„Litvakus traukė liberalusis, meno vertybių ir naujų tendencijų kupinas Paryžius. Čia virė kultūrinis gyvenimas. Per naktis kavinėse vyko diskusijos apie meną, dailės salonai eksponavo įvairiausių stilių ir iš viso pasaulio čia plūstančių dailininkų kūrybą, o laikraščiai rašė apie paskutines meno naujienas“, – interviu LRT.lt sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vytauto Kasiulio dailės muziejaus parodų kuratorė, menotyrininkė dr. Vilma Gradinskaitė.

Marcas Chagallas Paryžiuje, Prancūzijoje, 1959 m.

Daiva Gabrilavičiūtė, LRT.lt
Šaltinis: LRT.lt

Markas Antokolskis, Jacquesas Lipchitzas, Marcas Chagallas, Chaïmas Soutine’as – tai tik keletas puikiai žinomų Lietuvos žydų, litvakų, vardų. Jie savo kūryba sužavėjo Paryžių, o po to – ir visą pasaulį. Nors Prancūzijoje buvo sutikti šaltai, į vietinę menininkų bendruomenę niekada nebuvo priimti, o savo darbus paprastai eksponuodavo tik jungtinėse žydų emigrantų parodose, tai nesutrukdė jiems įeiti į pasaulio meno istoriją.

Nedidelės studijos Monparnaso rajone litvakams tapo antraisiais namais, o atsivežta savita, štetlo ir jidiš kultūros suformuota pasaulėjauta persipynė su tuomet Vakarų Europoje vyravusiomis moderniomis meno kryptimis. Tai pagimdė unikalius meno reiškinius – prancūzų ekspresionizmą ir École de Paris.

Su V. Gradinskaite kalbamės apie tai, kas viliojo litvakų dailininkus į meno meka vadinamą Paryžių ir kodėl ši migracija buvo reikšminga viso pasaulio dailės raidai.

– 19–20 a. sandūroje dailės pasaulis sunkiai priėmė žydų dailininkus dėl kitokios kultūros, prasto užsienio kalbų (prancūzų, rusų, lenkų) mokėjimo. Paryžius irgi šaltai juos sutiko. Kas ten visgi viliojo litvakus? Kaip jiems pavyko „užkariauti“ Paryžių?

– Pirmuosius dailės pagrindus įgiję vietinėse mokyklose, litvakai dailininkai, kaip ir kiti menininkai, siekė tobulėti, svajojo išgarsėti, tapti žymiais tapytojais, skulptoriais, grafikais. Į Vakarų Europą, Ameriką jie bėgo ir nuo pogromų, nuo varganos ekonominės padėties. Ji dėl įvairių ribojimų ir antisemitizmo buvo nebepakeliama Rusijos imperijoje.

Jaunuosius dailininkus viliojo Berlyno, Veimaro ar Florencijos dailės mokyklos. Bet labiausiai juos traukė liberalusis, meno vertybių ir naujų tendencijų kupinas Paryžius. Čia virė kultūrinis gyvenimas. Per naktis kavinėse vyko diskusijos apie meną, dailės salonai eksponavo įvairiausių stilių ir iš viso pasaulio čia plūstančių dailininkų kūrybą, o laikraščiai rašė apie paskutines meno naujienas.

Vilma Gradinskaitė / D. Markūno nuotr.

Jidiš kalboje esama posakio „laimingas kaip Dievas Prancūzijoje“. 1791 m. rugsėjo 27 d. pasirašytu dekretu pirmąkart šiuolaikinėje istorijoje Prancūzijoje gyvenantiems žydams buvo suteikta visateisė pilietybė, atvėrusi galimybes studijuoti universitetuose ir įgyti įvairias profesijas. Žmonėms, savo gimtosiose šalyse kentusiems įvairiai pasireiškiančią segregaciją, Prancūzija galėjo pasiūlyti daug geresnį gyvenimą. Ši Pažadėtoji žemė traukte traukė ir litvakus dailininkus.

– 2022 m. publikuotame jūsų straipsnyje „19–20 a. litvakų dailininkų migracijos bangos, kryptys ir priežastys“ (mokslinių straipsnių rinkinys „Migracija: sampratos ir patirtys“) išskiriate tris litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių. Kas kada išvyko?

– Pirmoji banga plūstelėjo 19 a. pabaigoje, skulptoriui Markui Antokolskiui Paryžiuje atvėrus dailės studiją. Joje pasikalbėti apie meną rinkosi garsūs dailininkai, tarp jų Auguste’as Rodinas, mokėsi litvakai skulptoriai Ilya Ginzburgas, Naoumas Aronsonas, Borisas Schatzas.

