Jei kalbama apie litvakų istoriją ar asmenybes, visada įdomių, net ir patyrusiems profesionalams nežinomų faktų gali papasakoti vienas aktyviausių bendruomenės narių Geršonas Taicas. Šiemet 75-metį švenčiančio vyro didžiausia aistra – genealogija. Jis tarsi žuvis vandeny nardo po archyvus ir ne tik atranda netikėtų sąsajų, priverčiančių į istoriją pažvelgti kitu kampu, bet ir padeda po visą pasaulį išsibarsčiusiems litvakų palikuonims rasti savo šaknis. Litvakas gali valandų valandas pasakoti apie žymiąją kulinarę Fanią Lewando, dainininką Danielių Dolskį ar buvusį UK premjerą Borisą Johnsoną, tačiau šįkart kalbėsimės apie patį genealogijos žinovą, kurio istorija tarsi veidrodis atspindi Lietuvos žydų gyvenimo laikotarpį, kurį prisimena vis mažiau žmonių.
Katrina Zeiter
– Kokie jūsų pirmieji vaikystės prisiminimai?
Gimiau Ukmergėje 1949-aisiais, Sibire, Krasnojarsko srityje buvusio lageryje kalinto „liaudies priešo“ šeimoje. Tėvas Alteris buvo buhalteris, o mama Maša – mokytoja.
Mane pavadino senelio Geršono Taico (1870 – 1919) garbei. Jis buvo malūnininkas, turėjo vandens malūną ant Siesarties upės kranto, netoli Vidiškių bažnytkaimio.
Šeimoje mūsų buvo keturi – tėvai, aš ir mano jaunesnis brolis Ruvimas.
Gyvenome miesto centre, 4-ajame Vilniaus gatvės raudonų plytų name, iškilusiame dar 1903 m. Nors prieš karą Ukmergėje gyveno per 10 000 žydų, tuo metu, kai gimiau, jų buvo likusios vos 5 šeimos. Trys iš jų – mūsų kieme.
Mano tėvų butas buvo neoficialus centras, kuriame šeštadieniais ir per šventes dažnai susirinkdavo Ukmergės žydai. Ypač linksma ir triukšminga buvo sekmadienį po turgaus – buvę ukmergiškiai atvažiuodavo iš Kauno ir Vilniaus pašnekėti, pailsėti, užkąsti ir išgerti. Suprantate, Ukmergės turguje pirkti maisto produktų savaitei buvo daug pigiau nei Vilniuje ar Kaune. Čia buvo visko – žąsų, ančių, vištų, sviesto, grietinės, kiaušinių, antaninių obuolių, skleidžiančių praėjusių laikų skonį ir kvapą, uogų ir kitokių gėrybių. Svečiai dažniausiai bendraudavo jidiš kalba, rečiau lietuviškai ar rusiškai.
Prieš Pesachą macus kepdavome mūsų virtuvėje ant plytos. Kaimynai miltų nusipirkdavo patys ir atsinešdavo pas mus, nes jų pirkimas buvo ribojamas – vienas žmogus galėdavo įsigyti vos 1 kg.
Tėvų butas su balkonu į Vilniaus gatvę buvo antrame aukšte, į kurį vedė labai statūs mediniai girgždantys laiptai. Vandens taip pat nebuvo, tik po kurio laiko tėvo pastangomis buvo įrengtas vandentiekis, tad nemažai metų mudviem su broliu tekdavo nešti daug kibirų vandens ir beržinių malkų pečiui ir plytai, kad ant švenčių stalo būtų macų.
Mūsų su Ruvimu pareiga buvo ir ant žalių lapų su dantuotu ratuku įspausti linijas, kad jie būtų gražios apvalios formos ir iškepus būtų lengva juos laužyti. Virtuvėje būdavo labai karšta, tarsi vidurdienį Egipto dykumoje, kurioje prieš tūkstančius metų klajojo žydai. Taigi, šį darbą su broliu atlikdavome paeiliui, nes ilgai tokiame karštyje neiškęsdavome.
Kiek atsimenu dar šeimoje buvo švenčiamos Roš Ha Šana (judėjų Naujieji metai – aut. past.) ir Jom Kipuras – Atpirkimo diena.
Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, nuo mažens savarankiškai eidavau į miesto biblioteką. Ypač patikdavo knygos apie geologų ir archeologų keliones ir į įvairiausias pasaulio šalis.
Iš knygų savarankiškai išmokau ir žaisti šachmatais.
Ukmergė, Vilniaus g. 4, iškaba „Drabužiai“, 1970 m. / Asmeninio albumo nuotr.
