sąvoka vartojama paaiškinti, kokiais atvejais galima pateisinti žodžio laivės ribojimą.

Manau, kad R. Žemaitaičio antisemitinė akcija yra akivaizdus ir tikras pavojus trimis aspektais: savo esme, nusistovėjusio konsensuso laužymu ir nauda, kurią teikia priešui.

Pirma: antisemitizmas iš esmės nesuderinamas su Lietuvos konstitucijos vertybėmis konkrečiai ir Vakarų vertybėmis apskritai: nesuderinamas su pagarba žmogaus gyvybei ir orumui, pagarba mažumų teisėms ir nepakantumu neapykantos kurstymui.

Antra: demonstratyvi nepagarba žydams, neapykantos jiems kurstymas griauna nepriklausomybės metais nusistovėjusį viršpartinį konsensusą: ilgalaikę skirtingų ideologinių įsitikinimų Lietuvos vyriausybių ir lyderių politiką garbingai prisiimti atsakomybę už lietuvių dalyvavimą Holokauste, nuosekliai siekti atlyginti artimuosius ir turtą praradusioms žuvusiųjų šeimoms bei įsipareigoti per teisėkūrą ir politiką, švietimą ir kultūrą neleisti pasikartoti Holokaustui – realiai įgyvendinti never again. Šis konsensusas apima ir Algirdo Brazausko atsiprašymą, ir Andriaus Kubiliaus bei Ingridos Šimonytės žuvusiųjų ir jų bendruomenių turto kompensavimą, ir Valdo Adamkaus per vizitą Izraelyje paskelbtą įsipareigojimą, kad Lietuva visada ryžtingai kovos su antisemitizmu.

Trečia: nauda priešui. R. Žemaitaičio akcija vienas su vienu atitinka Rusijos specialiųjų tarnybų nuo Felikso Dzeržinskio laikų taikomas „aktyvias priemones“ – sistemingas ir profesionalias dezinformacijos kampanijas, kuriomis siekiama sėti nepasitikėjimą ir chaosą demokratinėse visuomenėse, kompromituoti lyderius, partijas ir ištisas valstybes.

R. Žemaitaičio akcija stačiai nurašyta nuo „raudonųjų svastikų“ operacijos, kurią KGB ir Stasi vykdė Vakarų Vokietijoje, kai per 1959 m. Kalėdas ant kanclerio Konrado Adenauerio neseniai atidarytos sinagogos atsirado užrašas „Vokiečiai reikalauja: žydai, lauk iš Vokietijos!“. Per kelis mėnesius panašių antisemitinių incidentų skaičius visoje Vokietijoje viršijo aštuonis šimtus. Maža to, antisemitinių akcijų radosi ir kitose šalyse.

Vėliau buvo įrodyta, kad antisemitinius šūkius ir svastikas paišė komunistų agentai pagal tiesioginius nurodymus iš Maskvos. Kremlius labai džiaugėsi sėkminga operacija, nes ji sutvirtino sovietų poziciją, girdi, Vokietija yra nacizmo bastionas, todėl negalima leisti jai ginkluotis. (Thomas Rid, Active measures: the Secret History of Disinformation and Political Warfare, 2021, 123–133). Beje, skirtingai nuo G. Nausėdos dabar, tada K. Adenaueris su antisemitizmu kovėsi kaip liūtas dramatiškai kviesdamas vokiečius duoti atkirtį menkiausioms antisemitizmo apraiškoms.

Dabar svastikas ant Lietuvos fasado paišo R. Žemaitaitis, o Kremlius ploja katučių: žiūrėkit, kiek Lietuvoje už jį balsuoja, argi šita fašistinė ir antisemitinė valstybė verta vokiečių brigados, NATO skydo ir ES narystės?

Dabar svastikas ant Lietuvos fasado paišo R. Žemaitaitis, o Kremlius ploja katučių: žiūrėkit, kiek Lietuvoje už jį balsuoja, argi šita fašistinė ir antisemitinė valstybė verta vokiečių brigados, NATO skydo ir ES narystės?

2004 m., Lietuvai stojant į ES ir NATO, panašią aktyvią priemonę įgyvendino „Respublikos“ savininkas Vitas Tomkus, paskelbęs redaktoriaus laiškų ciklą esą pasaulį valdo žydų ir gėjų sąmokslas. V. Tomkaus paskvilius vieningai smerkė intelektualai ir politikai (įskaitant net tuometinį prezidentą Rolandą Paksą) , o „Respublikos“ redaktoriaus pavaduotojo F. Jansonas vos ne vienintelis Lietuvoje neigė, kad V. Tomkus yra antisemitas. Pasak F. Jansono, V. Tomkus esąs profesionalus žurnalistas, negalįs tylėti, kai valstybė pūva. Tada F. Jansonas džiaugėsi, kad „nuo laikraščio nusigręžė Seimas ir kitos valdiškos institucijos, bet tikrai nenusigręžė Lietuvos žmonės. Iš pirmųjų „Respublika“ pastarosiomis savaitėmis sulaukia priekaištų ir grasinimų, iš antrųjų – palaikymo ir pritarimo“. „Auga laikraščio pardavimai, prenumerata, – vardija F. Jansonas. – Vadinasi, Lietuvai reikia to, ką mes rašome.“ (TV3.lt 2004.04.05)

