Internetinėje parodoje YIVO Žydų tyrimų institutas tyrinės Yitskhoko Rudashevskio istoriją. Kai vokiečiai 1941-aisiais užėmė Vilnių, vaikinukui buvo vos 13 metų.
Josephas Bergeris
Šaltinis: The NewYork Times
Nuotraukoje – Yitskhokas Rudashevskis XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje prieš Vilnių okupuojant naciams. Apie šį įvykį paauglys skaudžiai pasakojo savo dienoraštyje / Izraelio Geto kovotojų muziejaus archyvo nuotr. / YIVO žydų tyrimų institutas
Jam neturėjo įtakos jau klasika tapęs Anos Frank dienoraštis, tačiau kitas paauglys vaizdingai papasakojo apie žydų gyvenimą gete Antrojo pasaulinio karo metu ir sukrečiančius jo gyventojų išgyvenimus.
Liepos 17-ąją Manhetene įsikūręs YIVO Žydų tyrimų institutas sutelks dėmesį į paauglio Yitskhoko Rudashevskio dienoraštį, kuris taps antrąja internetinio žydų istorijos muziejaus instaliacija.
1941 m. birželio mėn., būdamas 13 metų, Vilniuje gyvenęs Yitskhokas jidiš kalba pradėjo rašyti dienoraštį. Jis papasakojo, kaip vokiečių kariuomenė atkovojo miestą iš sovietų okupantų, vaizdžiai atkurdamas 55 000 Vilniaus žydų uždarymą į du getus ir pirmuosius pranešimus apie sistemingas žudynes Panerių miške, kur galiausiai atgulė 70 000 žydų, 8 000 sovietų karo belaisvių ir apie 2000 lenkų inteligentų, kuriuos sušaudė vokiečių operatyvinio būrio kariai ir baltaraiščių savanoriai.
Yitskhokas buvo nužudytas 1943 m. spalį Paneriuose. Jo pusbrolis palėpės slėptuvėje rado jidiš kalba parašytą dienoraštį ir atidavė poetui Abrahamui Sutzkeveriui, kuris Vilniuje išgelbėjo daugybę brangių knygų, rankraščių ir laiškų, dabar saugomų YIVO bibliotekoje. Į hebrajų kalbą išverstas dienoraštis buvo eksponuojamas ir anksčiau Izraelio „Yad Vashem“ muziejuje, tačiau šįkart bus pateiktas ir Solono Beinfeldo pilnas vertimas į anglų kalbą.
Anot vienos iš internetinės parodos kuratorių Alexandros Zapruder dėl vaizdingos jaunatviškos kalbos šis dienoraštis buvo atrinktas iš 85 Holokaustą išgyvenusių žydų paauglių rankraščių.
„Jo literatūrinis talentas buvo išskirtinis, – sakė ji, – Esu perskaičiusi dešimtis paauglių dienoraščių ir tik nedaugelis atitinka tokį aukštą literatūrinių gebėjimų, kalbos išmanymo ir jausmų perteikimo lygį“.
Yitskhoko dienoraštis perteikia platesnį paveikslą apie gyvenimą nacių persekiojimo metu nei Anne Frank pasakojimas, nes, skirtingai nei mergaitė, paauglys nebuvo izoliuotas ir paslėptas palėpėje / YIVO Žydų tyrimų instituto nuotr.
A. Zapruder teigia, dienoraštis skiriasi nuo Anne Frank, nes jame išsamiai aprašomas Vilniaus žydų gyvenimas, o Anne izoliacija su šeimos nariais ir kitais slėptuvėje periodiškai buvusiais žydais paskatino ją įamžinti visai kitokią – klaustrofobišką patirtį.
Pasak instituto atstovės, parodoje „Paauglio pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį Vilniaus gete“ dienoraščiui iliustruoti ir jo svarbai tirti bus naudojama įvairi medžiaga, įskaitant animaciją, grafinius miniatiūras, vizualizacijas ir kitas interaktyvias priemones.
Yitskhoko dienoraštis prasideda nuotaikingu jo komunistinės jaunimo grupės „Pionieriai“ susitikimo aprašymu. Tačiau jų susitikimą staiga nutraukia sirenų kauksmas ir bombų trenksmas. Per kelias savaites žydams įsakyta palikti savo namus persikelti į du getus.
„Tai vaizdas iš viduramžių, – rašo Yitskhokas. – Juda didelė juoda masė žmonių, nešini didžiuliais ų ryšuliais. Suprantame, kad greitai ateis mūsų eilė. Žiūriu į netvarkingą kambarį, į ryšulius, į pervargusius, nusivylusius žmones“.
Yitskhoko šeima buvo įsprausta į butą, kurį turėjo dalytis su kitomis šeimomis.
„Be mūsų keturių, kambaryje yra 11 žmonių, – rašė jis. – Kambarys netvarkingas ir nešvarus. Jame ankšta. Pirmoji naktis gete. Trys iš mūsų gulime ant dvivėrių durų. Aš nemiegu. Mano ausyse dar skamba šios dienos dejonės. Girdžiu, kaip sunkiai alsuoja žmonės, su kuriais taip netikėtai buvau suvestas. Kurie, kaip ir aš, buvo išvaryti iš savo namų“.
Nepaisant prastos mitybos ir blogų higienos sąlygos, kurias vėliau buvo priversti kęsti geto gyventojai, jie įkūrė mokyklas, jaunimo klubus, leido laikraštį, surengė parodą apie populiarų poetą ir šventė 100 000-osios iš geto bibliotekos pasiskolintos knygos sukaktį.
Vokiečių okupuotoje Lietuvoje Panerių girioje 1941 m. buvo išrikiuoti dešimtys žydų. Yitskhokas šiame miške bus nužudytas 1943 m. / YIVO Žydų tyrimų instituto nuotr.
„Devintą valandą susirinkome į virtuvę, – rašė jis apie vieną bendruomenės įvykį, kai buvo dalinamas bulvių kugelis. – Žiūriu į esančius aplink. Visi šie žmonės – mūsų artimiausi ir brangiausi mokytojai, draugai, bendražygiai. Užplūsta jaukus, šiltas ir geras jausmas. Šį vakarą parodėme, kas esame ir ką galime“.
„Iki vėlyvo vakaro kartu su suaugusiaisiais dainavome dainas, bylojančias apie jaunystę ir viltį, – rašė jis. – Mes buvome tokie laimingi, tokie laimingi“.
„Mes parodėme, kad iš geto neišnyks palūžęs jaunimas“.
Balandžio mėnesį paaiškėjo jų likimas. Atėjo žinia, kad 85 geležinkelio vagonai, pripildyti 5000 žydų, buvo nugabenti į Panerius, kur buvo sušaudyti kuro saugojimui skirtose duobėse.
„Getas buvo labai sukrėstas, tarsi perkūno trenksmas, – rašė Yitskhokas. – Gedulas užvaldė gyventojus“.
„Vanago nagai vėl pasirodė prieš mus, – rašė jis. – Žmonės sėdi įkalinti dėžėje, o kitoje pusėje slepiasi priešas, kuris ruošiasi rafinuotai pagal planą mus sunaikinti, kaip parodė šiandieninės žudynės“.
Šią viertualią parodą galite aplankyti ČIA: