Panerių memoriale vyko iškilmingas Lietuvos žydų genocido aukų dienos minėjimas, kuriuo buvo pagerbti per 70 tūkstančių čia nužudytų litvakų.
Renginio Paneriuose akimirkos / LŽB nuotr.
Tragediją menančiame miške, kur, regis, net paukščiai neskraido, jaudinančiai skambėjo Vilniaus choralinės sinagogos kantoriaus Shmuelio Yatomo giesmė, smuikininko Boriso Kirznerio griežimas, Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnacijos vaikų ir choro „Jauna muzika“ atliekamas vadinamasis Vilniaus geto himnas bei šio choro, smuikininkės Dalios Dėdinskaitės ir violončelininko Glebo Pyšniako specialiai šiai progai parinkti prasmingi kūriniai.
Renginio Paneriuose akimirkos / LŽB nuotr.
LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen, Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein ir pirmasis pavaduotojas Erez Golanas, Vokietijos ambasadorius dr. Cornelius Zimmermannas, JAV ambasadorė Kara McDonald, kitų diplomatinių misijų bei organizacijų atstovai žuvusiųjų atminimą pagerbė gėlių vainikais ir jautriais žodžiais.
Renginio Paneriuose akimirkos / LŽB nuotr.
„Turiu kelis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės prašymus. Visų pirma, noriu žinoti žmonių, kurie čia buvo nužudyti, pavardes. Ir ne tik čia, visoje Lietuvoje, kurios kiekviename miestelyje nužudyta po 400, 500, 600 žydų. Kur jų pavardės?“ – retoriškai klausė F. Kukliansky, primindama, kad dar daugybė kapo duobių, į kurias atgulė Holokausto aukos, nebuvo ištirta ir nėra aiškiai žinomi jų vardai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky / LŽB nuotr.
„Lietuvos žydų bendruomenė nori žinoti ir žudikų pavardes. Mums jau prieš daugelį metų žadėjo jas paviešinti, tačiau iki šiol jų nežinome. Esame įsitikinę, kad turi būti aiškiai atsijota – kuris buvo žudikas, o kuris – gelbėtojas. Taip, kad norėčiau nuoširdžiai paprašyti pateikti mums bent jau tuos sąrašus, kurie dabar yra žinomi“, – tęsė LŽB pirmininkė, savo kalboje taip pat dėkojusi Lietuvos žydų gelbėtojams, be kurių pasiaukojimo nebūtų išgyvenę ir tie 5 procentai išlikusių žydų.
Sergejus Korablikovas – Kovarskis / LŽB nuotr.
Savo sukurtas eiles „Dvi rugsėjo dienos“ skaitė specialiai dėl šio minėjimo iš Izraelio atskridęs Sergejus Korablikovas – Kovarskis, dar kūdikiu būdamas per stebuklą išgelbėtas iš Vilniaus geto.
Yra dvi dienos rugsėjy
Kai uždegu žvakes
Ir tyliu…
Kaip tada tylėjo ištuštėjęs getas.
Nusidegindamas atmintimi
Vėl skrendu į Praeitį…
Tačiau akyse – ne vendeta!
Tik skausmas ir liūdesys,
Ne vendeta.
Kiek karų,
kiek skaudžių netekčių
prasidėjo dėl vendetos!
Kiek kraujo ir ašarų! –
jomis gausiai sulaistyti ūgliai.
Aš šiandien Liūdesį,
kaip paskutinę drobę esu apsisiautęs:
Tai – leidimas į šalį,
kurioje atrado prieglobstį Vilniaus getas.
Aš – apdegęs krūmokšnis iš buvusio miško!..
Apanglėjęs ir nustebęs, kad išgyveno…
Ir pajuodusių šakų, kaip laužomų pirštų traškėjimas:
Tai viskas, kas liko
ir viskas, ką girdžiu ir regiu.
Šias dvi gedulingas dienas
visa žemė – kaip vienas didelis kapas!
Dangus – kaip karstą dengianti purpuro skraistė…
Grubaus lietuviško lino skiautė –
Permirkusi krauju!
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė – Nielsen / LŽB nuotr.
Gelbėdamas kitą gelbėji save
Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen kalbą pradėjo atkreipdama dėmesį, kad tokiose vietose neišvengiamai kyla pagunda žmogiškumą, orumą, atjautą, humanizmo vertybes patraukti į antrą planą. Tarsi „atidėti humanizmą“, kol pavyks apsiginti, nugalėti, pasiekti pergalę.
