Per šį rinkimų periodą Lietuvos politikos pasaulyje sužibo nauja žvaigždutė. Ta žvaigždutė politiniame gyvenime spingsojo jau du dešimtmečius, tačiau tik šiuo laikotarpiu komentatorius nustebino jos gebėjimas atspindėti tiek daug. Dekonstruokime Remigijų Žemaitaitį.
Paulius Gritėnas, apžvalgininkas,
Šaltinis: LRT.lt
Nuotraukoje – Seimo rinkimų naktis 2024 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Pradėkime nuo trumpo gyvenimo aprašymo. 42-ejų metų Remigijus Žemaitaitis į politinį lauką rimčiau žengė jau būdamas 25-erių. Jaunas komercinės teisės magistras ir Tarptautinio verslo mokyklos ekonomikos magistrantas tapo tuometinio Vilniaus miesto mero, Rolando Pakso bendražygio Juozo Imbraso patarėju.
Remigijaus talentai derinti teisinės kalbos ir formuluočių išmanymą su verslumo impulsu neliko nepastebėti ir jis jau 2009 metais su R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“ buvo išrinktas į Seimą. Dirbo ir R. Pakso, ir J. Imbraso patarėju šiems atstovaujant Lietuvai Europos Parlamente. Per mažiau nei dešimtį metų pasitikėjimas R. Žemaitaičiu toje aplinkoje tiek užaugo, kad 2016 m. jis tapo ir atsinaujinti turėjusios „Tvarkos ir teisingumo“ pirmininku.
Kai kurie mažiau politika besidomintys žmonės R. Žemaitaitį gali palaikyti reliatyviu politikos naujoku, bet užmirštama, kad 2018–2019 m. jis ėjo Seimo vicepirmininko pareigas, o dar 2012 m. buvo aptariamas ir kaip galimas kandidatas į vidaus reikalų ministrus. Bet tada staigų R. Pakso aktyviai proteguoto R. Žemaitaičio kilimą politiniais laiptais sustabdė prezidentė Dalia Grybauskaitė, net nepakvietusi daug klausimų dėl kompetencijos kėlusio kandidato į pokalbį.
Dalia Grybauskaitė / I. Gelūno / BNS nuotr.
Kodėl tada R. Žemaitaitis į pastaruosius prezidento ir Seimo rinkimus įskriejo kaip politinė naujiena ir sutraukė tiek nemažai visa iki šiol buvusia valdžia nusivylusių rinkėjų dėmesio? Kas pasikeitė?
Viena populiariausių teorijų, kurią noriai palaiko ir pats kandidatas į politinius lyderius, yra tai, kad jį „sukūrė konservatoriai“. Šios teorijos esmė tokia – būtent konservatorių atkreiptas dėmesys į antisemitinius R. Žemaitaičio įrašus sukėlė aplink jį naują susidomėjimo ir populiarumo bangą ir padėjo sukurti sėkmingą sistemos aukos vaidmenį.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Seimo rinkimų štabas / E. Blažio / LRT nuotr.
Ši teorija itin naudinga pačiam R. Žemaitaičiui, nes ji nuima visą atsakomybę nuo jo politinės retorikos, pasisakymų turinio ir akivaizdžiai strategiško veikimo, siekiant sulaukti kaip įmanoma didesnio vienos pusės pasipiktinimo.
Pats skandalo fone suburtos „Nemuno aušros“ lyderis tikina, kad konservatorių kreipimasis (kurį palaikė ir kitos Seimo partijos bei jų nariai) ir Konstitucinio Teismo sprendimas yra dėl „vieno eilėraštuko“.
Bet tiesa ta, kad tam tikrą laiką R. Žemaitaitis sistemingai kurstė neapykantą prieš žydų tautą. Ir joks dangstymasis kritika Izraelio valdžios veiksmams Gazos Ruože netelpa po šių pasisakymų retorika, turiniu ir taikiniais. Pasikartokime, dėl kokių įrašų keltas apkaltos klausimas.
