Pastatas Savanorių aikštėje, iš kurio dabar sklinda malonūs kepinių kvapai, – vienos svarbiausių žydų paveldo objektų mieste, buvusios garsios judaizmo dvasinės seminarijos vieta.
Šaltinis: Sekundė.lt ir PžB

Prasidėjus karui uždaryta mokslo įstaiga po kurio laiko atgimė Izraelyje ir jau aštuoniasdešimt metų ten gyvuoja vadinama Panevėžio vardu.

Šventė dvi diena

Tarp daugybės datų, įrašytų į miesto istorijos puslapius, yra ir 1932 metų rugsėjo 18-oji.

Tą dieną Panevėžyje vyko didelės iškilmės: ješiva, aukštoji žydų rabinų mokykla, kraustėsi į naujas patalpas. Tadas per miestą buvo iškilmingi nešami žydų šventieji raštai – Tora. Pagrindinis judėjų religinis traktatas, susidedantis iš penkių knygų.

„Pernešimo eisanoje didesnė dalis Panevėžio žydų visuomenės. Šventieji raštai buvo nešami su tam tikromis ceremonijomis. Fakelų ugnis ir nesuskaičiuojama minia padarė labai majestotišką eiseną“, – vaizdingai pasakojo „Mūsų kraštas“ – tautiškos minties savaitės laikraštis, leistas Panevėžyje 1930–1933 metais.

Didžiulė eisena nusidriekė nuo buvusių mokyklų patalpų Ramygalos gatvėje link naujųjų, atidaromų Savanorių aikštėje 11, kur šiais laikais turi konditerijos kepykla „Panevėžio eglė“.

Oficialus judaizmo dvasinės seminarijos atidarymas vyko jau kitą dieną, rugsėjo 19-ąją, ir taip pat buvo labai iškilmingas.

„Naujosios seminarijos salė gražiai išpuošta ir iliuminuota. Didžiulė salė kimšte prikimšta. Didžiausios minios žmonių kiemo ir gatvėje“, – rašė spauda.

Jehovos atidarymo iškilmėse pats burmistras Tadas Chodakauskas, taip pat Panevėžio gimnazijos direktorius Julijonas Lindė, daug kitų garbingų asmenų – visų Lietuvos miestų rabinai ir net svečiai iš kitų valstybių.

Kai pasakota laikraščiuose: „Iškilmes atidarė Panevėžio Vyriausias rabinas ir seminarijos direktorius p. Kaganmanas. Pažymėtina, kad jis kalbėjo lietuviškai. Baigus kalbėti sušukta už Lietuvos Vyriausybę 3 syk „valio“. Orkestras sugrojo Tautos himną.“

Buvusios ješios paatas / P. Židonio nuotr.

Rėmėjai – „Ilgiausių metų“

Rabino Izaoko Jokūbo Rabinovičiaus pirmą kartą įsteigta dar 1909 metais, Panevėžio rabinų seminarija garsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Į ją studijuoti teologijos tolimų iki dabar važiuojama net iš krašto – tiesa, jau nebe Aukštaitija.

Tačiau tinkamų patalpų garbingas judaizmo dvasinis centras vis dar turi. Jas įsigyti tik 1932 metais ir tik gausių rėmėjų – Amerikos bei Afrikos žydų – dėka.

Iš tuometinės spaudos žinios, kas aukojo daugiausia:

„Viena iš Vilniaus krašto kilusi dabar Amerikoje gyvenanti žydė, ponia Miles Feigenienė paaukojo tai seminarijai 10 000 iki. Atsiradusios lėšos buvo surastos patogesnės, erdvesnės patalpos seniau buvusios lenkų gimnazijos rūmuose.“

Dosnioji rėmėja pagerbta ir per atidarymo iškilmes. „Poniai Feigenienei buvo sugrota ir padainuota „Ilgiausių metų“, – rašė „Mūsų kraštas“.

Nors vyko pirmadienį, iškilmės užsitęsia iki pat vėlumos. Aprašydama jas spauda vėliau nešykštėjo smulkmenos: „Po visų kalbų, sveikinimų buvo padainuota žydų liaudies meliodijų ir pažaista. Nuotaika vakarienės metu buvo labai gera. Charakteringa, kad žydų tokios iškilmėse elgiamasi labai familiariai ir laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas daro jų balius savotiškai įdomius.“

Panevėžio miesto studentai. 1914 m. / Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Šeimos išgelbėti galimybę

Panevėžio ješivos puoselėtojas ir vadovas rabinas Josefas Šliomė Kaganemanas, arba Kahanemanas (1888–1969), buvo šviesus, išsilavinęs, aktyvus žmogus.