Markas Antokolskis / „Vida Press“ nuotr.

Antroji ir gausiausia emigrantų banga buvo įkvėpta Jacqueso Lipchitzo, atvykusio į Paryžių 1909 m., ir Marco Chagallo, atvykusio 1911 m. Jų dėka Vilniaus piešimo mokykloje pasklido kalbos apie „meniškąjį“ Paryžių. Jos mokiniai Chaïmas Soutine’as, Pinchusas Kremegne’is, Michelis Kikoine’as, Emmanuelis Mané-Katzas bei kiti papildė litvakų dailininkų gretas.

Marcas Chagallas savo namuose Saint-Paul de Vence, Prancūzijos Rivjeroje, 1977 m. / AP nuotr.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Maxas Bandas, Jokūbas Mesenbliumas ir Arbitas Blatas jau iš laisvosios Lietuvos prisijungė prie litvakų dailininkų bendruomenės Paryžiuje.

– Kaip į atvykėlius reagavo prancūzų kūrėjai? Kaip litvakai priimti į vietos menininkų bendruomenę?

– 20 a. pradžioje vietiniai meno kritikai ir dailininkai skundėsi į miestą plūstančiais užsieniečiais, „naikinančiais tikrąjį prancūzišką meną“ ir „okupuojančiais savo kūriniais garsiuosius Nepriklausomųjų (Salon des Indépendants) ir Rudens (Salon dʼAutomne) salonus“.

Tačiau Paryžius sparčiai keitėsi, virto moderniu kosmopolitišku miestu. Nors į vietinę menininkų bendruomenę litvakai niekada nebuvo priimti, ir, jei pažvelgsime į to meto parodų plakatus, pamatysime, kad jie savo kūrybą dažniausiai eksponavo jungtinėse žydų emigrantų parodose, ši skirtis nesutrukdė daugumai jų išgarsėti.

– Kaip atrodė litvakų kasdienybė Paryžiuje? Kur ir ką jie veikdavo? Girdėjau apie studijas Gustave`o Eiffelio suprojektuotoje vyninėje rotondoje.

– Į Paryžių atvykę litvakai buvo neturtingi, tad telkėsi nedidelėse studijose Monparnaso rajone. Jis buvo pigesnis už tuo metu populiarų meno rajoną Monmartrą ir Bateau-Lavoir studijas.

Monmartras, Paryžius, Prancūzija, 1965 m. / „Vida Press“ nuotr.

Mecenatas ir skulptorius Alfredas Boucheris nupirko nuo 1900 m. Pasaulinės dailės parodos išlikusią Gustave’o Eiffelio suprojektuotą rotondą-vyninę. Ją suskirstė į nedideles studijas. Jose už simbolinį mokestį galėjo prisiglausti ir dirbti imigrantai. Dėl apskritos formos ir jame zujančių dailininkų paviljonas buvo pramintas La Ruche – „Aviliu“. Čia apsistodavo dauguma litvakų dailininkų. Kai kurie jų, kaip tapytojai P. Kremegne’is ar M. Kikoine’as, „Avilyje“ praleido po keliolika metų, o skulptorius Léonas Indenbaumas net kelis dešimtmečius.

„Avilys“ litvakams tapo antraisiais namais. Ten jie galėjo laisvai kurti, ieškoti naujų saviraiškos formų ir įsilieti į pasaulio dailės tėkmę.

„La Ruche“, Monparnasas, 20 a. 3 deš. / „Vida Press“ nuotr.

– Dėl litvakų atvykimo į Paryžių gimė prancūzų ekspresionizmas ir École de Paris. Kas tai?

– Litvakų dailininkų pasaulio pajauta formavosi štetle, stipriai paveikta religinio auklėjimo ir jidiš kultūros. Tai vėliau per spalvas, formas, nuotaikas atsispindės jų kūryboje. Nesvarbu, kokioje šalyje gyventų, kokiu stiliumi dirbtų ar kokius siužetus vaizduotų dailininkas, jo kūryba skambės kiek kitaip vietinės dailės kontekste.

Į Paryžių atvykę litvakai su savimi atsinešė savą šviesos, spalvų, formų, nuotaikų pajautą. Visa tai persipynė su tuomet Vakarų Europoje vyravusiomis moderniomis meno kryptimis – postimpresionizmu, kubizmu, futurizmu, fovizmu. Ši centro ir periferijos sąveika suformavo unikalų modernaus meno reiškinį École de Paris – Paryžiaus mokyklą (terminą sugalvojo André Warnodas) ir prancūzų ekspresionizmo kryptį. Tai į Vakarų meno pasaulį įnešė gaivių idėjų, naujų motyvų ir plastinių atradimų.

