Atminimo lenta ant Kauno miesto poliklinikos pastato – dar vienas pagarbos ženklas čia dirbusiai Pasaulio tautų teisuolei, prof. Vytauto Landsbergio mamai gydytojai oftalmologei Onai Jablonskytei-Landsbergienei.

Diana Krapavickaitė
Šaltinis: „Kauno diena“ ir Kauno žydų bendruomenė

Gelbėjo rizikuodama

„Mamutė turėjo ypatingą širdį, rūpestį, nesumeluotą ir neišgalvotą motinišką santykį. Tai žmogus, kuris tartum buvo Dievo siųstas, kad kitiems padėtų ir gydytų – tiesiogine prasme. Ir kiekvieną dieną savo buvimu, patarimu, pavyzdžiu padėtų“, – pristatydamas prieš keletą metų išleistą knygą „Mamutė: Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ sakė V. Landsbergis.

Minint 130-ąsias Pasaulio tautų teisuolės, humanistės, gydytojos oftalmologės O. Jablonskytės-Landsbergienės gimimo metines, Kauno žydų bendruomenės ir Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ iniciatyva atidengta atminimo lenta ant poliklinikos, kurioje gydytoja dirbo, pastato A. Mickevičiaus g. 4.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky / Kauno žydų bendruomenės nuotr

Antrojo pasaulinio karo metais O. Jablonskytė-Landsbergienė gelbėjo nuo mirties žydus, slėpė įvairių valdžių persekiojamus, nuo Sibiro tremties pasprukusius žmones. 1992 m. apdovanota Lietuvos Respublikos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 1995 m. Izraelio Yad Vashem muziejus jai suteikė Pasaulio tautų teisuolės vardą.

Kalbėdamas apie mamą prof. V. Lansbergis ne kartą yra prisiminęs tą laikotarpį, kai jų namuose kartais būdavo tamsiaplaukių mergaičių. „Bella buvo su mumis tokiu įsimintinu metu – 1944 metų pavasarį, – prisimena profesorius. – Keletą dienų su mumis gyveno dar viena mažytė juodaplaukė mergytė (vėliau ją priglaudė mano teta Jadvyga Jablonskienė) Sulamita Viliančiukaitė. Tada nežinojau jos tikrojo vardo – man ji buvo Dalytė. Jai buvo duotas vardas Dalia, kurį jį pasiliko. Ji išgyveno, ją išgelbėjo mano teta – nors vėliau sovietų valdžia mano tetą pribaigė. Tokie buvo persipynusių likimų laikai.“

Ateityje mes norėtume įamžinti ne vieną gelbėtoją. Bet Ona buvo ne tik gelbėtoja.

Ir nors prof. V. Lansbergis į atminimo lentos jo mamai atidengimą negalėjo atvažiuoti, iniciatoriai tiki, kad ženklų, kurie primintų apie drąsių, iškilių žmonių pasiaukojimą niekada nebus per daug.

„Kai įamžini – visuomenė dar kartą pasiklauso, prisimena tą žmogų ar sužino kokį žygdarbį jis atliko. Panašių atminimų lentų Kaune yra ne viena – Sofijai ir Kaziui Binkiams, Vladui Valčikui, Čijūnei Sugiharai, Janui Zwartendijkui – japonų ir olandų diplomatams. Ateityje mes norėtume įamžinti ne vieną gelbėtoją. Bet Ona buvo ne tik gelbėtoja, ji buvo gydytoja ir padėdavo pacientams ne tik darbo metu – ir neatlygintinai. Per Pirmąjį pasaulinį karą, kai jau reikdavo trauktis, ji likdavo su sužeistaisiais ir toliau juos slaugydavo, gelbėdavo gyvybes. Ona – išskirtinė asmenybė“, – neabejotinus šios moters nuopelnus minėjo Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Žakas Gercas.

Pagarba: į atminimo lentos O. Jablonskytei- Landsbergienei atidengimo renginį susirinko daugybė kauniečių – Kauno žydų bendruomenės archyvo nuotr.

Įdomios subtilybės

O. Jablonskytė-Landsbergienė gimė 1894 m. liepos 4 d. Dubultuose, Latvijoje, kalbininko, lietuvių bendrinės kalbos normintojo Jono Jablonskio ir literatės, vertėjos Konstancijos Sketerytės šeimoje.

Pirmojo pasaulinio karo metais O. Jablonskytė dirbo gailestingąja seserimi ir pasiaukojamai gelbėjo sužeistuosius. 1920 m. baigusi Peterburgo moterų medicinos institutą, dirbo gydytoja fabrike, kovojo su choleros epidemija.

Grįžusi į Lietuvą nuo 1921 m. dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Kaune, vadovavo Akių ligų skyriui. 1923–1930 m. buvo Lietuvos universiteto Akių ligų klinikos asistentė. Nuo 1929 m. Ligonių kasos gydytoja, nuo 1934 m. – Akių ligų ambulatorijos vedėja. 1940–1957 m. dirbo Kauno I poliklinikoje. Daug nuveikė gydydama sergančiuosius trachoma, darė retas akių operacijas. Mirė 1957 m. kovo 22 d. Kaune.

Skulptorius Gediminas Pašvenskas / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Atminimo lentos autorius skulptorius Gediminas Pašvenskas neslėpė, kad kiekvienas projektas ir kiekvienas meninis uždavinys yra vienodai svarbus. Kurdamas skulptorius gilinosi į O. Jablonskytė-Landsbergienė biografiją, kalbėjosi ir su sūnumi prof. V. Lansdergiu: „Kadangi ji buvo gydytoja oftalmologė – akių gydytoja, tai buvo labai įdomu sužinoti, kokios spalvos buvo jos akys. Jos akys buvo pilkai mėlynos, todėl labai norėjosi ir atminimo lentą padaryti pagal jos akių spalvą. Pavyko rasti panašios spalvos akmenį. Tokių subtilybių nesužinosi atsivertęs enciklopediją.“

Pėdsakų svarba

Idėja įamžinti O. Jablonskytė-Landsbergienės atminimą gimė senokai, tačiau COVID-19 pandemija sutrukdė ją realizuoti taip greitai, kaip norėjosi. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Ž. Gercas pasakojo, kad vėliau sekė svarstymai, kuri vieta šiai kilniai moteriai įamžinti būtų tinkamiausia, galiausiai – derinimas su pastato šeimininku, Kauno savivaldybės leidimas.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Toli gražu ne antraeilis dalykas buvo finansai. Bendromis Kauno žydų bendruomenės, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, bendrovės „Immensum“ pastangomis įdėją atidengti atminimo lentą O. Jablonskytei-Landsbergienei pavyko įgyvendinti.

„Apie praeitį, apie mūsų valstybę, kaip ji prisikėlė, reikia suprasti ir žinoti, kas tą darė. Kada mes tiems žmonėms atiduosime duoklę? Tų žmonių pavardės žinomos, tos pavardės buvo kartu su mumis prie Laptevo jūros. Kaip gali būti abejingas praeičiai? Man gaila, kad žmonės nelabai žino atsidavusiųjų šaliai pavardžių ir darbų. Išlikusieji privalo padaryti už tuos, kurių neliko. Atmintis prapuls, jeigu neliks jokių ženklų“, – atminimo svarba įsitikinęs Lapteviečių brolijos pirmininkas Jonas Markauskas.

Pasaulio tautų teisuolių sąraše yra 925 lietuvių pavardės.
Daugiau renginio akimirkų – nuotraukų galerijoje.