Bet tiesa ta, kad tam tikrą laiką R. Žemaitaitis sistemingai kurstė neapykantą prieš žydų tautą.
„Pasirodo be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS“; „Mes Lietuvių tauta niekada neturi(me) pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO!“; „Gal kitą kartą Izraelis numes bombą ant Palestiniečių ligoninės su prierašu susprogdinome, nes bijojome, kad jie mus puls <…> AŠ JUMS NORIU SUTEIKTI ŠANSO MIELI IZRAELIO ŽYDAI ATSIPRAŠYTI PALESTINOS IR ES, UŽ JŪSŲ ŠLYKŠČIUS VEIKSMELIUS SVETIMOJE ŠALYJE Ir pasikartosiu „Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“ ir kiti.
R. Žemaitaitis su apkaltos komisija nebendradarbiavo, nereagavo į jo kvietimus dalyvauti posėdžiuose, apkaltos komisiją jis vadino neteisėta, o jam metamus kaltinimus – absurdiškais. Generalinės prokuratūros tyrimas dėl šių pasisakymų vis dar tęsiamas ir sprendimas bus paskelbtas jau naujo Seimo kadencijoje.
Seimo rinkimų naktis 2024 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Svarbu pažymėti tai, kad sulaukęs Konstitucinio Teismo išvados dėl grubaus Seimo nario priesaikos sulaužymo R. Žemaitaitis, kaip tikrai išprusęs nusikaltėlis, spruko iš Seimo, puikiai suvokdamas, kad gali sulaukti Petrą Gražulį pasivijusių pasekmių – draudimo dešimt metų kandidatuoti Lietuvos Respublikos rinkimuose.
Taigi, jei kas ir „sukūrė“ tokį R. Žemaitaitį, kokį mes turime dabar, tai jis pats. Ir drįstu teigti, kad ta „kūryba“ buvo sąmoningas ir taktiškai bei strategiškai apmąstytas procesas. O dabar paanalizuokime, koks yra tas naujasis politinis produktas.
Išsilaisvinęs iš „Tvarkos ir teisingumo“ šešėlio ir trumpai pabandęs kažką nuveikti su Artūru Zuoku ir Artūru Paulausku „Laisvės ir teisingumo“ projekte, R. Žemaitaitis greitai suprato, kad vienintelis būdas gauti daugiau politinės įtakos būsimuose rinkimuose – kurti naują protesto politinę jėgą.
Taigi, jei kas ir „sukūrė“ tokį R. Žemaitaitį, kokį mes turime dabar, tai jis pats.
Bet tam, kad per tokį laiką sukurtum naują politinę partiją menkoje Lietuvos politinėje rinkoje, reikalingas nemažas skandalas, kurstantis žmonių emocijas ir naujai nukreipiantis jas į esamą valdžią ar visą demokratinę sistemą.
„Šeimų maršo“ protestas jau buvo išsivadėjęs, o jo likučiais maitinosi itin menko protelio politiniai maitvanagiai, kurie entuziastingam ir daug energijos turinčiam R. Žemaitaičiui būtų buvę stabdis naujam įsibėgėjimui.
Tad skandalą teko susikurti pačiam. Ir skandalui išnaudota viena atviriausių Lietuvos visuomenės žaizdų – istorinė atmintis. Antisemitizmas ir lietuvių atsakomybės kolaboruojant su nacių režimu ir dalyvaujant masinėse civilių bendrapiliečių žydų žudynėse klausimas vis dar yra dalinio neigimo stadijoje.
Švietimo sistemoje šie klausimai vis dar paliečiami pakankamai paviršutiniškai, dalis visuomenės linkusi saugoti savo tapatybę ir neigti bet kokių nuodėmių galimybę. Tai ypač ryšku provincijoje, kur istorija ir jos nuoskaudos vis dar arčiau konkrečių žmonių, jų senelių, tėvų.
