Jau ateinančio pirmadienio vakarą viso pasaulio žydai susirinks savo kruopščiai nuo bet kokio raugo išvalytuose namuose, sės prie Sederio stalo ir pradės švęsti savaitę trunkančią šviesiausią ir prasmingiausią metų šventę Pesachą. Vienas svarbiausių jos atributų – macai, turintis ir simbolinę reikšmę, ir svarbūs kiekvienai šeimininkei, mat iš jų gaminama nemažai tradicinių šios šventės patiekalų.

Macų kepimas Varšuvos gete / YIVO nuotr.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Tarybos narys, didžiulio archyvo puoselėtojas ir genealogijos tyrinėtojas Geršonas Taicas parengė straipsnį, kuriame išsamiai pasakojama apie žydišką duoną macus ir Pesachą itin sudėtingu metu.

Litvakų duona

Nuo Antikinės Graikijos laikų gyvavo tradicija – kuo kilmingesnis namų savininkas, tuo dosniau jo stalas nukrautas balta duona. Daugelį amžių šis produktas buvo laikomas elitiniu ir neprieinamu paprastiems žmonėms, nors tamsi ruginė duona yra kur kas naudingesnė, nei šviesi, nes turi mažiau kalorijų, daugiau skaidulų, kurios gerina virškinimą, ją kepant išlieka vitaminai ir amino rūgštys. Be to, dėl miltų rūgštingumo, jos galiojimo laikas kur kas ilgesnis.

Vis dėlto, ruginė grūdų duona nuo seno buvo laikoma vargšų dalia. Paprasti žmonės ją gerbė, kūrė patarles, priežodžius, dainas.

Litvakų gyvenimo Rytų Europoje regionas XIX ir XX a. sutapo su regionu, kur pagrindinė maistui vartojama grūdinė kultūra buvo rugiai. Dauguma litvakų buvo nepasiturintys, tad daugiausia maistui naudojo ruginę duoną ir bulves. Tik per Šabatą ir didžiąsias šventes dauguma litvakų išgalėjo ant stalo padėti kvietinių miltų patiekalus.

„Pastebėjau, kad Rusijos žydams nereikia daug išleisti maistui, nes jiems užtenka gabalėlio rūgščios juodos duonos su druska, svogūnu ir česnaku“, – rašė E. Jastic.

Miltai macams

Rabino Shlomo Ganzfriedo knygoje „Kitzur Shulchan Aruch“, kuriame nagrinėjami kasdienės žydų gyvenimo taisyklės, taip pat kalbama apie kvietinių miltų, skirtų macams, reikalavimus.

“Šventajame Rašte sakoma: „Ir macą saugok“. Tai reiškia, kad kviečius, iš kurių bus kepami macai, būtina laikyti ypatingomis sąlygomis, kad ant jų nepatektų vandens.

Pasak kai kurių puikių palaimingos atminties išminčių, kviečius macams reikia saugoti iš karto nuo varpu pjovimo momento. Tiesa, praktikoje dažniausiai laikomasi priesakų tų išminčių, kurie įpareigoja kviečius saugoti tik nuo jų pristatymo į malūną ir toliau.

Vis dėlto, tie, kurie rūpestingai laikosi visų įsakymų, kviečius stengiasi saugoti nuo pat varpos nupjovimo. Taip pat reikia pasirūpinti, kad kviečių varpos neliktų lauke iki visiško sunokimo, nes užėjus lietui, grūdai gali fermentuotis, juk šie kviečiai daugiau nebesimaitina žemės sultimis. Todėl būtų teisinga nuimti kviečius macai, kol grūdai dar šiek tiek žalsvi.

Jei žmogus gali visą šventę turėti macų iš miltų, kurie buvo specialiai laikomi nuo varpų  pjovimo momento, tai gerai. Jei negali, tai bent jau tegul parūpina sau macų abiem Sederio vakarams.

Plombos nuo pakuotės miltų, skirtų macams. XX a. pradžia / Asmeninio archyvo nuotr.

Pesachas getuose ir koncentracijos stovykloje

Net didžiausių negandų akivaizdoje Pesacho tradicijos žydams išliko ne mažiau svarbios, nei įprastame gyvenime. Apie tai liudija rabino Ephraimo Oshry atsiminimai apie pavasario šventes Kauno gete.

