„Jidiš kalba tapo žydų kultūrinės rezistencijos ir išlikimo simboliu. Nepaisant istorinės priespaudos, Holokausto ir asimiliacijos bangų, jidiš atspindi žydų tautos atkaklumą, atsparumą, tęstinumą“, – interviu LRT.lt sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė Ruth Reches.
Daiva Gabrilavičiūtė, LRT.lt
Šaltinis: LRT.lt
Nuotraukoje – Ruth Reches / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Jidiš kalba gimė maždaug prieš tūkstantį metų dabartinės Vokietijos teritorijoje. Vykstant migracijai, didelės žydų bendruomenės apsigyveno Rytų Europoje. Ten jidiš ilgainiui tapo ne tik kasdienio bendravimo, bet ir žydų intelektualinio bei kultūrinio gyvenimo kalba. Ja leisti laikraščiai, knygos, kurtos dainos ir statyti spektakliai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiau nei 10 mln. žmonių bendravo jidiš. Tačiau per Holokaustą didžioji dalis jų išžudyta. Saujelė išgyvenusiųjų susidūrė su sovietų režimo represijomis. Kiti, radę prieglobstį už Atlanto, stengėsi kuo greičiau pritapti. Tad savąją kalbą nustūmė į paraštes.
Vis dėlto pastaraisiais metais jidiš išgyvena pakilimą. Susidomėjimas ja auga visame pasaulyje. Tai galima paaiškinti fenomenu, kurį amerikiečių istorikas Marcusas Lee Hansenas 1938 m. suformulavo kaip trečiosios kartos intereso principą – ką sūnus ar dukra nori pamiršti, anūkas ar anūkė nori prisiminti.
Vilnius – jidiš kultūros centras ir „Šiaurės Jeruzalė“
R. Reches pasakoja, kad žodis „jidiš“ reiškia „žydiškas“. Kalba gimė maždaug prieš tūkstantį metų dabartinės Vokietijos teritorijoje. Joje stipriai juntama vokiečių kalbos įtaka, nors naudojami rašmenys – hebrajiški.
XIII a. maldaknygė jidiš kalba, Izraelio nacionalinė biblioteka / AP nuotr.
Istorijos eigoje žydai, kalbantys jidiš, migravo. Didelės jų bendruomenės apsigyveno Rytų Europoje: Lietuvos, Ukrainos, Lenkijos žemėse. Kalba intensyviai vystėsi. Žodyne daugėjo slavų kalbų elementų.
R. Reches taip pat išskiria litviše jidiš, arba Lietuvos jidiš. Šis dialektas kartu su jo pagrindiniais skleidėjais – iš Vakarų ir Vidurio Europos emigravusiais žydais aškenaziais – įsitvirtino maždaug 15 a. kone visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Litviš daugiausia vartojo žydai, gyvenę Lietuvos, Baltarusijos ir Šiaurės Rytų Lenkijos teritorijose.
„Nuo poiliš (Lenkijos) ir ukrainiš (Ukrainos) jidiš tarmių mūsiškė skiriasi, pavyzdžiui, balsių tarimu. Be to, [litviš] turėjo didžiausią kultūrinę reikšmę, nes aktyviausiai vartota intelektualiniuose sluoksniuose“, – teigia pašnekovė.
„18–19 a. jidiš išgyveno pakilimą. Ji tapo ne tik kasdienio bendravimo, bet ir žydų intelektualinio bei kultūrinio gyvenimo kalba. Ja leisti laikraščiai, knygos, kurtos dainos ir statyti spektakliai. Vilnius buvo vienas svarbiausių jidiš kultūros centrų ir garsėjo kaip Šiaurės Jeruzalė“, – priduria R. Reches.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiau nei 10 mln. žmonių bendravo jidiš. Tačiau kalba patyrė didžiulį smūgį, per Holokaustą žuvus milijonams jos vartotojų. Dauguma išgyvenusiųjų emigravo į Izraelį ir Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Ten, siekdami asimiliuotis, perėjo prie vyravusių hebrajų ir anglų kalbų. Sovietų Sąjungoje jidiš kalba irgi aktyviai stumta iš gyvenimo. Ja šnekantys intelektualai ir kultūrinės institucijos represuoti.
„Nors litviše jidiš per Holokaustą buvo beveik sunaikinta kartu su dauguma Lietuvos žydų bendruomenių, ją iki šiol studijuoja ir tiria jidiš kalbos tyrinėtojai visame pasaulyje. <…> Nors jidiš po karo tapo mažumos kalba, ji niekada nebuvo visiškai užmiršta“, – pabrėžia R. Reches.
Jos teigimu, Lietuvoje jidiš kalba šiandien labai nedaug kas bendrauja kasdien, nors tebėra ją prisimenančių vyresniosios kartos atstovų. Dabar jidiš – daugiau kultūrinių, edukacinių iniciatyvų kalba. Ją tyrinėja ir skleidžia akademinės bendruomenės.