Tėvų butas buvo vos už pusės kilometro nuo Šventosios upės. Kartu su kitais kiemo berniukais, apie 10 vaikų, kas vakarą kartu eidavome maudytis į vietą, kurią senieji ukmergiškiai vadindavo „Garbarnia”. Būtent čia, ant upės kranto XIX amžiaus pirmoje pusėje broliai Hirša ir Izraelis Garbarai įkūrė odos perdirbimo fabriką (garbarnia išvertus iš lenkų k. – odos raugykla). Čia savo verslą pradėjo ir žymus žydų kilmės fabrikantas, mecenatas ir milijonierius Chaimas Frenkelis.
Odos fabrikas už tilto per Šventosios upę / Asmeninio albumo nuotr.
Maudynės turėjo savą tvarką – iš pradžių turkšdavosi vaikai, kuriuos paaugliai stebėdavo nuo kranto, o jau vėliau į vandenį šokdavo vyresnieji. Maudynėmis grūdindavomės iki pat spalio pradžios.
Kai prasidėdavo mokslo metai, prie upės bėgdavome tiesiai iš pamokų. Kad tėvai nesužinotų, maudydavomės be kelnaičių, juk šlapių nepaslėpsi!
Buvau gana nemažo ūgio, tad patekau į sporto mokyklą, kur žaidžiau krepšinį. Treniruotės vyko pastate, kuriame prieš karą buvo Ukmergės Didžioji sinagoga. Salė buvo beveik nekūrenama, o storos sinagogos sienos net vasarą neleisdavo patalpoms įšilti daugiau nei iki 18 laipsnių. Ką jau kalbėti apie žiemą – neretai temperatūra nukrisdavo iki 8 laipsnių. Kartą pas mus pasivaržyti atvažiavo Kauno jaunučių krepšinio rinktinė. Jų sportininkai buvo pratę žaisti tik šiltose salėse, tad niekaip negalėjo sušilti ir pralaimėjo. Tais metais mes, ukmergiškiai, kurių komandos starto penketo narys buvau ir aš, Lietuvoje užėmė garbingą III vietą, o kauniečiai liko tik ketvirti.
Chaimas Frenkelis / Asmeninio albumo nuotr.
Ukmergės Didžioji sinagoga iki 1940 m. / Asmeninio albumo nuotr.
– Pastaraisiais metais stebėdama jūsų veiklą galvojau, kad esate diplomuotas istorikas ir, pasirodo, klydau. Ką studijavote?
Baigęs vidurinę įstojau į tuomečio Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultetą. Pirmus du kursus paskaitos vyko Laisvės alėjoje, buvusiose „Pieno centro“ sąjungos patalpose. Fizinio lavinimo paskaitas ir treniruotės vedė legendinis „Žalgirio“ kapitonas ir treneris, maestro Henrikas Giedraitis.
Legendinis krepšininkas Henrikas Giedraitis ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis ( 1536- 1609). Įžvelgęs panašumą G. Taicas klausia: kaip manote, šie vyrai gali būti iš tos pačios giminės?
Jis nežinojo, kad į Kauno sporto halėje vykdavusias krepšinio rungtynes eidavo su padirbtais, iš laikraščio iškirptos juostos pagamintais bilietais, kuriuos tik už pusę rublio buvo galima nusipirkti iš bendrabučio pažįstamų rankų. Tuo metu visi, net iš kitur atvykę studentai, sirgo už „Žalgirį“, drąsiai kovojusį prieš CSKA – centrinio armijos sporto klubo komandą.
„Pieno centro“ rūmų vaizdas 1938 m. Kairėje (tamsesnio tinko) – „Pažangos” rūmai / Asmeninio albumo nuotr.
Po studijų, gavęs paskyrimą, išvažiavau dirbti į Vilniaus mokslinių tyrimų Elektrografijos institutą. Po trejų metų Antakalnyje gavau šeimyninį bendrabutį ir žmona Valerija su pirmąja dukryte Gitana iš Ukmergės persikraustė pas mane į Vilnių.
1977-aisiais gimė antroji mūsų mažylė Diana ir iškilo problema dėl mažo gyvenamojo būsto. Po 3 metų radau darbą ryšių įmonėje, kuri priklausė Statybos ministerijai – ten buvo galima greičiau gauti butą. Ir štai dar po 5-erių metų įsigijau 3 kambarių kooperatinį būstą ir lengv`jį automobilį VAZ-3, dar kitaip vadinamą trečiąjį Žiguliuką. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kaip džiaugėsi visa mūsų šeima – buvome labai laimingi.
1990 metais dirbau skyriaus viršininku tiekimo įmonėje, kuri aprūpindavo Ryšių ministerijos įmones ryšio kabeliais. Kolektyvas buvo politiškai labai aktyvus – 1991 m. sausio 12 d. visi kartu budėjome prie Vilniaus televizijos bokšto, dalyvavome Baltijos kelyje.
– Kaip gimė jūsų aistra genealogijai?