„Pasiruošimas Pesacho šventei prasidėjo iškart po Chanukos. Pagrindinė užduotis buvo organizuoti macų kepimą, kuriam reikėjo mašiną dalimis įvežti į getą, paimti miltų, rasti nuošalią vietą, kur būtų galima pradėti darbus, pasirūpinti degalų mašinai ir užtikrinti, kad būtų galima sandėliuoti gatavus macus, – liudijama rabino atsiminimuose. – Pagrindinė problema buvo miltų trūkumas. Palyginti gerose vietose dirbę žydai paslapčia ir po truputį jų įnešdavo į getą. Slobodkoje susikūrė „Pesach pagalbos draugija“, kuri, griežtai laikydamasi viduramžių žydų bendruomenių papročių, iš kiekvieno gyventojo saujomis rinko miltus, kad aprūpintų labiausiai stokojančius macais.

Sunkiausias buvo paskutinis Pesachas. 1944 m. nisano mėnesio 3 ir 4 dienomis buvo vykdoma „Vaikų akcija“ ir pagyvenusių žmonių naikinimas. Macų kepimas nutrūko, nes atrodė, kad greitai neliks gyvo nė vieno žydo. Slinko dienos, artėjo Pesachas, tačiau kilo klausimas kur kaliniai gali gauti nors mažą macų gabalėlį? Atsirado drąsių sielų, kurios, mirtino pavojaus akivaizdoje, gestapui ėmus vis dažniau lankytis gete, grįžo į apleistas pogrindžio dirbtuves.

Atėjo 1944-ųjų Pesacho išvakarės, o gete vis dar nebuvo nė gabalėlio macų. Daugelis žmonių susirinko į slaptą kepyklą ir pradėjo dirbti. Netrukus jie išgirdo artėjančio automobilio garsą. Vienas pagrindinių gestapo žudikų Keitelis sustabdė savo automobilį prie kareivinių, kuriose buvo įsikūrusios požeminės dirbtuvės. Nebuvo kur bėgti ir kur slėptis.Visiems atrodė, kad atėjo paskutinė valanda. Keitelis įėjo, paėmė du pakelius macų ir išėjo, palikdamas visus apstulbusius. Visi iškepti macai tarp kalinių buvo padalintas į mažus alyvuogių dydžio gabalėlius. Tai buvo paskutinė Pesacho šventė Kauno gete prieš pat visišką jo likvidavimą“.

Pesachas Varšuvos gete 1941 m. / Asmeninio archyvo nuotr.

Šis Otto Krauso liudijimas yra pasakojimas apie 1944 m. Pesacho šventę Aušvico koncentracijos stovyklos vaikų barake:
„Sederis buvo surengtas prieš vakarienę, nes vakare įsigaliojo komendanto valanda. Keara (tradicinė Pesacho lėkštė), kuri buvo perduodama iš vienos grupės į kitą, buvo apvalus medžio gabalas, ant kurio buvo padėta kaulas, kiaušinis, ridikėlio gabalėlis ir stiklinė sūraus vandens – taip buvo pagerbiami iš Egipto vergovės išėję protėviai.

Teta Miriam į arbatą įmaišė burokėlių uogienės, kad gėrimo skonis ir spalva būtų panašus į vyną. Ji minkė tešlą ir iš jos formavo apvalią duoną be raugo. Čekeris pastatė viryklę, o Baasas Beikeris tešlą laikė virš ugnies, kol ji tapo tamsiai ruda.

Vaikai susibūrė į grupes ir stebėjo macų kepimo ceremoniją – kaip iš vandens ir miltų minkoma tešlą ir jai suteikiama apvali forma. Kai kurie paplotėliai pajuodo nuo suodžių, kiti apdegė ir išdžiūvo, bet galiausiai ant Himmelio Blau stalo jų buvo septyni.

Barake gyveno trys šimtai septyniasdešimt vaikų, ir kiekvienas gavo po mažytį macų gabaliuką. Tai buvo skurdo duona, kurią valgė mūsų tėvai kelyje iš vergijos į išsivadavimą. Aleksas Aparonas […] vaikams papasakojo istoriją apie išėjimą iš Egipto ir visi – Hanka, Maida ir net mažylis Adomas – klausėsi  žodžio, užhipnotizuoti istorijos, kaip žydams atsivėrė jūra, kad jie galėjo palikti vergiją dėl laisves.

Jie gėrė skystį, kuris jų mintyse buvo vynas, kramtė apdegusius macų gabalėlius ir klausėsi istorijos. Dieną jie pavertė naktimi, o arbatą – vynu. Ir nors jie gyveno vaiduokliškame pasaulyje, nebuvo nieko tikresnio už šią Pesacho ceremoniją…“.

P. S. Norinčius susisiekti su šio straipsnio autoriumi Geršonu Taicu arba pasikonsultuoti su juo dėl savo genealogijos, kviečiame rašyti info@lzb.lt