Pasauliniu mastu jidiš vartotojų skaičius žymiai didesnis. Šiandien skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 1–2 mln. žmonių, šnekančių jidiš. Daugiausia ultraortodoksų bendruomenėse JAV, Izraelyje ir Kanadoje.
Pavirtimas blyneliu ir kiti prakeiksmai
Pasak R. Reches, jidiš folkloras ir patarlės – neišsemiami žydų humoro ir išminties aruodai.
„Turbūt ne vienas girdėjote bent keletą. Pavyzdžiui, A mentsh trakht un Got lakht (א מענטש טראַכט און גאָט לאַכט) – „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – primena pašnekovė.
Avromo Suckeverio eilėraščių ciklas „Veidai pelkėse“ jidiš kalba, 1941 m. birželis / Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.
Jidiš folklore gausu istorijų apie Heršelę iš Ostropolio (הערשעלע אסטראפאליער), žydų liaudies herojų ir šmaikštų klouną, apgaudinėjantį turtingus ir kvailus žmones. Viena tokių istorijų pasakoja, kaip Heršelė, būdamas labai alkanas, įžengė į karčemos virtuvę, norėdamas pavogti šiek tiek maisto. Virėjas jam tėškė: „Šis maistas ne tau!“ Į tai Heršelė atsakė: „Nebijok, aš tik norėjau pasižiūrėti, ko yra valgyti.“
„Jidiš kalboje rastume labai daug prakeiksmų. Jie, nors ir aštrūs, dažnai kupini humoro. Jie rodo, kad žmonės tais laikais mokėjo reikšti emocijas išradingais būdais, perteikti pyktį ar nusivylimą su didele ironijos doze.
Zolst vaksn vi a tsibele, mitn kop in dr’erd! (זאָלסט װאַקסן װי אַ ציבעלע, מיטן קאָפּ אין דר’ערד) – „Kad tu sulįstum į žemę žemyn galva kaip svogūnas!“ Arba: Zolst vern a blintshik un zikh opkegen af der vant! (זאָלסט װערן אַ בלינציק און זיך אָפּגעען אױף דער װאַנט) – „Kad tu pavirstum į blynelį ir priliptum prie sienos!“ – šypsosi R. Reches.
Šolemas Aleichemas, vienas iš moderniosios jidiš literatūros pradininkų, 1910 m. / „Vida Press“ nuotr.
Be to, tarpukario Lietuvoje labai aktyvi buvo žydų spauda jidiš kalba. Vienas žinomų laikraščių buvo „Der Tog“ (liet. „Diena“). Jame publikuoti straipsniai, atspindintys laikmečio dvasią, skatinantys ugdyti jaunąją kartą ir ieškoti naujų kelių žydų bendruomenei išlikti ir atsinaujinti: Di tsukunft ligt in di hent fun di yugnt (די צוקונפֿט ליגט אין די הענט פֿון די יוגנט) – „Ateitis yra jaunimo rankose.“
Jidiš renesansas ir trečiosios kartos intereso fenomenas
Anot R. Reches, jidiš kalbai pavyko išlikti dėl kelių svarbių veiksnių, apimančių istorinę, socialinę ir kultūrinę sritis.
„Jidiš kaip pagrindinę kasdienio bendravimo, švietimo ir maldų kalbą iki šiol tebevartoja ultraortodoksiškosios chasidų bendruomenės, ypač JAV. Keli milijonai chasidų vis dar perduoda gyvą kalbą iš kartos į kartą.
Jidiš k. vadovėlis / AP nuotr.
Gausaus literatūros ir kultūros palikimo jidiš kalba išsaugojimu rūpinosi ir rūpinasi ne viena kultūros organizacija. Pavyzdžiui, YIVO [žydų mokslinių tyrimų] institutas Niujorke ar Nacionalinis jidiš knygų centras (JAV), skaitmenizavęs tūkstančius jidiš kūrinių.
Prie kalbos atgimimo tarp intelektualų, studentų ir žydų kultūros entuziastų prisideda ir kalbos mokymas universitetuose ar kultūros centruose. <…> Visame pasaulyje vis daugėja jidiš kalbos vasaros kursų. Be to, skaitmeniniai resursai ir programos, tokios kaip „Duolingo“, suteikia galimybę mokytis jidiš internete“, – vardija pašnekovė.
Iškabos jidiš kalba Niujorke, JAV, XX a. 5 deš. / „Vida Press“ nuotr.
R. Reches neabejoja – gyvename jidiš renesanso laikais: „Nors nėra taip, kad žmonės masiškai grįžtų prie jidiš kaip kasdienės kalbos, vis tik susidomėjimas ja, kaip kultūros paveldu, auga akyse tarp žydų visame pasaulyje.“
Anot pašnekovės, pastaraisiais dešimtmečiais jidiš kalbos atgimimas akivaizdus ir meno, muzikos srityse.
