Praėjusią savaitę Niujorke vyko dienraščio „The Jerusalem Post“ konferencija, kurioje Pasaulio žydų kongreso prezidentas Ronaldas S. Lauderis kreipėsi į redaktorius bei žurnalistus, įvertindamas situaciją, susidariusią po spalio 7 d. įvykių, kai „Hamas“ teroristai užpuolė, žudė ir pagrobė taikius Izraelio piliečius.

Pasaulio žydų kongreso vadovas Ronaldas S. Lauderis / Noa Grayevsky / Getty nuotr.

Dalijamės jo pranešimu:
„Visada laukiu „The Jerusalem Post“ konferencijos ir dėkoju laikraščio redaktoriams bei žurnalistams, kurie nuo spalio 7 d. sunkiai dirbo, kad suteiktų mums informacijos.

Taip pat manau, kad nėra žmonių, kurie atidžiau sektų įvykius Izraelyje ir rūpintųsi labiau nei jūs visi. Ir už tai jums dėkoju.

Šiandien, nepaisant ką tik pasakytų žodžių, į jus kreipiuosi ne kaip Pasaulio žydų kongreso, atstovaujančio 100 žydų bendruomenių visame pasaulyje, prezidentas. Šiandien aš kalbu kaip žydas. Vienas žydas, vienas žydų tautybės asmuo.

Yra daug priežasčių, kodėl spalio 7-osios rytą Izraelis nustebo. Visi čia jas jau girdėjo: kas turėjo žinoti? Kas buvo kaltas? Kas turėjo numatyti, kad tai įvyks?

Dabar visa tai yra istorija.

Trumpą akimirką po spalio 7-osios pasaulis parodė užuojautą žydų valstybei. Izraelio vėliavos spalvomis nušvito Eifelio bokštas, Brandenburgo vartai ir sporto stadionai. Tačiau praėjus kelioms dienoms po atakos, Izraeliui vis dar skaičiuojant žuvusiuosius, pamatėme, kaip pasaulis atsisuka prieš Izraelį.

Tai sukrėtė ir suglumino daugelį žmonių, kurie pagalvojo, kad ši antisemitizmo apraiška buvo spontaniška. Nors antisemitizmas nebuvo pagrindinė tokio staigaus posūkio priežastis, jis nutiko toli gražu ne spontaniškai.

Nedaugelis iš karto suprato, kad esame pirmojo iš anksto apgalvoto, visapusiško socialinės žiniasklaidos karo prieš žmones ir tautą liudininkai.

Izraelio priešai buvo gerai pasiruošę pradėti savo pasaulinę kampaniją, kad apkaltintų pačias teroro išpuolio aukas.

Kas būtų, jei JAV būtų apkaltinta dėl 50 000 žuvusiųjų? Po rugsėjo 11-osios, kai žuvo 3000 žmonių, niekas nesuabejojo dėl ​​JAV atsako. Niekas nesuabejotų dėl jokios kitos šalie atsako, jei taip nutiktų jos žmonėms.

Kodėl Izraelis yra vienintelė šalis žemėje, kuri negali ginti savo piliečių nuo teroristų? Taip yra todėl, kad „Hamas“ kontroliuoja socialinių medijų naratyvą. Nes suklastoti vartotojai, susiję su „Hamas“, pradėjo 24/7 niekšiško antisemitizmo srauto pylimą prieš Izraelį socialinėje žiniasklaidoje ir kitose platformose.

Netrukus supratome, kad šios jėgos taip pat įsitvirtino mūsų didžiausiose mokslo institucijose, kolegijose ir universitetuose, su kuriais daugelis iš mūsų palaiko glaudžius ryšius, ir pavertė jas neapykantos platformomis.

Šios dvi įtakos kartu sukėlė galingą ir neigiamą reakciją prieš Izraelį, kurią matėme po spalio 7 d. Galiausiai ji paskatino Jungtines Tautas, Tarptautinį baudžiamąjį teismą ir Tarptautinį teisingumo teismą pateikti kaltinimus bei iššaukė masines demonstracijas visame pasaulyje.

Nesuklyskite, tai karas už žmonių širdis ir protus prieš Izraelį ir Vakarų civilizaciją. Daugelis iš mūsų šioje salėje tikrai nesuprantame socialinės žiniasklaidos svarbos ar įtakos jaunimui šiandien.

