Prezidentas Gitanas Nausėda po mirties apdovanojo 30 asmenų, Antrojo pasaulio karo metais gelbėjusių žydus nuo nacių genocido. G. Nausėdos dekretu po mirties skirtus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius tėvų, senelių ar prosenelių vardu atsiėmė apdovanotųjų artimieji.

Pasak šalies vadovo, šie apdovanojimai liudija pagarbą tiems, kurie XX amžiaus viduryje susidūrė su „tamsiausiomis žmogiškosios būties apraiškomis ir liko ištikimi savajai šviesai“.

„Lemtingą akimirką pasirinkę tiesą vietoje abejonės, atjautą vietoje nužmogėjimo, gyvenimo viltį vietoje pražūties, šie Lietuvos žmonės pakeitė ne tik pavienių žydų tautybės žmonių, bet ir jų šeimų, bendruomenių, buvusių, esamų ir dar tik ateisiančių kartų likimus. Savo tvirtu moraliniu apsisprendimu jie įsirašė į Lietuvos ir pasaulio istoriją ir taip tapo nemirtingi“, – prezidentūros pranešime cituojamas G. Nausėda.

Jo teigimu, tragedija, per Antrąjį pasaulinį karą pareikalavusi šimtų tūkstančių bendrapiliečių žydų gyvybių yra milžiniška ir nepataisoma visos Lietuvos netektis.

Šia proga pasakytoje kalboje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky kalbėjo apie moralinį kompasą, kurį kiekvienas privalome savyje atrasti.

Ačiū, kad šiandien šia tradicija prezidentūros salėje galime liudyti žmogiškąsias vertybes, kurios, manau, yra kiekvieno iš mūsų, čia susirinkusių, moralinis kompasas. Tai labai svarbu, kai aplink mus daugėja tamsos, neapykantos ir baimių.

Lietuvoje per pastaruosius porą metų atsidūrė tūkstančiai nuo karo bėgančių ukrainiečių. Lietuvos žmonės jiems padėjo, visų pirma, neprarasti vilties. Atsirado daug gelbėtojų, kurie atvėrė savo namų duris. Aukojo maisto, drabužių, daiktų, rėmė finansiškai.

Geradariai nejautė jokios baimės būti nubausti, įkalinti, suluošinti ar nužudyti, kitaip, nei gelbėtojai prieš 80 metų, – kalbėjo LŽB pirmininkė.

Anot jos, pastangos bei pagalba vis dėlto išsenka. Karas yra ilgas ir varginantis, o emocijos dabar jau gerokai nuslopusios. Žmonės stengiasi grįžti į įprasto gyvenimo vagą. Mažėja noras dalytis ir gelbėti. Kodėl?

„Tikriausiai dėl tų pačių priežasčių, kurios atkirto žmonių dėmesį nuo Antrojo pasaulinio karo košmarų, nukreipė mintis, išblukino baisiausius prisiminimus, – retoriškai į klausimą atsako pati LŽB pirmininkė. – Dauguma žmonių tuo metu tiesiog tęsė savo gyvenimą, mėgindami išlaikyti įprastą vagą: mokėsi, dirbo, augino vaikus, skaitė laikraščius, lankė teatrą. Galbūt neužteko miltų, mėsos ar kitų produktų, bet dauguma prisitaikė prie sunkumų tiesiog turėdami tikslą ištverti krizę ir sulaukti pagerėjimo.

Išskyrus Lietuvos žydus, kuriems apskritai buvo uždrausta gyventi. Iš jų buvo atimti dokumentai, namai, nuosavybė. Leista gyventi tik apibrėžtoje teritorijoje, labai apibrėžtą laiką. Ši teritorija su šimtais tūkstančių žmonių buvo atkirsta. Ištrinta iš visuomenės gyvenimo.

Dabar, praėjus daugiau nei 80-čiai metų, mes klausiame savęs: ar ši teritorija vis dar atkirsta bei izoliuota nuo bendros istorinės atminties, o vietoje jos juoduoja išdraskyta skylė?

Man atrodo, kad laisvoje pilietinėje visuomenėje atsakymas tarsi pats išplaukia iš common sense. O edukacija, simboliai, tradicijos ir šventės neleidžia atminčiai ir savasčiai pranykti. Negana to, tai tampa impulsu mąstyti ir vystytis laisvai, pilietiškai bendruomenei, stiprinti ir karta karton perduoti žmogiškąsias vertybes“, – prezidentūroje kalbėjo advokatė F. Kukliansky.

Pastaraisiais metais Lietuva tarsi ima permąstyti simbolius ir jų reikšmę. Matome permainas miestų ir miestelių aikštėse, nebelieka primesto totalitarinių režimų palikimo.

„Tikiu, kad šis laikas suteiks impulsų pamąstyti, kokius simbolius aplink save mes norėtume matyti, kurie atspindėtų laisvą, klestinčią, atvirą ir tolerantišką Lietuvą. Simboliai, kurie pasakotų nepalaužiamo žmogiškumo istorijas, sukurtas mūsų visų – paprastų piliečių. Sukurtas ne dėl atlygio, ne dėl medalių ar garbės. Istorijas, atsiradusias namuose paprastų kaimiečių, žmonių, kurie jautė karo negandas, patyrė trūkumą, bet dalijosi kąsniu su visko netekusiais. Globojo ir slėpė“, – istorijos pamokas prisiminė LŽB pirmininkė. Baigdama Faina Kukliansky visų Lietuvos žydų vardu padėkojo susirinkusiems gelbėtojų artimiesiems:

„Prieš ateidama čia suskaičiavau, kad mano šeimą iš viso gelbėjo 18 žmonių. Visi jie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis be jokio atlygio. Ne dėl pinigų. Visi jie turėjo vieną brangiausią dalyką – moralinį kompasą. Tokį, kuris nuveda atverti durų, kai į jas beldžiasi bėgantys nuo mirties.

Kad suprastum, kaip veikia šis kompasas, nereikia nei daktaro laipsnio, nereikia net išlaikyti valstybinio matematikos egzamino. Pakanka Dekalogo.

Ačiū Jums, brangūs Gelbėtojai. Ačiū gelbėtojams, kurių jau nėra tarp gyvųjų, arba apie kuriuos iš viso nieko nežinome. Aš jau tiek metų kalbu, kad pati nebetikiu, jog Jums kada nors bus pastatytas paminklas. Paminklas – ne kaip finansinė eilutė, ne kaip akmuo, bet kaip moralės kompasas ir sImbolis. Tai, ką mes gerbiame ir vertiname“.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky / Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Eitvydo Kinaičio nuotr.