„Tačiau Europos, Lietuvos žydų tragedija liudija, kad humanizmo atidėti negalima. Jokiu būdu! Žmogus, ypač ginkluotas, veikiamas aistrų ir įsitikinęs savo teisumu, kiekvieną savo būties akimirką privalo rūpintis neprarasti ryšio su savo žmogiškąja esme. Tai padaryti labai nelengva, tačiau tai – išlikimo žmogumi sąlyga“, – įsitikinusi V. Čmilytė-Nielsen.
Anot parlamento vadovės, posakį „Išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbsti pasaulį“ galima perfrazuoti ir priešingai: „Atėmęs gyvybę pasaulį sunaikini“. Kiek gi pasaulių sunaikinta prisidėjus prie žydų žudymo? Kiek pasaulių sunaikinome pasyviai stebėdami, kai buvo žudomi vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai. Ilgus metus neskaičiavome. Dabar skaičiuojame. O suskaičiavę pamatysime, kad esame tarp orių, pasitikinčių savimi, nesislapstančių ir nemėginančių kažką nuslėpti. Nes toje pasaulio dalyje, kurią pasirinkome, ginklai ir pergalės iš esmės yra tik priemonės žmogaus orumui apginti.“
„Prisimindama tapytojo Augustino Savicko, Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio sūnaus mintį, jog „savigarba – paskutinis žmogaus ginklas“, norėčiau pridurti: ir pirmasis. Nes savigarba, orumas yra visų atskirų žmogaus teisių pagrindas. Nuo to prasideda tas nelengvas darbas „būti žmogumi“. Žmogus, praradęs savigarbą, neišvengiamai praranda ir žmogiškumą“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
Todėl šiais neramiais laikais esminis klausimas būtų ne tas, ar TAI gali pasikartoti.
„Esminis klausimas: jei TAI pasikartotų, ar gelbėjimas taptų visuotiniu. Ar per daugiau kaip trisdešimt nepriklausomo valstybingumo metų padarėme viską, kad suprastume: gelbėdamas kitą, gelbėji ir pats save. Gelbėji savo orumą. Savigarbą. Žmogiškumą. Gelbėji visą pasaulį, kuriame gyvens tavo vaikai ir vaikų vaikai. Norėčiau tikėti, kad tai jau suprantame. Nes tai vienintelis būdas išsigelbėti ir išlikti žmonėmis“, – kalbėjo Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen.
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė / LŽB nuotr.
Tebūna ši diena ne tik prisiminimo, bet ir įsipareigojimo
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė savo kalboje pabrėžė kiekvieno pareigą ir šiandien stoti ginti žmogiškumo ir teisingumo, priešintis neapykantai ir diskriminacijai.
„Šiandien stovime Panerių memoriale, vietoje, kuri byloja mūsų tautos skaudžiausią istoriją. Čia buvo nužudyti tūkstančiai nekaltų žmonių, kurie troško gyventi taikioje ir saugioje visuomenėje, kurie buvo Lietuvos dalis ir, ją atėmus, nuskurdo ne tik mūsų valstybė, bet ir visas pasaulis. Jie buvo beprasmiškai nužudyti dėl savo kilmės ir tikėjimo. Jų balsai mus pasiekia iš praeities kaip liudininkų pasakojimai, kurie šiandien mums visiems yra ne šiaip istorijos pamokos, bet perspėjimas“, – sakė Ministrė Pirmininkė.
Pacitavusi Panerių siaubo liudininką Icchoką Rudaševskį, Vyriausybės vadovė taip pat atkreipė dėmesį į žiaurumus, šiandien vykstančius Rusijos užpultoje Ukrainoje: istorija, kurią manėme palikę praeityje, kartojasi, nekaltų civilių kraujas vėl liejasi, kaip anuomet liejosi čia.
Premjerė akcentavo būtinybę neleisti, kad tamsios praeities šešėliai sugrįžtų į mūsų kasdienybę, mat neapykanta, praeityje sunaikinusi milijonus gyvybių, šiandien vis dar gyva, ši neapykanta kitoniškumui stiprina ir antisemitizmą įvairiose pasaulio vietose.