Turite suprasti, kad jaunimas visas naujienas gauna telefonu ar kompiuteriu. 97% naujienų apie Izraelį yra neigiamos, o tik trys procentai yra teigiamos. Visą dieną ir naktį jaunimas yra bombarduojamas melu, kad Izraelis yra „kolonialinė naujakurių tauta“, „engėjų tauta“ ir „neteisėta tauta“, o palestiniečiai yra „engiamoji tauta“.

Staiga pasirodė, kad niekam neįdomu, jog „Hamas“ pradėjo šį karą. Niekam neįdomios žiaurios nekaltų ir neginkluotų civilių – pagyvenusių moterų, vaikų ir kūdikių – žudynės. Pasauliui nerūpėjo moterų prievartavimai ir masiniai šimtų žmonių grobimai.

Tuo pat metu „Hamas“ naudojo savo žmones kaip gyvus skydus. Jiems nerūpėjo palestiniečių gyvybės, nes jie naudojo mečetes, ligonines, mokyklas ir namus kaip priedangą savo kovotojams.

Tai karo nusikaltimas, tačiau retai taip įvardintas žiniasklaidoje, o JAV politikoje jis buvo ignoruojamas.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 30–35 procentai visų demokratinių šiandien laiko save progresyviais, ypač dėl jaunimo, ir šie progresyvūs žmonės yra griežtai nusiteikę prieš Izraelį.

Ta pati neigiama įtaka nukreipta prieš Jungtines Valstijas kaip rasistinę, kolonialinę, engiančią tautą. Tačiau tuo nesibaigia. Visa Vakarų civilizacija yra šio naratyvo  taikinys.

Praėjus vos kelioms dienoms po spalio 7 d., ir tai nebuvo atsitiktinumas, pasigirdo raginimas organizuoti demonstracijas. Staiga atsirado vėliavos, gerai pagaminti plakatai, veido kaukės ir organizatoriai su bulių ragais, traukiantys giesmes.

Visa tai buvo skirta mus įbauginti. Izraelis nebuvo tam pasiruošęs. JAV nebuvo pasirengusios. Visi Vakarai nebuvo pasiruošę.

Ironiška, bet Izraelis socialinę žiniasklaidą išmano geriau nei dauguma šalių, o žydai išrado viešuosius ryšius. Dabar tai turi tapti Izraelio prioritetu, jis turi visiškai dominuoti socialinėje žiniasklaidoje.

Turėtų būti specialus skyrius su neribotu biudžetu ir geriausiais žmonėmis, nes, deja, Iranas būtent tai turi.

Izraelis negali sau leisti prarasti šio fronto, negali sau leisti ir Jungtinės Valstijos. Tai taip svarbu!

Mūsų priešai žinojo, kad, jei jie galėtų pakeisti mūsų jaunų žmonių požiūrį, pirmiausia Izraelio, o paskui JAV, tai netrukus Amerika nebebus laisvojo pasaulio lyderė, o pasaulio tvarka visiškai pasikeis jų naudai. Jie žinojo, kad negali nugalėti JAV ar Izraelio ginklu, bet žvelgė į ilgąją perspektyvą ir suprato, kad, turėdami pakankamai laiko, galėtų nugalėti mus iš vidaus.

Viso to yra ir antroji dalis, kuri yra švietimo srityje.

Per pastaruosius 50 metų Vietnamo karo laikų kraštutinių kairiųjų radikalai perėjo į švietimą. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje jie pradėjo perimti departamentus ir blokuoti visas priešingas nuomones.

Be antiamerikietiško požiūrio, jie taip pat nusitaikė prieš  Izraelį. Neseniai daugiau nei 2000 profesorių pasirašė laišką, kuriame pasmerkė Izraelį. Tai nieko nenustebino. Noriu jums priminti, kad pirmosios institucijos, kurios praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išvarė žydus Vokietijoje, buvo universitetai.

Čia veikė kitas veiksnys. Prieš ketverius metus Abraomo susitarimai nustebino pasaulį.

Žmonės pradėjo galvoti, kad pagaliau į Viduriniuosius Rytus ateis taika. Atrodė, kad Izraelis yra ant istorinio susitarimo su Saudo Arabija slenksčio. Tačiau Izraelis, o kartu ir Jungtinės Valstijos, neatsižvelgė į tai, kad jo priešai Abraomo susitarimus vertino kaip tiesioginę grėsmę savo tikslui – Izraelio sunaikinimui. Ir jie padarys viską, kad tai sustabdytų. Vėlgi, tai buvo planuojama ne vienerius metus. Ir vėl niekas nepastebėjo artėjančios grėsmės.