Marco Chagallo paroda „Tate“ galerijoje Jungtinėje Karalystėje, 1948 m. / „Vida Press“ nuotr.

– Ką dar Lietuvos žydai atnešė šiam miestui, o kartu ir pasauliui? Kokius ryškiausius litvakus ir jų Paryžiuje sukurtus darbus, pasiekimus išskirtumėte?

– Litvakų dailininkų migracija turėjo svarbios reikšmės pasaulio dailės raidai. Gausus litvakų dailininkų sambūris Paryžiuje suformavo Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį. Prancūzų ekspresionizmo stilistika tapo populiari visame pasaulyje, ypač tarp litvakų dailininkų Amerikoje ir Izraelyje.

Jurbarkietis Williamas Zorachas buvo vienas pirmųjų skulptorių, supažindinusių Amerikos dailininkus su avangardinėmis Europos skulptūros kryptimis, ypač kubizmu. Benas Shahnas iš Kauno, Irvingas Normanas iš Vilniaus ir Peteris Blumas iš Smurgainių užėmė vedamąsias pozicijas Amerikos socialiniame mene, ypač socialrealizme bei socialsiurrealizme. Į Braziliją emigravęs vilnietis Lasaris Segallas tapo vienu žymiausių Brazilijos ekspresionizmo atstovų, atplukdęs į šią šalį modernias Europos meno kryptis.

Izraelio profesionaliosios dailės istorija prasideda nuo Varniuose gimusio B. Schatzo įsteigtos pirmosios dailės mokyklos Jeruzalėje. Būtent litvakai dailininkai, ypač pirmaisiais 20 a. dešimtmečiais, formavo profesionaliąją Izraelio dailę ir išugdė pirmą profesionalių vietinių dailininkų kartą.

Sąrašą garsių litvakų dailininkų galėtume tęsti ir tęsti. Jų indėlis išties milžiniškas.

– Ar yra litvakų tėvynės ilgesio ženklų? Viename interviu minėjote, kad M. Chagallas, pro savo studijos langą matydamas Eifelio bokštą, vis tiek tapė gimtojo štetlo vaizdus.

– Žydai skiria gimtinę ir Tėvynę. Gimtinė – vieta, kur gimė. O Tėvynė – Pažadėtoji žemė, Izraelis.

Kiekvienam žmogui svarbi jo gimimo vieta. Tai jo saviidentifikacijos atspirties taškas. Emigracijoje gimtinės ilgesys – stiprus, sunkiai užgožiamas jausmas. Visi emigrantai, sąmoningai ar pasąmoningai, dažniau ar rečiau, mintimis grįžta į vaikystę, į gimtuosius namus.

Marco Chagallo darbų paroda / LRT stop kadras

M. Chagallas sąmoningai vaizdavo gimtąjį Vitebską. Apie miestą rašė: „Aš gyvenu toli nuo tavęs, tačiau kiekviename mano paveiksle juntamas tavo kvėpavimas.“

Ch. Soutine’as, priešingai, vengė tapyti gimtuosius Smilovičius, kuriuos priverstinai paliko, būdamas šešiolikos. Gimtasis štetlas ir vaikystė jam paliko skaudžių prisiminimų. Du vyresnieji broliai nuolat tyčiojosi, sakydami „žydas neturi piešti“, o kai paauglys pasiūlė rabinui papozuoti portretui, buvo jo sūnaus sumuštas ir, gavęs iš motinos 25 rublius, pabėgo į Vilnių.

Prancūzijos apylinkės Ch. Soutine’o kūryboje pasąmoningai virto štetlu. Jos neturi „prancūziško šarmo“ ir labiau primena štetlo vaizdus su negrįstais keliais bei drėgname rūke skendinčiais suklypusiais namais.

Chaïmo Soutine’o paveikslas „The Little Pastry Chef“ (liet. „Mažasis konditerijos šefas“). Atlanta, Džordžijos valstija, 2014 m. / AP nuotr.

Gimtinės ilgesio ženklų atrasime kiekvieno litvako kūryboje.

– Žiūrint į pasaulio aukcionuose brangiausiai parduodamus su Lietuva susijusių menininkų kūrinius, gausu litvakų. Pavyzdžiui, vien per 2023 m. už įspūdingas sumas parduota Ch. Soutine’o paveikslas „Les gorges du Loup (La maison hantée) IV“ (liet. „Baisusis namas“), J. Lipchitzo skulptūra „Skulptūra (1916)“, kiti kūriniai. Kas lėmė, kad litvakai taip išgarsėjo visame pasaulyje?