Frederikas Jansonas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Iš F. Jansono padavimo dabar plinta absurdiška teorija, esą dėl rinkimų R. Žemaitaitį monstru padarė konservatoriai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad F. Jansonas nepripažįsta, kad gali būti žmonių, kurie su antisemitizmu kovoja todėl, kad antisemitizmas jiems kelia nuoširdų pasibjaurėjimą, ir rinkimai čia ne prie ko. Tai reiškia, kad prezidento patarėjas prieš dvidešimt metų neigė V. Tomkaus antisemitizmą, dabar neigia R. Žemaitaičio antisemitizmą, nes konservatoriai, girdi, yra nepalyginamai didesnė grėsmė. Tai reiškia, kad F. Jansonas bando paslėpti tikrąją priežastį, leidusią monstrui užaugti – metus ir keturis mėnesius trukusią spengiančią tylą prezidentūroje.

Kai atgavo amą ir pradėjo kalbėti, G. Nausėdos pozicija švelniai tariant nepasižymėjo tvirtumu. Jis blaškėsi, svyravo, minkštėjo ir griežtėjo, vienu žodžiu maklinėjo be didelio ryžto ir aiškesnės krypties.

Vienas epizodas tame maklinėjime atrodo ypač neskaniai. Kai Lietuvos žydų bendruomenės lyderė F. Kukliansky viešai pasigedo prezidento pozicijos dėl R. Žemaitaičio antisemitizmo, pokalbyje LRT TV „Dienos temoje“ su Mindaugu Jackevičiumi valstybės vadovas atsakė žadą atimančia tirada: „…ponia Faina Kukliansky pasakė šitą savo pastabą po nepaprastai gražaus ir oraus renginio čia, Lietuvos Respublikos prezidentūroje, kurioje aš apdovanojau, tiesa, jau po mirties, žydus gelbėjusius žmones, Lietuvos žmones. Turėjome tikrai gražų renginį, kuriame ir aš kalbėjau, ir ponia Kukliansky, ir tikrai paminėjome šituos kilnius ir nuostabius Lietuvos žmones. Ir po to, praėjus vienai ar dviem dienom, aš susilaukiau štai tokios pastabos. Manau, kad tai yra ne visai derama ir tam tikra prasme man tai kvepia įsitraukimu į parlamento rinkimus.“

Iš F. Jansono padavimo dabar plinta absurdiška teorija, esą dėl rinkimų R. Žemaitaitį monstru padarė konservatoriai.

Pastebėsiu, kad, skirtingai nuo prezidento, kuris pagal Konstituciją negali dalyvauti politinių partijų veikloje, F. Kukliansky atstovauja išžudytos žydų bendruomenės likučiams Lietuvoje ir kaip Lietuvos pilietė turi ir teisę, ir pareigą viešai reikšti nerimą dėl antisemitų dalyvavimo rinkimuose, ir dėl prezidento pozicijos antisemitizmo klausimu nebuvimo.

Vietoj to, kad tartųsi su F. Kukliansky, kaip galima ginti nuo antisemitų Lietuvos žydus, G. Nausėda leidžia suprasti, kad pasaulio teisuolius apdovanojo dėl paukščiuko, kuris kažkaip duoda imunitetą nuo kritikos antisemitizmo klausimu. O prezidento kaltinimą F. Kukliansky neleistinu „įsitraukimu į rinkimus“ sunku atskirti nuo Nacionalinio susivienijimo Vytauto Sinicos raginimų desovietizacijos komisijai Kazio Škirpos klausimu nebijoti F. Kukliansky – suprask reikia priešintis žydų valdžiai, kaip kitados kvietė V. Tomkus. Pastebėsime, kad V. Sinica atstovauja jėgai, kuri seniai ir atkakliai gina Lietuvos XX amžiaus istorinius antisemitus Kazį Škirpą ir Joną Noreiką, taip pat žydų žudiką Juozą Krištaponį.

Antisemitinėje R. Žemaitaičio akcijoje į talką atskubėjo ir buvęs F. Jansono bosas V. Tomkus. Rugsėjo pradžioje „Respublikos“ portale jis paskelbė veterano pamokymus jaunajam antisemitui (R. Žemaitaičiui), kuriuose „ekspertiškai“ aiškino, kad eilėraštukas „lipo žydas kopėčiom“ nėra antisemitinis, nes žydai, girdi, nelaipioja kopėčiom, nes niekad nedirba gaisrininkais ar policininkais. V. Tomkus taip pat kartoja klasikinį antisemitinį argumentą, esą žydai patys kalti dėl antisemitizmo, o Lietuvoje, girdi, ypač kalta F. Kukliansky. (Respublika.lt 2024.09.05, 2024.09.07) Įdomu, ar G. Nausėda supranta, kad kartais jo giesmė skamba unisonu su V. Tomkumi ir V. Sinica?