Daugelis žydų lankosi Lietuvoje, norėdami aplankyti mūsų šeimų žudynių vietas. Tai vadinama mirties turizmu. Lietuva turi daug ką pasiūlyti tokiems turistams: miškus, ežerus, neįtikėtiną mirusių žydų šeimų mirties duobių skaičių, vėsias vasaras, gražius atvirus parkus, sunaikintą žydų paveldą ir maistą, kurį mes, litvakai, prisimename iš vaikystės, įskaitant bulvines latkes su grietine, rūkytą lašišą, marinuotą silkę, kiškę, kugelį ir bulvinius kukulius. Šie patiekalai prasidėjo žydų virtuvėje, vėliau juos perėmė lietuviai ir dabar jie yra svarbi lietuviškosios virtuvės dalis. Lankytis Lietuvoje beveik lygu žengti žingsnį atgal laiku, tik be gyvų žydų. Vaizdai, kvapai, receptai ir maistas primena mūsų senelius prieš jų žūtį. Kai kas žydų paveldo dar išliko, o dauguma lietuviško paveldo yra nepažeista.
Apsilankiusieji Lietuvoje bus tik šiek tiek nustebinti, atradę dar vieną nemalonų paveldo receptą – žudynių receptą! Ir ne bet kokį receptą, o oficialiai, teisėtai ir vyriausybiškai užregistruotą Lietuvos „Liaudies paveldo registre“! Tai turėtų būti absurdiška ir neįtikėtina, tačiau, deja, tai tiesa.
Naujausių rinkimų metu LR Seimo narys Remigijus Žemaitaitis atgaivino šį Lietuvos nacionalinio liaudies paveldo „receptą” savo rinkimų kampanijoje ir surinko daugiau nei 15% nacionalinių balsų. Šio paveldo „recepto” formuluotė yra:
„Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom.
Imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką!”,
Prikeldamas iš užmaršties ir vėl išpopuliarinęs tautosaka tapusią dainelę, Žemaitaitis taip pat paskleidė ir daug kitokių antisemitinių pasisakymų, o vėliau šį žudynių „receptą“ atsiuntė ir man asmeniškai elektroniniu paštu. Kadangi esu ne iš bailiųjų, kreipiausi į Lietuvos generalinę prokuratūrą dėl mano neapykantos, kurios „nusipelniau“ tik dėl to, kad esu žydas.
2024 m. lapkričio 23 d., per Šabą gavau oficialų atsakymą – Lietuvos policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nurodytos priežastys:
- „Receptas“ yra saugoma Lietuvos tautosakos daina.
- „Receptas“ man buvo išsiųstas el. paštu privačiai ir TIK vieną kartą.
- Kitos ES šalys taip pat turi panašią tradicinę tautosaką.
Lietuvos institucijos pripažino, kad šis rimuotas eilėraštis turi „antisemitinių požymių“ (žydų žudymas puikiai atitinka šį apibūdinimą!), kaip ir anksčiau pripažino, kad jų nacionalinis herojus Kazys Škirpa demonstravo antisemitizmą, kai prieš Lietuvoje prasidedant Holokaustui ragino „eliminuoti“ žydus. Škirpos paskatinti daugelis lietuvių bendradarbiavo su nacių režimu ir nužudė 220 000 žydų Lietuvoje. Tačiau šios tendencijos tariamai yra „paveldas“, ir, pasak Lietuvos policijos, už jas negalima persekioti. Lietuva šiuo požiūriu keista – nei vienas Lietuvos Holokausto vykdytojas niekada nebuvo nubaustas. 220 000 žydų žudynių aukų tariamai priskiriamos „tendencijoms“ arba „paveldui“, o daugelis žydų žudikų šiuo metu oficialiai, teisėtai ir vyriausybiškai pripažįstami kaip Lietuvos nacionaliniai herojai.
Policijos pripažinimas, kad antisemitizmas yra Lietuvos nacionalinio paveldo bruožas, yra pripažinimas, jog Lietuva dar vis svetimas pažangus vakarietiškas mąstymas. 1930-ieji grįžo į mados viršūnę, tik skirtumas dabar yra tas, kad beveik visi žydai jau buvo išžudyti. Tačiau „tendencija“ išlieka nepakitusi. Paveldas ir tradicija valdo!
Skanaus!