Valstybės įvaizdis yra svarbus veiksnys, padedantis užtikrinti šalies dalyvavimą ir įtaką tarptautinėje erdvėje. Tai ypač aktualu tokioms valstybėms, kurių galimybės įtvirtinti savo suverenitetą (ir reputaciją) buvo apribotos objektyvių ir subjektyvių faktorių. Lietuva ir jos visuomenė išgyveno keletą jos egzistencijai grasinusių režimų – Romanovų imperijos valdymą, sovietinę bei nacistinę okupacijas. Todėl tiek 1918–1922 m. kuriant valstybę, tiek atkuriant nepriklausomybę 1990 m., ir siekiant įgyvendinti nemažiau sudėtingą uždavinį, t. y. sulaukti tarptautinio valstybės pripažinimo, susidurta su valstybės įvaizdžio problema.

Justas Stončius, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas
Šaltinis: LRT.lt

Nuotraukoje – Justas Stončius / Asmeninio archyvo nuotr.

Taip susiklostė, kad po Pirmojo pasaulinio karo Jungtinės Amerikos Valstijos turėjo ganėtinai pastebimą įtaką tarptautinėje politikoje. Tuo tarpu dalies interesų grupių (imigrantų) pozicijos prisidėjo prie pačios Amerikos nuostatų formavimo kitų šalių atžvilgiu. Todėl Pirmosios Lietuvos Respublikos jaunieji diplomatai („lobistai“) intensyviai ieškojo kontaktų tarp politinio elito – senatorių ir kongresmenų, siekdami valstybės pripažinimo iš JAV administracijos.

Prie šių pastangų prisidėjo ir litvakų bei jų palikuonių dalis, XIX a. pab. – XX a. pr. atvykusi į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Dalis litvakų buvo kilę iš vietovių įėjusių į atkurtos Lietuvos valstybės teritoriją. Daugelis jų palaikė ryšius su savo šeimomis ir bendruomenėmis Lietuvoje, rėmė jas finansiškai. Jiems Lietuvos valstybingumas buvo svarbus istorinis įvykis, galėjęs teigiamai paveikti gimtinėje (Lite) likusių artimųjų gyvenimus. Todėl dalis litvakų, palaikiusių ryšius su JAV politiniu elitu, dėjo pastangas atkreipti dėmesį į Lietuvos – ne tik geografine, bet ir civilizacine prasme tolimos šalies – valstybingumo siekius.

Pavyzdžiui, 1933 m. diplomatas Bronius Kazys Balutis rašė apie vieną litvaką, dirbusį Jungtinių Valstijų Baltuosiuose rūmuose, kurio veikla paspartino Lietuvos valstybingumo pripažinimą. Taip pat Lietuvos pripažinimo klausimas buvo pristatomas ir Amerikos žydų spaudoje, kurios pradininkais laikytini litvakai[1]. Šiame spaudos segmente aktyviai rašė su litvakų bendruomene susiję apžvalgininkai, nors Lietuvai skiriamas dėmesys ne visuomet buvo tik pozityvus.

Litvakų autorių publikacijose jautriai reaguota į Lietuvoje pasireiškusius antisemitizmo atvejus bei žydų bendruomenės politinių (bei pilietinių) teisių ribojimus[2]; Lietuvos valdžios palaikomą žydų verslininkų išstūmimą iš pramonės ir prekybos sričių bei „savų“ (lietuvių) verslininkų protegavimą. Tačiau buvo pabrėžiama ir Lietuvos pažanga švietimo ir kultūros srityse, ypač dėl žydų kultūrinės autonomijos[3].

Galiausiai tiek JAV lietuvių, tiek žydų pastangos padėjo sustiprinti Lietuvos žinomumą savo reziduojamos šalies viešajame diskurse. 1922 m. liepos 28 d. Amerika tapo pirmąją iš Vakarų didžiųjų valstybių, kuri de jure pripažino Baltijos šalių vyriausybes. Tai turėjo paskatinti ir kitas valstybes sekti šiuo pavyzdžiu. Lietuvai buvo suteiktas pasitikėjimas tarptautiniu mastu bei tvirtas moralinis pagrindas kovoje už savo nacionalines teises.

Jungtinės Valstijos šį savo diplomatinį palaikymą bent jau formaliai įrodė tuomet, kai labiausiai reikėjo – sovietams pirmą kartą okupavus Lietuvą. 1940 m. liepos 23 d. paskelbta vadinamoji Welleso deklaracija (Welles) tapo JAV politikos, nepripažįstančios Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos, pagrindu.

