Birželio 9-ąją minėsime vieno garsiausių litvakų rašytojų Grigorijaus Kanovičiaus 95-metį.
Ekskursijos akimirkos / LŽB nuotr.
Tai puiki proga ne tik dar kartą paskaityti jo kūrinius, sužinoti naujų detalių apie gyvenimą, bet ir pajusti jo knygose aprašytos vaikystės dvasią. Būtent taip G. Kanovičiaus jubiliejų paminėjo Lietuvos žydų (litvakų), Kauno žydų ir Palangos žydų bendruomenės, išsirengusios į nepaprastai jaudinantį pasivaikščiojimą po Jonavą su šio miesto Krašto muziejaus gide Giedre Kontrime. Iš mažyčių tyrinėjimų metu surinktų detalių gimęs pasakojimas nukelia į tarpukario Jonavą, vietas, kuriose prabėgo rašytojo vaikystė ir kurias jis įamžino savo knygose. Didžiausia vertybė, kurią parsivešite – ne pamatyti pastatai ar gatvės, ne aplankyta G. Kanovičiaus vardu pavadinta biblioteka, o jausmas, lydintis kiekviename žingsnyje.
Ekskursijos akimirkos / LŽB nuotr.
Dar didesnę patirčių amplitudę iššaukia menininko Felikso Paulausko kuriama instaliacija, skirta rašytojui ir jo žydiškai tapatybei. Po kelių savaičių ji bus baigta, pristatyta ir kvies visus Jonavos svečius ir miestiečius pasinerti į dar nepatirtą tamsos ir vilties pasaulį.
Ekskursijos akimirkos / LŽB nuotr.
Dėkojame Jonavos krašto muziejui ir rašytojo sūnui Sergejui Kanovichiui už nepamirštamą dieną.
Daugiau įspūdžių – nuotraukų galerijoje.
Legenda apie kepėją Meitą
Pakeliui į Jonavą didžiausias litvakų istorijos ir genealogijos žinovas Geršonas Taicas papasakojo legendą, kuria norime pasidalinti ir su jumis.
Ketvirtadienio vakarai mažuose miesteliuose moterims, kaip žinia, buvo tamsus ir keliantis nerimą, nes buvo nelengva pasiruošti Šabui. Viena turėjo iškepti chalą – paruošti miltus, mieles, kiaušinius, razinas, pasigaminti tešlą ir paruošti krosnį. Tešla iki paryčių turėjo pakilti, tuomet ją reikėjo pašildyti, minkyti, kočioti, pinti pynę ir pašauti į krosnį. leisti nusistovėti iki paryčių, tada tešlą pašildyti, minkyti, kočioti, pinti, įkurti orkaitę ir į orkaitę dėti chalą. Dabar galite įsivaizduoti, koks turėjo būti kepėjos Meitos ketvirtadienio vakaras, juk ji ne tik sau, bet ir daugeliui miestiečių kepė chalą ir duoną.
Vieną ankstų penktadienio rytą Meita nubudo prieš aušrą, išskubėjo iš lovos, uždegė žibalinę lempą ir greitai nuėjo prie tešlos, kuri jau lipo pro dubenį uždengusių lentų plyšius. Labai skubėdama Meita pamiršo apsirengti suknelę, tad vilkėjo storas medvilnines apatines kelnes su skeltuku nugaroje. Tuo metu krosnyje plaikstėsi dideli ugnies liežuviai, tarsi juos iš apačios dumplėmis kurstytų šventieji. Buvo girdėti, kaip Meita krebžda ir alsuoja, stengdamasi pasiruošti Šabui. Ji išėmė iš dubens tešlą ir padėjo ant lentelės, pjaustė ją peiliu, formavo rutuliukus, apibarstė miltais ir suko, minkė bei pynė chalas, kurias dėjo į skardas, kol užpildė visas iki vienos. Meita viską darė su tokiu entuziazmu, tarsi būtų vyriausiasis rabinų, atliekantis tarnystę Aron-kodiše.
Ankstyvą rytą, kai tamsa dar nebuvo išsisklaidžiusi, stalas jau buvo nukrautas skardomis su įvairių formų kepiniais. Ugnis krosnyje nurimo, beliko tik išvalyti pelenus. Staiga kepėja suprato, kad neturi šluotos ir, ilgai nesvarsčiusi, išbėgo pro galines duris į netoliese esantį turgų. Prietemoje uoli moteris nė nepastebėjo, kad vilki apatinius. Ji nusipirko šluotą, patraukė namo ir tik tada pastebėjo, kad į pirmąjį Minjaną išsiruošę vyrai žiūri į ją ir šypsosi. Tada Meita prisiminė, kad žmonės turguje taip pat juokėsi. Tada ji suprato, kas atsitiko: pamiršo suknelę ir pasirodė gatvėje su apatiniais. Kai ji ėjo į namus, jaunieji jonaviečiai iš jos garsiai juokėsi ir linksminosi. Ji įbėgo į namus iš gėdos užsidengusi galvą.
Tą patį Šabą žinia apie šį įvykį pasklido po visą Jonavą, o jauniejio Žinia apie tą epizodą tą šabą pasklido po visą Jonavą, o jaunieji pokštininkai ją ėmė pravardžiuoti „kepėja Meita su įskilusiomis kelnaitėmis“ arba trumpiau „su skilimu“.