Praėjo 34 metai, nuo to laiko, kai mes galime laisvai minėti Holokausto tragediją Lietuvoje.

Šaltinis: DELFI.lt

94 iš 100 Lietuvos žydų kilmės piliečių buvo žiauriai nužudyti nacių ir jų vietinių pakalikų. Tad kitos Molotovo-Ribentroppo suokalbio aukos – lietuviai, latviai, estai, lenkai – susvyravo prie bedugnės slenksčio, bet tik žydai vieni išžudyti beveik iki paskutinio žmogaus. Su visais Franzo Kafkos ir Williamo Shakespear’o vertimais į jidiš kalbą, pasakiška pasauline literatūra bei teatrais ir miestelių liaudies dainomis. Visiškai iki galo ištrinti kaip atskira tauta iš Europos žemėlapio.

Panašią į Aną Frank mergaitę, Esterą iš Darbėnų, 1941 metais po kelių mėnesių, kai jos tėvai buvo jau nužudyti, vietinis policininkas, riedėdamas dviračiu Darbėnų bruku, šaukė per visą miestelį: „Estera, o aš juk žinau, kur tu slepiesi.“ Jis atvyko išplėšti jos iš gelbėjančių Teisuolių rankų. Ši jauna mergina per kelis jai lemtingus mėnesius dar spėjo aprašyti jausmus klaikios grėsmės akivaizdoje, kuriuos įamžino savo sukrečiančiame dienoraštyje lietuvių kalba… Šį dienoraštį, kaži kur radę, dar 1960 metais nufilmavo okupuotos Lietuvos kino dokumentalistai minėto žudiko viešo teismo metu Žemaitijoje. Tais metais dienoraštis dingo. Žmonės, suraskime šį pradingusį amžiaus liudininkės dienoraštį!

Okupavusios Lietuvą sovietų pajėgos prieš nacių kolaborantus vykdė savąjį teisingumą. Bet atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Kovo vienuoliktosios teisingumas, kad ir pavėluotai, 50 metų po nacių okupacijos, turėjo gerokai pranokti sovietinės „teisėsaugos“ teisingumą buvusių nacių nusikaltėlių atžvilgiu. Ar tai įvyko?

Ar šie vieni iš vertybinių namų darbų, deklaruotų stojant į Europos Sąjungą ir NATO, buvo įgyvendinti? Ar Lietuvos žmogus suvokia, kas padaryta su jo artimais kaimynais keliuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių? Ar mes pakankamai priartinome šį laikotarpį Lietuvos žmonėms? Ar politinė Lietuvos sistema gavo vakarietiškų pilietinės visuomenės skiepų? Ar po 50-ties metų sovietinio svetimo dirbtinio antinacizmo, sovietinės propagandos Lietuva visa galva nedarda Rytų Vokietijos „Alternative fur Deutschland“ keliu, nes kaip galima buvo tapti autentišku antinaciu Rytų Vokietijoje, kuomet per kelerius pokario metus visi buvę milijonai hitlerjugendo narių tapo FDJ komjaunimo nariais, per komunistinę prievartą… be dialogo visuomenėje, kitaip nei tai atsitiko Vakarų Vokietijoje.

Lietuvos politikas, kuris yra tik ką pareiškęs – „Kiek dar ilgai mūsų politikai klaupsis žydams, kurie žudė mūsų tautiečius, prisidėjo prie lietuvių sekimų, kankinimų ir mūsų valstybės naikinimo… Mes, Lietuvių tauta, niekada neturime pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų tautos naikinimo“, – šis politikas tampa vienu populiariausių Lietuvoje, galbūt ne vien dėl to, bet ir dėl to…

Tad negi 34 metai Lietuvos žmoniškėjimo – į šiukšlių dėžę, o Konstituciją – velniop?

Štai tokios dabar vienos iš populiariausių partijų, einančios į pergalę rinkimuose ir norinčios būti valdančiojoje koalicijoje su europinėmis partijomis, vadovo tezės. Ar mūsų valstybės sąjungininkai, matydami tokį Lietuvos „vertybinį“ posūkį, vis dar entuziastingai norėtų mus ginti nuo amžinųjų mūsų priešų Rytuose?

Ponai žemaitaičiai mala į miltus mūsų konstitucinę sandarą, sutrina pasitikėjimo tiltus tarp Lietuvos tautų ir taria: „Mes Lietuva“.