O čia pasitaikė ir „Hamas“ teroristinės grupuotės ataka Izraelyje ir atsakomieji veiksmai. Puikus laikas veikti, sukurti papildomą įniršio, nepasitenkinimo bangą, sulaukti teisėtų kaltinimų, proceso, kurti aukos vaidmenį ir laiku išėjus pasinaudoti šiuo įvaizdžiu. Ne veltui R. Žemaitaitis į visus perspėjimus reaguodavo vienodu tekstu: „Šitai man tik padės“. Ciniškai neslėpdamas savo tikrųjų intencijų.
Bet tik aukos vaidmuo dar nėra pakankamas instrumentas protesto balsuotojų entuziazmui sukelti. Tai puikiai suprato ir R. Žemaitaitis, greta savo skandalo ir procesų Seime aktyviai važinėdamas po regionus ir burdamas įvairius pažįstamus, pažįstamų pažįstamus, buvusius „tvarkiečius“ ar kitų partijų atstovus, įvairių partijų perėjūnus ir bendraminčius cinikus, tokius kaip Aidas Gedvilas ar Artūras Skardžius, į bendrą politinę gaują.
Artūras Skardžius, Agnė Širinskienė ir Rima Baškienė / E. Blažio / LRT nuotr.
Kai kurie apžvalgininkai ir komentatoriai šį R. Žemaitaičio aktyvumą linkę vadinti sėkmingu politiniu darbu. Sukurtas naratyvas, kad populistiniai pasivažinėjimai ir monologiški pasvaičiojimai apie dabartinės valdžios nuodėmes ir klaidas buvo efektyvi ir rinkėjų norą ateiti sužadinusi veikla.
Ne veltui R. Žemaitaitis į visus perspėjimus reaguodavo vienodu tekstu: „Šitai man tik padės“. Ciniškai neslėpdamas savo tikrųjų intencijų.
Iš dalies galima sutikti, kad R. Žemaitaičio aktyvumas kuriant tiesioginį santykį su savo rinkėju buvo įtaką daranti priemonė. Bet įsivaizduokime hipotetinę situaciją, kad po tuos pačius rajonus važinėtų Ingrida Šimonytė ar Vilija Blinkevičiūtė. Ar jos būtų pritraukusios tiek naujų rinkėjų vien savo pasirodymu ir įtaigiu kalbėjimu?
Nemanau. R. Žemaitaičio sėkmės priežastis yra ne darbas, entuziazmas ar neišsenkanti energija. Tai tik papildomi sėkmės ingredientai. Kas tada lemia jo įtaigą?
Pirma. R. Žemaitaitis naudoja klasikinį, bet naujųjų populistų atgaivintą metodą – atsakomybės perkėlimą. Jis sėkmingai įtikina žmones, kad jie nėra kalti dėl savo problemų, o kaltieji yra labai konkrečiai nustatomi ir su jais galima susidoroti. Tą patį jau trečiuose rinkimuose savo rinkėjams kalba Donaldas Trumpas. Tokia pati retorika padėjo įsitvirtinti valdžioje Viktorui Orbanui ar Robertui Ficui.
Žinoma, mažiausiai atsakingas už visus savo veiksmus ir geriausias pavyzdys savo rinkėjų auditorijai yra pats R. Žemaitaitis. Dėl to į visus klausimus apie savo nuodėmes ir kaltes jis visada atsako retoriniais klausimais: „O konservatoriai?“ arba paleisdamas telefone tą patį įrašą, kuriame girdimi Fainos Kukliansky iš konteksto išimti pasisakymai apie „lietuvių nekenčiančius žydus“. Žurnalistai to įdėmiai klausosi ir nesugeba nutraukti ar sustabdyti.
R. Žemaitaitis naudoja klasikinį, bet naujųjų populistų atgaivintą metodą – atsakomybės perkėlimą.
Paprastai sakant, R. Žemaitaitis atgaivina ir naudoja to paties savo patrono R. Pakso naudotą „sistemos sudorotos aukos“ naratyvą, tuo pačiu metodu permesdamas jį nusivylusiai rinkėjų daliai ir parodydamas, kad ir jų nesėkmės gyvenime yra kažkieno kaltė ir kažkieno susidorojimas, o dabar galima atsitiesti ir atkeršyti.