Abraomo susitarimai buvo labai sėkmingi, ir tikimės, kad pamatysime taikos susitarimą su Saudo Arabija.

Esu daug keliavęs į Artimuosius Rytus. Galite netikėti, bet aš tvirtai tikiu, kad šių šalių žmonės nori taikos taip pat, kaip ir mes. Spalio 7-osios išpuoliai buvo nukreipti ne tik prieš Izraelį, bet tai buvo ataka prieš taiką. Prieš žmogiškųjų tiltų tiesimą, o aš visada buvau už bendradarbiavimą. Esu įsitikinęs, kad Artimieji Rytai artimiausiu metu taps taikos ir klestėjimo vieta.

Noriu dar kai ką pasakyti, apie ką kalbėti nelengva, bet turime tai išspręsti. Tai yra mūsų pačių žmonių Izraelyje takoskyra. Šis susiskaldymas atskiria dvi pagrindines lūžių linijas: ultraortodoksų žydų, kurie išlaikė mūsų religiją ir perdavė ją ateities kartoms, taip tęsdami mūsų tautos „žydiškumą“. Tačiau Haredi žydai dažniausiai vengia ginti Izraelį, taip pat nuo ryšių su pasaulietiniais žydais.

Ir yra konservatorių, reformatų ir pasaulietinių žydų, kurie išlaikė stiprų ryšį su išoriniu pasauliu, tačiau kai kuriais atvejais mažai išmano mūsų tradicijas ar religiją.

Sakoma, kad „Hamas“ ataka suvienijo susiskaldžiusį Izraelį. Tačiau mes negalime ir neturėtume pasikliauti savo priešais, kurie suburs mūsų žmones.

Mūsų vienybė turi kilti iš vidaus. Tai turi kilti iš kiekvieno mūsų. Jei kovojame tarpusavyje, padedame savo priešams pasiekti tikslą; ir leiskite man jums priminti, tie priešai nori, kad mes mirtume.

Tai taip rimta! Būtinai turime atidėti savo nesutarimus ir VISUS žydus vertinti kaip žmones, kuriuos privalome saugoti.

Šiuo metu Izraelis yra kryžkelėje. Jis kovoja, o jo jaunuoliai miršta gindami žydų valstybę. Šiaurės frontas gali atsiverti bet kurią dieną .o fone visada yra Iranas. Be viso to, Izraelis turi kovoti socialinės žiniasklaidos ir viešųjų ryšių fronte.

Mes išeivijoje galime kuo nors padėti. Galbūt mes neturime karinių pajėgų, bet turime savo ginklus. Mes turime savo intelektą ir išradingumą; mes turime savo ryšius ir kiekvienas iš mūsų turi skirtingus įgūdžius.

Pastaruosius 17 metų praleidau lankydamas daugumą 100 žydų bendruomenių visame pasaulyje, ir kiekvienoje bendruomenėje radau žydų, jaunų žydų, kurie jautė gilų ryšį su Izraeliu ir norėjo padėti.

Kaip ir jie, aš tikiu, kad kiekvienas diasporos žydas turi ne tik palaikyti Izraelį, bet ir rasti būdų, kaip padėti visais įmanomais būdais.

Ir jei manote, kad vienas žmogus negali ką nors pakeisti, noriu jums kai ką pasakyti. Prieš trisdešimt septynerius metus buvau nuosaikiausias pasaulio žydas.  Tačiau kai, būdamas JAV ambasadoriumi Austrijoje, pirmą kartą susidūriau su antisemitizmu, tai pakeitė mano gyvenimo kryptį.

Tada pamačiau žydų vaikus, ką tik išėjusius iš Sovietų Sąjungos, kuriems niekada nebuvo leista būti žydais.

Jų tėvai taip norėjo puoselėti savo paveldą, kad Chabado rabinas Vienoje įkūrė nedidelį vaikų darželį. Pagalvojau, jei jie taip trokšta sužinoti savo paveldą, kaip galėčiau į tai nekreipti dėmesio? Mane taip sujaudino tai, ką pamačiau, kad pastačiau didesnį vaikų darželį. Po to mokyklą. Vėliau kitą mokyklą kitame mieste.