Tuo tarpu Šaltojo karo metais svarbiausios Amerikos lietuvių organizacijos (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, JAV lietuvių bendruomenė, Amerikos lietuvių taryba) aktyviai siekė, kad Jungtinės Valstijos laikytųsi Welleso deklaracijoje išdėstytų principų.

Dėl šios JAV pozicijos buvo tiesiogiai palaikoma nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisė egzistuoti tarptautinėje arenoje. Įvertinę ilgalaikės Amerikos paramos svarbą, išeivijos lietuvius telkę centrai ilgainiui taip pat pripažino, kad bendradarbiavimas su tam tikrą politinį svorį turėjusiomis JAV žydų organizacijomis gali tapti svarbiu veiksniu siekiant ne tik Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, bet ir padėti sovietinėje okupacijoje atsidūrusiems tautiečiams.

Žydai (litvakai) turėjo daugiau galimybių veikti amerikiečių viešąją opiniją ir aktyviai formuoti JAV politinį gyvenimą. Būtent Jungtinėse Valstijose susikūrė didelė ir veikli žydų diaspora, kuri reikšmingai išaugo po Antrojo pasaulinio karo. Todėl JAV lietuvių organizacijos buvo linkusios viešai deklaruoti, kad lietuvių ir žydų santykiai turi būti palaikomi, o probleminiai klausimai – išspręsti.

Vienas iš pirmųjų bandymų megzti tarpusavio dialogą Jungtinėse Valstijose buvo inicijuotas dalies lietuvių diasporos 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Klivlando priemiestyje (Ohajo valstijoje) nuo 1941 metų veikė iš Telšių perkelta žydų seminarija (angl. Rabbinical College of Telshe), su kuria lietuvių organizacijos siekė užmegzti ryšį, rengdamos parodą apie sovietų ir nacių genocidus. Tačiau šioji iniciatyva nebuvo sėkminga – iš ješivos gautas „šaltas ir griežtai neigiamas atsakymas“[4].

Klivlando priemiestyje (Ohajo valstijoje) nuo 1941 metų veikusi iš Telšių perkelta žydų seminarija / A. Žemaičio nuotr.

1963 m. Ilinojaus karo veteranų žydų organizacijos vadovas Samuelis Perlmanas kreipėsi į Leoną Prapuolenį (buvusį Birželio sukilimo vadą ir JAV lietuvių visuomenės veikėją), siūlydamas bendradarbiauti prieš nacizmo apraiškas Amerikoje. S. Perlmanas pabrėžė, kad savo ruožtu žydai padėtų kovoti prieš komunizmo įtaką Amerikoje. Tačiau L. Prapuolenis atsakęs, kad jam, kaip lietuviui, pirmiausia rūpi kova prieš bolševikus, jo tėvynės pavergėjus[5].

8-ajame dešimtmetyje būta bandymų užmegzti JAV litvakų ir lietuvių kontaktus, tačiau jie, ko gero, vertintini kaip mandagumo gestai.

Pavyzdžiui, 1977 m. vasario mėn. Lietuvos žydų klubo Čikagoje vadovė, iš Šiaulių kilusi Pola Mishell, parengė sveikinimą Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimo proga, kuris buvo išspausdintas lietuvių išeivijos laikraštyje „Draugas“[6]; 1985 m. balandžio mėn. Olimpijoje (Vašingtono valstijoje) vykusiame nacių aukų atminimo renginyje buvo pagerbta Lietuvoje žydus gelbėjusi Aleksandra Gylienė. Jai buvo įteiktas Raoul Wallenbergo medalis, o asmeniškai padėką išreikšti atvyko vienas iš geriausiai tuomet žinomų JAV žydų visuomenės veikėjų Abraham Foxmanas, vėliau tapęs tarptautinės kovos su antisemitizmu organizacijos (angl. Anti-Defamation League of B’nai B’rith) vadovu[7]. Tačiau lietuvių ir žydų gilesnį dialogą sunkino trauminės Antrojo pasaulinio karo patirtys.

Amerikos litvakų ir lietuvių visuomenių sąveikos erdvėje, vis dėlto, būta nemažai įtampos. Dalis žydų kaltino lietuvius kolaboravus su naciais ir prisidėjus prie Holokausto.

Amerikos litvakų ir lietuvių visuomenių sąveikos erdvėje, vis dėlto, būta nemažai įtampos. Dalis žydų kaltino lietuvius kolaboravus su naciais ir prisidėjus prie Holokausto. Savo ruožtu dalis lietuvių susitelkė į kaltinimus žydams aktyviai veikus sovietiniame represiniame aparate. Įtampa šių tautinių-religinių diasporų santykuose pastebimai sustiprėjo 7-ajame dešimtmetyje – po vieno pagrindinių nacių genocidinės politikos koordinatoriaus Adolfo Eichmanno teisminio proceso Jeruzalėje.