Antra. Vienintelis tikrai unikalus R. Žemaitaičio gebėjimas, skiriantis jį iš kitų populistų, – gebėjimas kalbėti greitai ir nesuprantamai. Tas žinutes, kurios tikrai turi pasiekti savo rinkėją, jis dažniausiai pasako sklandžiai ir geba sulėtinti netgi savo įprastą logorėją. Bet debatuose ar replikose R. Žemaitaitis naudoja tą pačią įkyrią taktiką. Kad ir koks būtų klausimas, kad ir kaip oponuotų politinis konkurentas, jis turi pasirengęs kelis atsitiktinius faktus, kurie turi atskleisti oponento dviveidiškumą ar tiesiog sukelti abejonę dėl to, kas pasakoma.
Dažnai tie atsirinkti faktai sakomi susiejant juos su dalinėmis tiesomis, nutylint kažką ar apipinant epitetais. Greitas kalbėjimas padeda sudaryti įspūdį, kad teisininko įvaizdį dažnai panaudojantis ir save trečiuoju asmeniu vadinantis R. Žemaitaitis išties gerai pasirengęs ir žino, ką kalba. Bet tiesa ta, kad jo greitakalbė ir agresyvumas tiesiog priverčia žurnalistą ar oponentą pasimesti ir jis nestabdydamas suvalgo tai, kuo yra šeriamas.
Panagrinėkime kelis konkrečius pavyzdžius. Štai pavyzdžiui LRT debatuose į klausimą apie tai, kaip centrinei valdžiai padėti savivaldybėms susitvarkyti su perpildytų klasių problema, R. Žemaitaitis atsakė taip: „Problema yra visai kita, dalinai. Nuo du tūkstančiai… Kiek čia, realiai jau vienuolika, dvylika metų kaip Vilniaus miesto savivaldybę valdo konservatoriai kartu su Remigijaus Šimašiaus Laisvės partija ir pažiūrėkit, kas per jų valdymo laikotarpį atsitiko. Privačių mokyklų įstaigų kiek atsirado ir kiek atsirado darželių. Skandalingas sklypas, kuris buvo atiduotas Landsbergienei, tai buvo nuosavybės teisės atkūrimas. Tenais buvo rėžiniai kaimai ir kiekvienam ten kam aras, kam penki, kam šeši buvo atkurta. Klausimas yra kodėl savivaldybė šito sklypo neišpirko, nesusiformavo ir kodėl ten nepastatė valdiškos mokyklos.“
Bet tiesa ta, kad jo greitakalbė ir agresyvumas tiesiog priverčia žurnalistą ar oponentą pasimesti ir jis nestabdydamas suvalgo tai, kuo yra šeriamas.
Arba štai toks pavyzdys. Į klausimą apie desovietizacijos įstatymo įgyvendinimą ir paminklus atskiriems kūrėjams R. Žemaitaitis replikavo taip: „Skirkite kūrybą ir skirkite veiksmą. Kostas Kubilinskas atliko veiksmą – jis išdavė žmones, parodė, kur jie yra. Tai yra du skirtingi teisiniai dalykai. Kūryba – tai yra Marcinkevičius. Man tegul kas nors įrodo, ką Marcinkevičius savo veiksmu atliko ar ką išdavė. Istorijos klastojimas ir istorijos vertinimas… Tai iš tikrųjų ten genialūs yra konservatoriai. Vytautas Landsbergis niekada nebuvo valstybės vadovu, kad būtų vadovu tam buvo priimtas specialus įstatymas. Kas tai yra? Ar tai yra istorijos perrašymas ar tai istorijos faktas? Ateinančioms kartoms pasakoma, kad jis buvo kažkoks valstybės vadovas. Jis veiksmu nenusipelnė būti valstybės vadovu, nes niekas jo neišrinko. Tai buvo prezidiumas. Tai vat jums yra atsakymas, kaip yra klastojama istorija. Nesivelkite į istorinius dalykus ir nebandykite istorijos perrašinėti.“
Tai tik du konkretūs pavyzdžiai, bet galima prirankioti jų šimtus ar tūkstančius, klausant R. Žemaitaičio pasisakymų debatuose. Ir šiuo atveju net ne taip svarbu, kad konkrečios problemos čia susiveda į Landsbergius. Svarbiau tai, kad R. Žemaitaičio mintis, besislepianti po greitakalbe, neturi konkretaus turinio ir bėga per temas, ieškodama, kaip atsiremti į kažką, ką jo rinkėjas atpažintų kaip emociją keliantį raktažodį.