Šiandien, praėjus beveik 40 metų, visoje Rytų ir Vidurio Europoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje, o dabar Graikijoje ir Romoje veikia 30 skirtingų žydų mokyklų – nuo ​​vaikų darželių iki koledžų.

Kai mano mokiniai mato antisemitizmą, jie užsideda jarmulkes ir išdidžiai jas nešioja. Kartą paklausiau kai kurių motinų, ar jos nerimauja dėl savo saugumo, ir jos žiūrėjo į mane kaip į ateivį. Jos man pasakė, kad tai privertė juos didžiuotis.

Dabar šias mokyklas baigė 40 000 mokinių. Tai reiškia, kad dabar yra 40 000 išdidžių žydų. 40 000 žydų, kurie būtų neturėję savo tapatybės. Dabar jie sukūrė žydų šeimas ir susigrąžino žydų bendruomenes, kurias daugelis laikė prarastomis amžiams.

Kai tai padariau, niekas man nepadėjo, o kai kurie netgi sakė, kad tai nepavyks; kad švaistau savo pinigus.

Aš jų neklausiau. Vis tiek tai dariau, nes žinojau, kad tai suveiks. Ir suveikė.

Tai darydamas įsitikinau, kad vienas žmogus gali kažką pakeisti. Kiekvienas iš jūsų taip pat gali. Galbūt nebūnu čia, kad pamatyčiau viso to, ką sukūriau, rezultatus, bet tai vargu ar svarbu.

Aš kažką padariau. Kažką pradėjau. Ir mums visiems išeivijoje taip pat reikia. Mes stovime ant prieš mus buvusių milžinų pečių. Kai kurių jų vardų niekada nesužinosime. Visi tie žydai, kurie atvyko į Izraelį atstatyti mūsų tėvynės, jie neturėjo nieko. Nieko, išskyrus tikėjimą.

Tikėjimą, kurį turime visi. Tačiau, be to, jie dar turėjo ir drąsos.

Tie pirmieji izraeliečiai pasauliui tą drąsą parodė 1948 m. 1967 m. 1973 m. Entebės operacijos metu. Ir, taip, šiandien Gazoje taip pat turime būti drąsūs. Pasisemsime drąsos vieni iš kitų, kaip tai darome visados. Mums reikia Izraelio taip pat, kaip Izraeliui reikia mūsų. Mes kovosime su savo broliais ir seserimis už istorinę tėvynę.

Niekada jų nenuvilsime. Mūsų kartos laukia dvi didžiulės ir svarbios kovos. Pirma, pasirūpinti, kad mūsų vaikai ir anūkai užaugtų išdidūs žydai, kurių neįtakotų įvairiausi nuomonių formuotojai, kurie tik nori mus įskaudinti. Jei jūsų vaikai mokykloje patiria antisemitizmą, noriu, kad apie tai praneštumėte. Ir turime vėl tapti viena tauta – nuo ortodoksų iki pasauliečių.

Mūsų kartai niekada neteko kovoti, bet dabar tai darome. Turime kovoti naujame socialinės žiniasklaidos mūšio lauke, turime kovoti savo mokyklose ir jas susigrąžinti, turime kovoti lygiai taip pat, kaip kovoja Izraelis ir taip pat sunkiai.

Žmonių, kurie užpuolė Izraelį spalio 7 d., žmonių, kurie nori išbraukti Izraelį iš istorijos puslapių, yra mažuma ir mes juos matėme anksčiau. Nuo faroono ir Hamano iki Hitlerio – jiems niekada nepasisekė!

Prisiminkite ir tai, kad didžioji dauguma gerų žmonių visur ir čia, Amerikoje, yra su mumis ir mus palaiko. Tai ne 1939-ieji, ir mes nesame bejėgiai tų laikų žydai.

Yra Izraelis, yra Izraelio gynybos pajėgos ir mes visi esame diasporoje, kuri amžinai stovės su Izraeliu. Tuo esu visiškai įsitikinęs.

Tegul Dievas ir toliau laimina savo tautą ir žydų valstybę Izraelį. Ir tegul Dievas jus visus taip pat palaimina.

Am Yisrael Chai.

IZRAELO ŽMONĖS GYVENS!”