Jungtinėse Valstijose vis plačiau pradėta domėtis Holokaustu, publikuoti iš dalies tendencingi, nelabai patikimi, bet didelio populiarumo sulaukę leidiniai, kuriuose adresuoti kaltinimai ir daliai lietuvių. Galiausiai 1979 m. prie Jungtinių Valstijų Teisingumo departamento įsteigtas Specialiųjų tyrimų skyrius (angl. Office of Special Investigations – OSI), kuris buvo atsakingas už nacių karo nusikaltimų tyrimą ir teisinius veiksmus prieš įtariamuosius JAV piliečius.

Karo nusikaltimais įtartas JAV lietuvis Liudas Kairys / Laikraštis „Chicago Sun-Times“ / Autoriaus nuotr.

Kai kurioje Jungtinių Valstijų spaudoje neretai formuoti vaizdiniai apie lietuvius kaip atsakomybės vengiančius nacių kolaborantus (budelius, „žydšaudžius“) bei Lietuvą, tapusią masine žydų kapaviete. Dalis JAV lietuvių pajuto grėsmę būti neteisingai apkaltinti. Nepasitikėjimą kurstė Specialiųjų tyrimų skyriaus kompetencijos stoka, juolab būta duomenų, kad prie kaltinimų rengimo buvo prisidėjusios sovietinio režimo saugumo struktūros (KGB).

Vienas iš saugumiečių veiklos barų buvo nepasitikėjimo ir skaldymo(si) nuotaikų politiškai aktyviose lietuvių egzilio JAV grupėse (ypač jaunosios generacijos gretose) inspiravimas bei stiprinimas. Tačiau didesnė problema buvo ta, kad nemenka dalis JAV lietuvių buvo linkę ne kritiškai įvertinti galimybę, kad tarp įtariamųjų iš tiesų būta karo nusikaltėlių, o gynybiškai reaguoti, t. y. atakuoti OSI ir žydus.

Dėl šios priežasties lietuviškoje JAV spaudoje buvo išvystyta kaltinamoji retorika žydų atžvilgiu, kuri neretai balansavo ties antisemitizmo riba. Buvo keliamos ir plėtojamos konspirologinės versijos, teigiančios, kad visi įkalčiai prieš įtariamuosius lietuvius buvo „žydų ir KGB melas“; dalis lietuvių buvo įtraukti į žudynes; o jei ir žudė – tai darė „vos keli išgamos“[8].

Atgijo nacių okupacijos laikotarpiu inspiruota „dviejų genocidų“ (arba genocidų „simetrijos“) teorija, kuri išplėtota konservatyviuose išeivijos sluoksniuose. Šios „teorijos“ esmė – tvirtinti, kad sovietinės okupacijos metais „žydų nelojalumas“ Lietuvai inspiravo keršto jausmą ir paskatino kai kuriuos lietuvius dalyvauti Holokauste. Ilgainiui „dviejų genocidų“ teorija susiliejo su „žydų – komunistų“, „žydų – NKVD’istų“ bei „lietuvių persekiotojų“ įvaizdžiais. Dalyje JAV lietuvių visuomenės dominavo neretai radikalūs ir žydams priešiški teiginiai, vyravo primityvūs vertinimai, niuansuotumo stoka.

Kai kurioje Jungtinių Valstijų spaudoje neretai formuoti vaizdiniai apie lietuvius kaip atsakomybės vengiančius nacių kolaborantus (budelius, „žydšaudžius“) bei Lietuvą, tapusią masine žydų kapaviete.

Tokia egzilio lietuvių reakcija neliko nepastebėta JAV žydų organizacijų. World Jewish Congress, Anti-defamation league ir American Jewish Committee (viena iš seniausių tarptautinių žydų teisių gynimo organizacija) spaudoje kaltino JAV lietuvius kaip ir kitas emigrantų iš Vidurio ir Rytų Europos bendruomenes antisemitizmu ir karo nusikaltėlių dangstymu[9]. Tarp dalies Amerikos žydų vis dažniau buvo pastebimos priešiškos nuostatos lietuvių išeivijos organizacijų atžvilgiu.

Kita vertus, dalis lietuvių išeivijos lyderių suvokė, kad reakcija į dažnai nepagrįstus viešai skelbtus kaltinimus turėjo būti pamatuota, nes konstruktyvių santykių su žydais palaikymas buvo svarbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėjai palaikyti.