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją, piliečiams atsivėrė Lietuvos archyvai. Apie 2000-uosius pradėjau domėtis savo šeimos genealogija. Radau daug daugiau žinių, nei man buvo pasakojęs ar pats žinojo tėvas. Pavyzdžiui, dokumentą su nuotrauka, kurioje įamžinta mano teta Sonia. Ji buvo baigusi Ukmergės mokytojų seminariją ir dirbo pagal profesiją. Tetą su jos vyru Joseliu Freidheimu nacių ir jų parankiniai sušaudė Pivonijos šile. Iš visos tėvo šeimos Holokaustą išgyveno tik jis pats ir teta Roza, kuri 1936-aisiais emigravo į Pietų Afriką.
Sonia Freidheimienė -Taicaitė (1918 -1941) / Asmeninio albumo nuotr.
Taip po truputį domėdamasis ir įsitraukiau į genealogijos bei litvakų istorijos tyrinėjimus. Labai daug laiko skyriau darbui Lietuvos archyvuose.
– Kokie genealoginiai atradimai jums pačiam įdomiausi?
Tarp atradimų, kuriais labai džiaugiuosi, yra žymaus litvakiškų šaknų turėjusio poeto Osipo Mandelštamo gimimo metrika. Reikalas tas, kad anksčiau visur buvo nurodoma neteisinga jo gimimo diena ir memorialinė lenta kabojo ne toje gatvėje, kur jis iš tikrųjų gimė. Man pavyko rasti 1896 m. dokumentus, kai poeto tėvai gyveno Kaune.
Tarp vertingų radinių – ir 1915 m. datuoti dokumentai, įrodantys profesoriaus Jono Basanavičiaus sandorį – žemės sklypo ant Vilniaus Tauro kalno pirkimą.
Šiemet 75-ąjį jubiliejų švenčiantis G. Taicas neprarando žingeidumo ir yra vienas aktyviausių bendruomenės narių / LŽB nuotr.
Radau, kur gimė dainininkas Danielius Dolskis ir kur Vilniuje gyveno jo tėvai. Taip pat buvusio UK ministro pirmininko Boriso Johnsono iš Lietuvos kilusių protėvių dokumentus. Radau ir Lietuvoje visai nežinomu, ir pasaulyje žymių litvakų – mokslininkų, aktorių, režisierių, sionistų ir kitų istorijų.
Neretai atrandu faktinių neatitikimų su Lietuvoje viešai skelbiamais duomenimis apie žymius žmones. Be to, mano biografiniai ir genealoginiai tyrinėjimai dažnai būna platesni, atrandu naujų, iki tol nežinomų faktų.
Štai kad ir Chaimo Frenkelio istorija. Išsiaiškinau, kad Šiauliuose jo įkurtas odos fabrikas buvo akcinė bendrovė, kurios akcininkais buvo visi jo broliai ir seserys. Šiam fabrikui buvo reikalingos milžiniškos apyvartinės lėšos ir pagamintų prekių realizacija tuo matu didžiausioje rinkoje. Šiuo tikslu Ch. Frenkelis susirado partnerę – Peterburge gyvenusią šiaulietę, įtakingiausią moterį Rusijos imperijoje, vardu Matilda. Maža to, jos vardu – „matildomis“ – po piniginės 1897 m. reformos Rusijos imperijoje buvo vadinamos auksinės monetos.
Visos auksinės monetos buvo pažymėtos vilniečio litvako Abraomo Grilicheso spaudu. Prieš tai auksinės monetos buvo pažymėtos jo tėvo Aveno Grilicheso spaudu. Pastarojo graviūros 1880 m. Vilniaus Talmude yra kanoninės ir spausdinamos iki šiol.
Neabejoju, kad žinote, jog Čijunė Sugihara buvo diplomato statusu prisidengęs Japonijos žvalgas.
Jis pats ir dvi jo žmonos buvo krikštyti stačiatikių cerkvėje. Čijunė be akcento kalbėjo rusiškai ir puikiai išmanė klasikinę šios šalies literatūrą. Kitaip tariant, jis neabejotinai buvo rusofilas.
Kad, jo padedami, per Sovietų Sąjungą į Japoniją emigruotų nuo negandų bėgę žmonės, reikėjo sumokėti tiems laikams milžinišką sumą pinigų – už kiekvieną žmogų apie 4000 litų arba kvalifikuoto darbininko 20 mėnesių atlygį. Sovietų Sąjungai už pabėgėlius sumokėta bendra suma buvo maždaug 24 000 000 litų arba 1 200 000 JAV dolerių.
Su žydų šeimomis, pasinaudodami Japonijos diplomato išduotomis vizomis, emigravo apie 50 Lenkijos žvalgų šeimų, viso apie 200 žmonių. Dar apie 800 – su Sugiharos padirbtomis vizomis. Jaučiu prasmę ieškodamas naujų, įdomių faktų, o taip pat padėdamas žmonėms daugiau sužinoti apie jų artimuosius ir šeimos istoriją. Toks mano pašaukimas.
Norėdami rasti įdomių faktų apie savo giminę, kreipkitės gtaicas@gmail.com.