„Klezmer muzika, kurios šaknys Rytų Europos žydų liaudies muzikoje, atgijo ir dabar yra populiari visame pasaulyje. Gausėja literatūros festivalių, jidiš teatrų ir kitų renginių, padedančių atkreipti visuomenės dėmesį į šios kalbos unikalumą ir grožį. Jidiš taip pat turi stiprių sąsajų su progresyviomis socialinėmis idėjomis. Todėl jaunieji aktyvistai atranda jidiš kaip būdą išreikšti savo vertybes ir identitetą.
Galiausiai, jidiš kalba tapo žydų kultūrinės rezistencijos ir išlikimo simboliu. Nepaisant istorinės priespaudos, Holokausto ir asimiliacijos bangų, jidiš atspindi žydų tautos atkaklumą, atsparumą, tęstinumą. Daugeliui žmonių jidiš mokymasis nėra vien tik kalbos pažinimas. Tai būdas išreikšti savo ryšį su praeitimi, kovoti su kultūrinio išnykimo grėsme ir stiprinti savo žydišką tapatybę“, – tikina R. Reches.
Pastebimas ir trečiosios kartos intereso fenomenas – ką sūnus ar dukra nori pamiršti, anūkas ar anūkė nori prisiminti. Daugelis jaunų žydų, ypač trečiosios ar jau ir ketvirtosios kartos imigrantų palikuonys, ima ieškoti savo kultūrinės tapatybės. Jų nebespaudžia poreikis asimiliuotis, integruotis į naujas visuomenes, kur ekonominės ar socialinės sėkmės buvo lengviau siekti, perėmus dominuojančias anglų arba hebrajų kalbas.
Jidiš kalba tapo žydų kultūrinės rezistencijos ir išlikimo simboliu.
„Trečioji karta, t. y. šiuolaikiniai jauni žydai, visuomenėje jaučiasi tvirtai ir saugiai. Tad dažnai pradeda ieškoti gilesnio ryšio su savo šaknimis, siekia atgaivinti ir išsaugoti šeimos kultūrinį paveldą. Tarp jo – ir jidiš kalbą. Šis fenomenas nėra vien tik kalbos mokymasis. Tai dažnai apima literatūros, muzikos, teatro ir kitų kultūrinių elementų tyrinėjimą“, – sako R. Reches.
Kaip jidiš puoselėjama Lietuvoje?
2024 m. pavasarį jidiš tarmė įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Pasak R. Reches, tai reikšmingas žingsnis į jidiš kalbos išsaugojimą, pripažinimą ir perdavimą ateities kartoms.
Ruth Reches / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Be abejo, šis įtraukimas taip pat skatina didesnį viešą susidomėjimą jidiš kalba, didina galimybes gauti valstybės ir kitų institucijų finansavimo ir paramos, kad būtų skatinamos edukacinės ir kultūrinės iniciatyvos“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Ji taip pat pažymi, kad Lietuvoje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, skirti jidiš kalbai ir žydų kultūrai.
„Pavyzdžiui, tarptautiniai festivaliai, literatūros skaitymai ir jidiš teatro pastatymai, priartinantys jidiš kalbos paveldą prie plačiosios visuomenės. Istorinę atmintį saugo ir žydų kultūros edukacijas vykdo ir keletas Lietuvos muziejų bei memorialų, tokių kaip [Vilniaus Gaono] žydų [istorijos] muziejus Vilniuje“, – dalijasi pašnekovė.
O vasarą Vilniuje vyko intensyvūs dviejų savaičių jidiš kalbos kursai. Kursus organizavusi R. Reches pasakoja, kad idėja gimė iš noro skatinti jidiš kalbos ir kultūros išsaugojimą.
„Supratome, kad jidiš kalba ir jos kultūra Lietuvoje, kur ji turėjo gilias šaknis, ilgąlaik buvo primiršta. Norėjosi žmonėms suteikti galimybę iš arčiau pažinti šį turtą“, – sako ji.
Jidiš kalbos kursai Vilniuje / Lietuvos žydų bendruomenės nuotr.
Idėja įgyvendinta, bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir Pasaulio žydų kongresu. Į kursus buvo pakviesti tarptautinio lygmens lektoriai – Dov-Ber Kerleris, Anna Verschik, Yuri Vedenyapinas, Leyzer Burko, kt.
„Didelį dėmesį skyrėme ir kalbai, ir kultūrai. Kursų programa apėmė ne tik kalbos pamokas, bet ir diskusijas apie jidiš istoriją, kultūrą ir žydų gyvenimo būdą, dalyvavimą įvairiuose interaktyviuose renginiuose, pažintį su jidiš literatūra, teatru, muzika“, – pasakoja kursų organizatorė.
Ji džiaugiasi, kad renginys sulaukė nemažai susidomėjimo. Specialiai į šiuos mokymus atvyko net užsieniečių.
„Nors jidiš Lietuvoje kalba mažai kas, jutome didelį norą pažinti savo šaknis, sužinoti daugiau apie šią unikalią kalbą ir kultūrą. Kursai pritraukė ir jaunimo, ieškančio savo paveldo, ir akademikų, ir entuziastų, besidominčių žydų kultūros išlikimu ir jidiš atgimimu. Užsimezgė naujų pažinčių“, – šypsosi R. Reches.