Pavyzdžiui, JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Algimantas Gečys 1985 m. birželio mėn. kreipėsi į Amerikos žydų komitetą dėl intensyvėjančio „žodžių karo“ žiniasklaidoje tarp žydų, lietuvių ir kitų europiečių emigrantų grupių: „Laikas atsakingiems bendruomenės lyderiams pradėti dialogą ir bandyti išgydyti senas žaizdas“[10].

Nepaisant to, JAV lietuvių pagrindinių organizacijų lygmenyje nebuvo linkstama atsakingai reaguoti į kaltinimus, kritiškai įvertinti Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių aktyvistų fronto veiklą 1941 metais. Ir galiausiai, tik maždaug 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, medijose nesiliaujant kritikai karo nusikaltėlių atžvilgiu, tarp dalies JAV lietuvių lyderių ryškėjo supratimas dėl esminės priežasties, kuri trukdė vystytis racionaliam dialogui su žydų organizacijomis – nė viena oficiali Amerikos lietuvių institucija, save laikiusi Lietuvos valstybės tęsėja, iš karto po Antrojo pasaulinio karo viešai nepasmerkė žydų žudynių, nedėjo pastangų išsiaiškinti genocide dalyvavusių lietuvių.

Teisinės ir moralinės atsakomybės už karo (ir genocidinius) nusikaltimus svarbos suvokimas palaipsniui gilėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių gretose. Tai skatino faktas, kad Vakarų pasaulio vertybinėje skalėjo Holokausto atminimas ir kova su antisemitizmu jau buvo tapęs vienais iš demokratinių visuomenių principų. Kaip tiksliai pastebėjo šviesios atminties profesorius Leonidas Donskis, Holokaustas ir jo vertinimas tapo simboline nuoroda į lietuviškosios sąmonės tendencijų egzaminavimą moderniosios Vakarų civilizacijos erdvėje[11].

Toks savotiškas visuotinis padorumo egzaminas. Todėl Sąjūdis stengėsi Vakarams formuoti pozityvų šio visuomeninio judėjimo įvaizdį. Sąjūdis rūpinosi kurti ryšius su Lietuvos žydų inteligentija, atsiradus galimybėms palaikyti žydų kultūrinį atgimimą. 1989 m. kovo 5 d. įvykusiame Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamajame susirinkime Sąjūdžio tarybos ir lietuvių inteligentijos pareiškime apeliuota į taikų lietuvių ir žydų sugyvenimą bei istorinį abiejų tautų santykių pobūdį[12].

Į Sąjūdžio tarybą išrinktas tuometinis lietuvių filologas, Lietuvos valstybinio žydų muziejaus direktorius Emanuelis Zingeris. Jo veiklumo dėka buvo užmegzti ir išplėsti ryšiai su Amerikos žydų organizacijomis. Apskritai svarbu konstatuoti, kad santykiai su litvakų diasporos palikuoniais padėjo Sąjūdžio atstovams pasiekti reikalingus politinės galios subjektus Jungtinėse Valstijose, skleidžiant žinią apie nepriklausomos Lietuvos idėją. Todėl būtent įdėtų pastangų dėka JAV žydų organizacijos palaikė Lietuvos kelią į nepriklausomybę.

Kita vertus, nors Sąjūdžio gretose buvo suvokta Holokausto atminties ir teisinių priemonių taikymo prieš karo nusikaltimais įtariamus lietuvius svarba, neretai į „nepatogią“ praeitį reaguota gynybiškai, labiau telkiantis į sovietinio režimo nusikaltimus. Tačiau 1988–1990 m. kovos už Lietuvos laisvę kontekste tarptautinės žydų organizacijos nesinaudojo Holokausto faktu kaip spaudimo priemone ir negąsdino pasaulio „atgimstančiu lietuvių nacionalizmu“.

Laikytasi nuostatos, kad Lietuva pirmiausia turi atgauti savarankiškumą ir galimybę pati tirti nacių okupacijos laikotarpiu įvykdytas genocidines veikas[13]. Bet abejonės dėl Sąjūdžio ir lietuvių pasiryžimo priklausyti Vakarų erdvei nemenkai sustiprėjo kilus antisemitiniam incidentui Klaipėdoje.

1989 m. lapkričio-gruodžio mėn. Klaipėdoje pasklido žinia, esą prekybos valdybos direktorius Arkadijus Lichtinšainas užsiima spekuliacija. Sandėlių patikrų metų buvo aptiktos prekės, kurių nebuvo parduotuvių lentynose. Viešai nebuvo keliamas klausimas, ar buvo racionalu visas turimas prekes iš karto „išparceliuoti“.