Bet gera nuojauta sako, kad atsiras ir tokių, kurie pasakys: ne, jūs meluojat, mes jau užaugome kitokie, tad ne jūs, bet „Mes esame Lietuva – žmonių be neapykantos Lietuva.“

Norėčiau, kad tai girdėtų Balbieriškyje atskiru paminklu šiandien gausiai susirinkusiųjų paminėtas 1920 metų savanoris Volfas Kaganas. Jis buvo dviejų Lietuvos Vyčio Kryžių kavalierius. Tokių aukojusių gyvybę už Lietuvą žydų buvo daug. Jis ir jo šeima buvo sušaudyti 1941 metais tų, kurie kartojo nacių žudikišką propagandą.

Todėl dabar nuoširdžiai linkiu visiems, kad Lietuva po daugiau nei trijų dešimtmečių Nepriklausomybės nenusiristų į lengvai pasiekiamą neapykantos liūną.

Štai, prieš jūsų akis Martyno Kuzmicko portretas – Lietuvos ir Izraelio didvyrio, kuris praeitų metų spalio 7 d., būdamas mažyčio miestelio Sderoto, esančio Izraelio pietuose, policijos karininku iki paskutinio šovinio gynė civilius gyventojus – vaikus, moteris, senelius – nuo „Hamas“ barbariškų prievartautojų ir skerdikų. Visi Izraelyje gyvenantys lietuvių kilmės žmonės liko ginti įvairiataučio Estijos dydžio Izraelio.

Šiandien Paneriuose kartu su mumis yra Martyno Kuzmicko artimieji – ačiū jiems!

Prie daugelio Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos miestelių nėra sušaudymų vietų, nes tų šalių piliečius žydus vežė žudyti į Rytų Europą, tarp kitų baisių vietų – ir į Devintąjį fortą Kaune ar Rygos Rumbulą. Tie žmonės, kaip ir Lietuvos žydai, iš masinių bevardžių kapaviečių būtinai turi atgauti savo vardus ir pavardes. Vilniuje galų gale turi atsirasti pagrindinis paminklas Teisuoliams, o jų vardais privalome pavadinti miestelių gatves, aikštes ir mokyklas.

Šiandien, kaip ir buvo priimta Seimo rezoliucijoje, skirtoje Holokausto 80-tosiom metinėms paminėti, sukuriame Panerių Memorialo tarptautinę Tarybą. Tarybos narių pavardės bus anonsuotos artimiausiuose Seimo posėdžiuose. Ši vieta – Paneriai, kurioje žvėriškai nutildyta apie pusę Vilniaus ir jo apylinkių gyventojų – negali likti tokia, kokia yra dabar. Juk Panerių memorialas turi paaiškinti atvykstantiesiems, kas čia įvyko.

Ir dar – daugiau nei dviejuose šimtuose Respublikos mokyklose Tarptautinės komisijos įsteigtų Tolerancijos centrų vyksta pokalbiai apie žmonių orumą ir vietinę žydų šimtametę istoriją. Ačiū mokytojams už šią Šviesą ir žmoniškumą.

Manyčiau, kad žydų antinacinio pasipriešinimo didvyriai privalo tapti įpilietintais Lietuvių tautos didvyriais, kaip buvo vieningai pareikšta Seime. Tad tikiuosi, kuomet Lietuvos kariuomenė pasieks mūsų priešams reikiamą atgrasymo lygį, Lietuvos pulkai bus pavadinti ir žydų narsaus antinacinio pasipriešinimo herojų vardais. Varšuvos geto iškilūs pasipriešinimo herojai, kurių lūpose prieš žūstant su ginklu rankose buvo girdėti Vilniaus gete sukurtas jauno jidiš poeto Hirsho Gliko pasipriešinimo himnas „Niekada nesakyk, kad eini paskutinįjį kartą“, visai neseniai buvo pagerbti Lenkijos valstybės.

Tad Lenkijos Prezidento Andrzejaus Dudos dekretu antinaciniams rezistentams sukilėliams buvo suteikti šiuolaikinės Lenkijos didvyrių vardai, kariniai laipsniai po mirties ir aukščiausi Tautos apdovanojimai. Tikiuosi, kad Lietuva paseks savo istorinės kaimynės pavyzdžiu.

Emanuelis Zingeris / ELTA / Mariaus Morkevičiaus nuotr.