– Profesionalioji žydų dailė „užgimė“ palyginti neseniai, 18 a. pabaigoje, drauge su Apšvietos sąjūdžiu Vokietijoje, atvėrusiu duris žydų jaunuoliams į Europos universitetus ir akademijas. Ištrūkę iš tradicinės štetlo aplinkos ir nepaveldėję akademinės dailės tradicijų, žydų dailininkai drąsiai žengė į meno pasaulį. Jie jautėsi laisvi, daug eksperimentavo, buvo atviri pačioms moderniausioms dailės kryptims ir novatoriškiausioms idėjoms. Nesitaikė nei prie dailės kritikų, nei prie visuomenės skonio. Tai jiems padėjo pirmauti, būti dailės avangardu, išgarsėti.

– Ar reikšmingą pėdsaką pasaulio meno istorijoje palikę litvakai yra sulaukę pelnyto dėmesio Lietuvoje?

– Dėmesys žydų istorijai ir kultūrai auga kasmet. Ypač džiugu, kad tai vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose, buvusiuose štetluose. Ten ir formavosi savitas litvakų gyvenimo būdas, tradicijos, papročiai.

Reguliariai keliauju po Lietuvą su naujomis paskaitomis, knygomis, parodomis. Netrukus Pakruojo sinagogoje atidarysime parodą apie Pakruojo krašto žydų gelbėtojus, o į Alytų vyksiu su paskaita apie išnykusio štetlo gyvenimą.

Paroda „Žakas Lipšicas ir kiti dailininkai litvakai“ Kauno rajono muziejuje / LRT stop kadras

Per beveik 35-erius Lietuvos nepriklausomybės metus pastebimai sumažėjo skirtis tarp savo ir svetimo, mūsų ir jų. Žydų kultūra vis labiau tampa integralia Lietuvos kultūros dalimi. Iš naujo atrandame pasaulyje garsius dailininkus, muzikus, rašytojus. Auga domėjimasis litvakų paveldu, jų indėliu į pasaulinę kultūrą, mokslą.

Žinoma, yra kur judėti pirmyn. Mūsų laukia neatrastos dingusios dailės kolekcijos, neišverstos jidiš knygos, nauji archeologiniai kasinėjimai, archyvuose nugulę seni dokumentai. Medžiagos tyrimams ir atradimams užteks kelioms mokslininkų kartoms.

Paroda Vilniuje

Primename, kad šiuo metu Vilniaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3a) eksponuojama paroda „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“. Parodoje pristatomi vieni garsiausių dailininkų, formavusių XX a. dailės raidą – Marcas Chagallas, Pablo Picassoʼas, Maxas Ernstas. Pirmą kartą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje yra pristatomi dvidešimt trys Marco Chagallo ir Pablo Picasso keramikos dirbiniai: – pano, lėkštės, vazos, ąsočiai, ir dvylika meistrės Yvette Cauquil-Prince pagal M. Chagallo, P. Picasso ir M. Ernsto eskizus austų gobelenų. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos. Dailininkai kūriniuose kalba apie pamatines etikos ir moralės vertybes, siekia darnos su gamta, nostalgiškai žvelgia į vaikystę.

Parodos fragmentas / Gintarės Grigėnaitės nuotr.

Paroda uždaroma rugsėjo 29 d., tad dar galite spėti į uždarymo renginius.

Rugsėjo 28 d., šeštadienį, 12 val. edukacinis užsiėmimas „Pasidaryk Chagallo paveikslų“ su komiksų autore, judaikos tyrėja Migle Anušauskaite.

Šių dirbtuvių metu dalyviai susipažins su Marco Chagallo kūryba klijuodami, spalvindami ir piešdami dailininko kūrybos motyvais. Po trumpos ekskursijos po parodą su muziejaus gidu komiksų autorė Miglė Anušauskaitė padės greitai ir neskausmingai nupiešti savo kūrinius. Muziejus į edukacinį užsiėmimą kviečia visus, o ypač tuos, kurie mano, kad nemoka piešti!

Edukacinis užsiėmimas nemokamas.

Dėl riboto vietų skaičiaus būtina registracija tel. +370 5 212 1813, +370 5 262 8080.

Rugsėjo 29 d., sekmadienį, 12 val. ir 14 val. ekskursijos po parodą „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ su muziejaus gidais.

LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus gidai ekskursijos metu lankytojams pristatys M. Chagallo, P. Picasso ir M. Ernsto kūrybos motyvus, būdingumus bei eksperimentus.