Piketas prieš Klaipėdos prekybos valdybos direktorių Arkadijų Lichtinšainą / Laikraštis „Darbininkų balsas“ / Autoriaus nuotr.

Kaip bebūtų, po straipsnių ciklo laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“ apie Klaipėdos prekybos valdybos darbo metodų „nesklandumus“ mieste pradėti platinti antisemitinio turinio lapeliai, kurie, anot tuometinės Lietuvos žydų kultūros draugijos „Šalom“ Klaipėdos skyriaus tarybos, priminė precedentą nacistinėje Vokietijoje, kur „irgi viskas prasidėjo nuo anoniminių lapelių“[14].

Galiausiai prie A. Lichtinšaino namų buvo surengtas mitingas. Įsiaudrinusi minia sudegino A. Lichtinšaino „iškamšą“ ir skandavo antisemitinius šūkius[15]. Jo šeima sulaukė raštelių ir telefono skambučių, kuriuose tiesiogiai grasinta susidorojimu.

Žinia apie antisemitinį ekscesą Klaipėdoje greitai pasklido ir užsienyje. 1990 m. pradžioje Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų komisijos pirmininkas Richardas Rice teigė, kad jei nepriklausomybės siekiančios jėgos Baltijos šalyse būtų susietos su antisemitizmu, jos galėtų būti diskredituotos ir rizikuotų prarasti Jungtinių Valstijų paramą[16]. 1990 m. įvykusio telefoninio pokalbio metu tarp Amerikos žydų komiteto biuro Čikagoje ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Algimanto Čekuolio pastarasis pažymėjo, kad jo atstovaujamas judėjimas buvo neteisingai kaltinamas antisemitizmu.

Vis tik laikraštyje „The Chicago Tribune“ išspausdintame komentare jis pripažino, kad Klaipėdoje buvo kurstomas antisemitizmas, o A. Lichtinšainas buvo laikomas „ne korumpuotu žmogumi, bet korumpuotu žydu“[17].

Bet Sąjūdžio atstovai atkakliai Vakarams transliavo žinią, kad neturėjo nieko bendro su išpuoliu ir apie Kremliaus pastangas pasitelkti kaltinimus antisemitizmu kaip įrankį sukompromituoti laisvės judėjimus Baltijos šalyse. Siekdami sumažinti (nukreipti) neigiamą dėmesį, Sąjūdžio taryba 1990 m. sausio 19 d. paskelbė pareiškimą, kuriame buvo pasmerktas tiek antisemitizmo proveržis Klaipėdoje, tiek bet kokie tautinį orumą žeminantys išpuoliai prieš Lietuvoje gyvenančias tautas[18].

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus vesti savarankišką politiką, teko aktyviai dėti pastangas integruotis (sugrįžti) į sąjungininkių erdvę. Šį procesą spartino atsivėrimas pasauliui ir mezgęsi tarptautiniai ryšiai. Lietuvos diplomatai Jungtinėse Valstijose propagavo Lietuvos kaip modernios europinės valstybės įvaizdį, pabrėždami reikšmingus Pirmosios Respublikos politinius, ekonominius ir kultūrinius pasiekimus.

Vis tik laikraštyje „The Chicago Tribune“ išspausdintame komentare jis pripažino, kad Klaipėdoje buvo kurstomas antisemitizmas, o A. Lichtinšainas buvo laikomas „ne korumpuotu žmogumi, bet korumpuotu žydu“.

E. Zingeriui tapus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariu ir užsienio komiteto pirmininku, jis toliau stengėsi, kad Lietuva būtų pripažinta ir atstatytų diplomatinius santykius su užsienio šalimis. E. Zingeris savo asmeninių pastangų ir ryšių dėka reprezentavo Lietuvą įtakingiausiuose tarpvalstybinių santykių kuluaruose. Vis dėlto, siekiant sustiprinti tarptautinį pripažinimą ir įsilieti į euroatlantines struktūras, Lietuvos užsienio politiką formavusios institucijos netrukus suvokė, kad valstybės įvaizdžiui ypač kenkia neišspręsti probleminiai klausimai, susiję su lietuvių ir žydų santykiais.

Visų pirma – Lietuvos valdžios formuojama Holokausto atminties strategija bei visuomenėje pasitaikančios antisemitizmo apraiškos, kurios kėlė abejonių dėl valstybės įsipareigojimo Vakarų demokratinėms vertybėms – pagarbos laisvei, įvairovei ir žmoniškumui.