Trečia. Remigijus Žemaitaitis neturi pažiūrų. Net antisemitiniai pasisakymai jo politinėje karjeroje pasirodo ne kaip nuosekli pažiūra, o kaip instrumentas galios konstravimo procese. Vienas žmogus, gerai pažįstantis mūsų politinę žvaigždę dar nuo mokyklos laikų, yra pasakęs, kad dėl valdžios Remigijus gali būti „ir didžiausiu komunistu, ir didžiausiu antikomunistu, ir sionistu, ir antisemitu“.
R. Žemaitaičio politinė karjera patvirtina vieną neabejotiną dalyką – jis neturi jokių konkrečių politinių pažiūrų, vertybių ar principų. Vienintelis tikras principas yra galios principas. O galią, Remigijaus manymu, kuria dėmesys. Jam patinka sulaukti dėmesio ir būtent dėmesį jis išmoko geriausiai konvertuoti į politinę galią ir įtaką. Ir jis puikiai žino, kad to dėmesio galima sulaukti net tada, kai juo pasišlykštėjusi visuomenės dalis bando ignoruoti.
R. Žemaitaičio politinė karjera patvirtina vieną neabejotiną dalyką – jis neturi jokių konkrečių politinių pažiūrų, vertybių ar principų.
Pažiūrų neturėjimas turi padėti R. Žemaitaičiui ir jo partijai tapti idealia politinės dėlionės dalimi ir koalicijos partnere. Viskas priklauso tik nuo to, ar kitos partijos ar politiniai lyderiai, tokie kaip prezidentas Gitanas Nausėda, ryšis įvertinti ne idėjinį permatomumą, o moralinę transgresiją ir cinizmą, kurią siūlo ši politinė jėga.
Taigi, koks tas mūsų Remyga? Politinėje sistemoje per du dešimtmečius apsitrynęs ir gerai ją suprantantis cinikas. Greitakalbis manipuliatorius, neturintis jokios aiškios moralinės koordinačių sistemos. Jo tikslas yra siekti galios ir didžiausią džiaugsmą teikia pats siekimo procesas. Įveikti savo priešus, įrodyti, kad Remigijus iš Šilutės gali būti kiečiausias bernas ne tik savo valsčiuje, bet ir Vilniuje.
Paulius Gritėnas / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Didžioji Remigijaus tragedija bus tai, jei jis išties pasieks savo ir taps ministru ar net dar aukštesnės pozicijos politiku. Kodėl? Todėl, kad jis moka veikti tik destruktyviai ir tik atsakydamas į iššūkius. Kasdienis politiko gyvenimas yra nuobodūs biurokratiniai ritualai, kompromisų paieškos, interesų derinimai, o dėmesys ir nuopelnai dažnai tave pralenkia ir atitenka kitiems, stovintiems oponuojančioje pozicijoje.
Politinio manipuliatoriaus, avantiūristo ir vienišo kovotojo su sistema talentas tiesiog dūlės kokiame nors nykiame ministerijos kabinete. Ir tada Remyga neišvengiamai neištvers šito nuobodulio ir sėdėjimo atokiai nuo dėmesio centro. Jis pervers emocijų kurstymo archyvą, išsirinks naują priešą, susikurps naują aukos kostiumą ir pakurs sau naują skandalą. Kaip visi populistai – kils į naują ir naują karą. Iki savo Vaterlo, galutinės apkaltos ar galutinio nuosprendžio.