Išliekanti mūsų visų pareiga Lietuvoje – suprasti tokių idėjų sklaidos padarinius šaliai ir visuomenei, pabrėžė premjerė, smurto ir priešiškumo skatinimas, tautinės ir kitokios nesantaikos kurstymas – visa tai yra nesuderinama ne tik su Konstitucija ar šalies interesais, bet ir su elementariu žmogiškumu.
„Šiandien privalome būti vieningi – tiek prisimindami tuos, kurie kentėjo ir buvo nužudyti, tiek kovodami su blogio jėgomis. Turime būti ryžtingi, drąsūs ir solidarūs. Tai – mūsų pareiga praeičiai ir ateičiai.
Amžina pagarba nekaltoms aukoms ir amžinas prisiminimas, kad istorijos pamokos yra vertingos tik tada ir tik tiek, kiek jos išmokstamos.
Tebūna ši diena ne tik prisiminimo, bet ir įsipareigojimo diena“, – sakė I. Šimonytė.
Premjerė taip pat išreiškė užuojautą Lietuvos žydų bendruomenei ir artimiesiems dėl rugsėjo 22-ąją mirusios Holokausto liudininkės, buvusios Vilniaus geto kalinės Fanios Brancovskajos netekties. Išgyvenusi Holokausto pragarą ir netekusi šeimos, F. Brancovskaja niekada neprarado meilės gyvenimui ir savo laiką skyrė istorijos ir tiesos pasakojimui.
Vokietijos ambasadorius dr. Cormelius Zimmermannas / LŽB nuotr.
„Šoa prasidėjo nuo žodžių, nuo tylos ir visuomenės abejingumo…“
„Stovime tarp aukštų medžių, liudijančių, kaip barbariškai buvo atimtos tūkstančių žmonių gyvybės. Vien Paneriuose buvo sistemingai nužudyta 70 000 žydų. Tik todėl, kad jie buvo žydai. Ir šios gražios šalies žemėlapis nusėtas Holokausto nusikaltimų vietomis. Išžudyti šios šalies žmonės ir su jais drauge sunaikintas klestėjęs žydų gyvenimas bei įspūdinga kultūra, – Paneriuose vykusio genocido aukų minėjimo renginyje kalbėjo Vokietijos ambasadorius dr. Cornelius Zimmermannas. – Šį neatleistiną nusikaltimą prieš žmoniją sumanė ir sistemingai organizavo Vokietija – mano šalis. Stovėdamas taip arti žudymo duobių lenkiuosi aukoms ir išgyvenusiems. Širdį veria skausmas, liūdesys ir gėda. Ir aš prisiimu mūsų istorinę atsakomybę“.
Kalbėdamas ambasadorius atsigręžė ir į šiandieną.
„Esame susirūpinę dėl didėjančio antisemitizmo ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje, ir net visame pasaulyje. Holokaustą išgyvenusi Eva Szepesi šiemet kalbėdama Vokietijos Bundestage pasakė: „Šoa prasidėjo ne nuo Aušvico. Šoa prasidėjo nuo žodžių, nuo tylos ir visuomenės abejingumo.“
Ir išties šis juodas istorijos tarpsnis mus moko, kad prie tokių žiaurumų prieinama palaipsniui. Iš pradžių pasigirsta tylus neapykantos žodis. Vėliau – sakinys. Jis garsėja, perauga į lozungus. Šie pavojingai virsta diskriminacija, niekinimu ir organizuotu negailestingu smurtu.
Šiandien netolerancijos žodis vėl grėsmingai skamba vis garsiau. Turime pasimokyti iš istorijos. Užtikrinu Jus, kad labai rimtai vertiname savo istorinę atsakomybę už Holokaustą ir Izraelio teisę egzistuoti. „Niekada daugiau“ – reiškia ryžtingą kovą su antisemitizmu ir visomis kitomis diskriminacijos formomis, išlaikyti gyvą Holokausto atminimą ir puoselėti žydų gyvenimą. Ginti taiką, laisvę, žmogaus orumą ir teises – tai yra mūsų istorinės atsakomybės esmė šiandien.
Turime tvirtai ginti pačią mūsų gyvenimo esmę, Europos ir mūsų bendrąsias žmogiškąsias vertybes. Čia, Lietuvoje, Ukrainoje ir visur.
Dėl Holokausto aukų, kurias šiandien prisimename ir pagerbiame. Dėl mūsų pačių ir ateities kartų“, – kalbėjo dr. Cornelius Zimmermannas.
Daugiau renginio akimirkų – nuotraukų galerijoje.