Lietuva užsienyje buvo vertinama ne tik pagal savo anuometines veiklas, bet ir remiantis tam tikrais istoriniais naratyvais bei įvaizdžiais. Todėl, nors tarptautinės žydų organizacijos palaikė Lietuvos kelią į nepriklausomybę, ją pasiekus atsakomybės dėl Holokausto ir kovos su antisemitizmu klausimai tapo dar aktualesni.

Paliktos „istorinės dėmės“ negerino Lietuvos, kaip teisinės valstybės, įvaizdžio bei sąlygojo atsargią žydų (litvakų) organizacijų elgseną santykiuose su atsikūrusia šalimi. Vakarų valstybių institucijų ir politinį svorį turėjusių žydų reikštas susirūpinimas netrukus tapo svarbiu Lietuvos diplomatinio darbo baru.

Iliustracija iš žurnalo „Šluota“ / Autoriaus nuotr.

Lietuvos ambasadoje Jungtinėse Valstijose neretai lankydavosi Amerikos žydų organizacijų atstovai, kurie pateikdavo duomenis apie karo nusikaltimais įtariamus lietuvius, akcentavo tokių asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn būtinumą. Lietuvos veiksmai šiuo klausimu buvo akylai stebimi, o kartu atitinkamai formavo bendrą Lietuvos įvaizdį. Todėl imtasi nemenką dėmesį skirti normalių santykių palaikymui su American Jewish Committee, taip pat su World Jewish Congress ir Anti-defamation league.

Siekdama parodyti Lietuvos atvirumą praeičiai, valstybiniu lygmeniu inicijuoti Holokausto ir antisemitizmo tyrimai, švietimo programos, įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, o Seimas paskelbė aktus, smerkiančius žydų genocidą bei antisemitizmą[19].

Be to, 1995 m. prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymas Izraelio parlamente (Knesete) ir jo vizitas į Jungtines Valstijas (1998 m.), kurio metu susitikta su JAV žydų organizacijomis, tapo reikšmingu lūžio tašku lietuvių ir žydų santykių raidoje. Visa tai palankia kryptimi paveikė Lietuvos diplomatinių santykių raidą su Jungtinėmis Valstijomis ir Izraeliu, nes tarsi liudijo „neimitacinį“ (ne deklaratyvų, bet realų) pasiryžimą atsiverti Holokausto istorijos ir atminimo kultūros principams.

Iliustracija iš žurnalo „Šluota“ / Autoriaus nuotr.

Vis dėlto, nepaisant Lietuvos diplomatų pastangų gerinti santykius su pasauline ir ypač JAV žydų visuomene, šalies įvaizdžiui kliudė nemažoje dalyje tuometinės lietuvių visuomenės tvyrojęs moralinis provincialumas. Ši savybė reiškėsi nenoru (at)pažinti karo nusikaltėlius iš savosios terpės ir intencijomis ieškoti išdavikų žydų tautinės grupės asmenyje.

Nemažiau svarbu pastebėti, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę žinios apie žydų bendruomenės istoriją ir kultūrą bei lietuvių ir žydų santykius buvo ribotos. Taip nutiko, nes Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė sovietinę okupaciją Lietuvai, kurios metu žydų istorija ir kultūra buvo ignoruojamos, o faktas, kad žydai buvo nacių genocidinės politikos tikslinė grupė, buvo nutylimas.

Vis dėlto, nepaisant Lietuvos diplomatų pastangų gerinti santykius su pasauline ir ypač JAV žydų visuomene, šalies įvaizdžiui kliudė nemažoje dalyje tuometinės lietuvių visuomenės tvyrojęs moralinis provincialumas.

Sovietinis režimas iš esmės vykdė tylią latentinio antisemitizmo kampaniją (neakivaizdžią, užslėptą, bet nemažiau efektingą). Antisemitinė propaganda kūrė kolektyvinį žydų įvaizdį, kurio semantinis turinys buvo susietas su „vien materialinių vertybių trokštančių išnaudotojų“ (spekuliantų, vertelgų, etc.), „kosmopolitų“, „sionistinių imperialistų“ ir „religinių fanatikų“ vaizdiniais.

„Žydų klausimo“ radikalizacija sovietų okupuotoje Lietuvoje darė neigiamą poveikį žydų genocido refleksijai visuomenėje. Sovietinio režimo politinės galios struktūros ir ideologinės kontrolės institucijos manipuliavo lietuvių ir žydų santykiais, pasitelkdamas skirtingas šių tautinių grupių traumas, patirtas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiais.

Iliustracija iš žurnalo „Šluota“ / Autoriaus nuotr.

Tokiose sąlygose okupuotoje Lietuvoje subrendo kelios lietuvių kartos, o kone vienintelis žydų (at)pažinimo šaltinis joms buvo sovietinis informacinis diskursas, kuriame tarpo ne tik iškraipyta žydų istorija, bet ir iš esmės negatyvus kolektyvinis žydų įvaizdis.

Ir šiandieniniame geopolitiniame kontekste atsakingas požiūris į Holokaustą ir kova su antisemitizmu išlaiko savo aktualumą. Į Lietuvos valstybingumą ir jos visuomenės atsparumą nusitaikiusios jėgos puikiai suvokia, kaip (siekiant kurstyti įtampą ir nepasitikėjimą) galima manipuliuoti jautriais lietuvių ir žydų santykių aspektais.

Aktualizuodamas „Pabaltijo antisemitizmo“ ir Holokausto temas, Kremlius dangsto tikruosius savo interesus – pateikti savąjį istorijos vertinimą Baltijos šalyse, rengti informacines atakas, vaizduoti ją kaip žydams nepalankią ir nedraugišką šalį (bei jos visuomenę).

Kaip žinia, Rusijos istorijos politika nevengia pasitelkti „antisemitizmo kortą“ kaip „švelniosios galios“ įrankį. Kremliaus propagandininkas Aleksandras Diukovas savo tekstuose vaizduoja lietuvius kaip „pabaltijo fašistus“, „žydšaudžius“, „patologinius antisemitus“ ar Holokausto neigėjus, kuriuos neva remia Lietuvos valdžios sluoksniai[20].

Aktualizuodamas „Pabaltijo antisemitizmo“ ir Holokausto temas, Kremlius dangsto tikruosius savo interesus – pateikti savąjį istorijos vertinimą Baltijos šalyse, rengti informacines atakas, vaizduoti ją kaip žydams nepalankią ir nedraugišką šalį (bei jos visuomenę). Kita vertus, Lietuvai vis didesnę grėsmę kelia tai, kad antisemitinius naratyvus pasitelkia dalis Lietuvos politinio gyvenimo dalyvių (pvz., priešrinkiminių kampanijų kontekste).

Iliustracija iš žurnalo „Tiesa“ / Autoriaus nuotr.

Argumentai, jog dalis Lietuvos piliečių renkasi šias jėgas ne dėl minėtų naratyvų, nėra pakankamai įtikinami. Vis dėlto, gerokai sunerimti skatintų, jei po gilesnių tyrimų paaiškėtų, kad dalis piliečių renkasi tokias jėgas dėl simpatijų antisemitiniams pareiškimams. Kaip bebūtų, Rusijos režimo propagandos diskursą absorbuojantieji taip pat apeliuoja į žemiausius lietuvių priešiškumo žydams motyvus ir prisideda prie Lietuvos įvaizdžio diskreditavimo prieš jos sąjungininkus Vakaruose.

Vietoje išvadų. Lietuvos įvaizdžiui ir apskritai valstybingumo audinyje lietuvių santykiai su žydais (litvakais) turėjo nemenką reikšmę. Lietuvai galima sakyti pasisekė, kad emigracijoje, t. y. Jungtinėse Valstijose, ji turėjo savo „lobistus“ – žydus litvakus. Amerikos žydų ir lietuvių pastangos didino žinomumą apie Lietuvos valstybingumo svarbą JAV politiniuose sluoksniuose.

Abiejų tautų tarpusavio ryšiai neabejotinai būtų dar labiau praturtinę Lietuvos gerovę, jei ne Antrasis pasaulinis karas, okupacijos ir Holokaustas. Karo padariniai ilgainiui Vakarų pasaulyje nulėmė pozicijos susiformavimą, kad požiūris į Holokaustą, karo nusikaltėlių persekiojimą ir antisemitizmą yra vienas iš modernios, demokratinės valstybės požymių.

Iliustracija iš sovietinės periodikos / Autoriaus nuotr.

Suprasdami tai, dalis lietuvių politinių lyderių tiek Šaltojo karo metais, tiek Sąjūdžio laikotarpiu ir nepriklausomybės pradžioje siekė palaikyti ryšius su žydais ir netoleravo Holokausto neigėjų demagogijos ar antisemitizmo. Vieni tai darė dėl moralinių įsitikinimų, kiti – vadovaudamiesi pragmatiniais sumetimais, pavyzdžiui, siekdami išvengti kritikos iš strateginių partnerių užsienyje dėl, sakykim, „vakarietiškų diplomatinių normų“ nepaisymo.

Tačiau pastaruoju metu geopolitinė situacija ir Jungtinėse Valstijose vykstantis visuomenę telkiančių bei valstybinę strategiją formuojančių vertybių perkainojimas kelia nerimą. Tai verčia Lietuvą ir jos visuomenę bujojančių tarptautinių įtampų terpėje ieškoti savo kelio, bet faktas išlieka – tokios neapykantos formos kaip antisemitizmas kenkia šalies įvaizdžiui, mažina tarptautinį pasitikėjimą ir neabejotinai apsunkina bendradarbiavimą su sąjungininkais.

[1] SHTARKMAN, Moshe. Lithuanian Jews – Pioneers of the Jewish Press in America. JewishGen. URL: <https://www.jewishgen.org/yizkor/lita2/lit851.html>.
[2] Committee to appeal against Lithuanian government. The American Jewish World, 1924 11 28, p. 19.
[3] Russia and her lost children. The American Jewish World, 1921 09 30, p. 11–12.
[4] A. R. Telšių rabinų seminarija švenčia šimtmetį. Dirva, nr. 6, 1976 02 05, p. 16.
[5] Lithuanian American Council. J. Talalo laiškas A. Trimakui. 1963 m. liepos 29 d. Lithuanian Research Center, ALTA, D. 3B, l. 2.
[6] MIŠELSKIENĖ, P. Lietuvos žydų klubas sveikina lietuvius. Draugas, nr. 39, 1977 02 16, p. 5.
[7] Washingtono žydai pagerbė lietuvaitę. Draugas, nr. 93, 1985 05 11, p. 1.
[8] Slepiama žaizda negyja. Tėviškės žiburiai, nr. 35, 1983 09 01, p. 1; GAILIUS, Juozas. Ko pageidautume iš Lietuvos žydų? Tėviškės žiburiai, nr. 38, 1984 09 18, p. 3.
[9] Nazi-Hunters Cite Bid to Stop Them. The News Day, 1985 04 08.
[10] Lithuanian World Community. Mr. Gary Rubin, 1985 m. birželio 17 d. Lietuvių išeivijos institutas, f. 6, ap. 1-7, b. 3025, l. 37.
[11] DONSKIS, Leonidas. Ar įmanomas lietuvių ir žydų dialogas? Akiračiai, 1998, nr. 5, p. 9.
[12] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos žodis Lietuvos žydų kultūros draugijos steigiamajam susirinkimui. Vilnius, 1989 m. kovo 5 d. In Atgimstanti Lietuva ir žydai. Sud. Emanuelis ZINGERIS. Vilnius, 1997, p. 8–10.
[13] EIDINTAS, Alfonsas. Žydai, lietuviai ir Holokaustas. Vilnius, 2002, p. 361.
[14] Žydų kultūros draugijos „Šalom“ Klaipėdos skyriaus taryba. Pareiškimas. Tarybinė Klaipėda, 1989, nr. 292, p. 1.
[15] STONČIUS, Justas. Neapykantos ribos: antisemitizmas Lietuvoje 1944–1990 metais. Klaipėda, 2022, p. 382–390.
[16] Ibid., p. 387.
[17] The Chicago Tribune [interaktyvus]. 1990 02 21. Prieitis per internetą: <http://articles.chicagotribune.com/1990-02-21/news/9001150607_1_semitism-anti-semitism-soviet-jews>.
[18] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio respublikinės tarybos pareiškimas. Vilnius, 1990 m. sausio 19 d. In Atgimstanti Lietuva ir žydai, p. 12–13.
[19] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas „Dėl žydų tautos genocido Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais“. Vilnius, 1990 m. gegužės 8 d. In Atgimstanti Lietuva ir žydai, p. 19; Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl antisemitinės propagandos kai kuriuose Lietuvoje platinamuose SSRS leidiniuose“. Vilnius, 1991 m. rugsėjo 23 d. Ibid., p. 37–38; Lietuvos Respublikos Seimo pareiškimas „Dėl rasizmo, ksenofobijos, antisemitizmo ir netolerancijos apraiškų“. Vilnius, 1995 m. vasario 15 d. Ibid., p. 71–72.
[20] Великая оболганная война-2. Нам не за что каяться! Ред. А. ДЮКОВ. Москва, 2008; Diukovas: norėdamas išsilaikyti valdžioje, Pabaltijo elitas perrašinėja istoriją [interaktyvus]. 2017 11 07. Prieitis per internetą: <https://www.rubaltic.ru/articles/07112017-diukovas-noredamas-issilaikyti-valdzioje-pabaltijo-elitas-perrasineja-istorij/>.