Buvęs IJ Rabinovičiaus mokinys, šiam mirus 1919-aisiais išrinktas Panevėžio rabinu, jis, tęsdamas mokytojo darbą, tais pačiais metais sukūrė Panevėžio ješivą „Ochel Icchak“, tapusią vieną didžiausių Lietuvoje.

J. Š. Kaganemanas buvo Lietuvos Respublikos Antrojo Seimo narys, o pasitrauke is Seimo grįžo į Panevėžį ir iki 1940-ųjų ėjo Panevėžio rabino pareigas.

Šis žmogus įkūrė žydų draugijų komitetą, rūpinosi Lietuvos ješivomis, rinkdavo joms ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Afrikos Respublikoje.

1939 metų pabaigoje išvykęs su vizitu į Palestiną, prasidėjus karui, į Lietuvą nebegrįžo – galutinai apsisprendė likti Šventojoje Žemėje ir apsistojo Tel Avive, kur gyveno brolis bei anksčiau atvykęs vyriausias sūnus Abraomas.

Iš ten rabinas rūpinosi likusiu šeimos perkėlimu Palestiną, nugalėjo: žmonai ir kitiems nepavykus išvykti iš Lietuvos, jie ir kone visi Kaganemanų giminaičiai žuvo per Holokaustą.

J. Š. Kaganemanas, Izraelyje buvęs Didžiųjų Toros žinių tarybos narys, į Lietuvą niekada nebesugrįžo. Mirė Izraelyje, palaidotas Bene Berake, Panevėžio ješivos kapinėse.

Po rabino mirties jo vardu buvo pavadinta viena iš pagrindinių Bene Berako miesto Izraelyje gatvių.

Panevėžio žydų šviesuolio atminimą saugo prie namo Ramygalos gatvė 18, kuriame 1922-aisiais J. Š. Kaganemanas įkūrė mergaičių realinę gimnaziją, atidengta atminimo lenta.

Prieš beveik ketvirtį amžiaus ant buvusio ješivos pastato atidengta atminimo lenta su užrašu lietuvių ir hebrajų kalbomis / P. Židono nuotr.

Iš dvasinio centro virto getu

Garbingą Panevėžio žydą mena ir pastatas – buvusi ješiva, pro kurią ir dabar kasdien praeina ar pravažiuoja šimtai panevėžiečių.

Pastatytas 1880-aisiais, ješivai skirtu priestatu atnaujintas 1932 metais, architektūrinė ir istorinė vertė turintis pastatas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

2000 metais ant šio namo sienos atminimo lenta Panevėžio ješivai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas primena, kad skaudi žydų tautos istorija palietė ir šią švietimo įstaigą. Naujos patalpose prasmingi unaccompanied minors, ješiva ​​buvo uždaryta pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.

„(…) niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo. Jei Panevėžio ješiva ​​sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“ J. Š. Kaganemanas

1942-aisiais pastatas buvo perduotas Pieno centrui ir jame įkurta Panevėžio miesto pieninė.

Vokiečių okupacijos laikais, nuo 1943 metų pavasario buvusios patalpose naciai įsteigė laikiną gauti iš Vilniaus į Panevėžį darbui atvežtiems žydams.

„Dalis atvežtųjų, vietiniams gyventojams padedant, pabėgo, o kiti buvo grąžinti į Vilnių ir sušaudyti“, – skaudžią tiesą primena D. Pilkauskas.

Po karo buvusi ješiva ​​vėl tapo pienine, ji išplėsta – pristatytas dar vienas dviejų aukštų pastatas.

1970-aisiais pieninei išsikėlus į kitą vietą, pastate įkurtas konditerijos cechas.

Panevėžio ješiva, 1927-ųjų laida / Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Perkėlė į Mariupolį

Savanorių aikštė anksčiau buvo vienu gyvybingiausių Panevėžio žydų kvartalų mieste – su jų gyvenamaisiais namais, sinagogomis.

Šioje vietoje kadaise būtų ne vienų žydų maldos namų – net dabartinė autobusų stotis, 1956 metais pertvarkius ir pritaikius, įkurta buvusioje sinagogoje.

Kaip sako Kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas, visa Lietuva praeityje buvo svarbus judaizmo centras. 1935 metų duomenimis, šalyje veikė net keturios teologijos studijų mokyklos – ješivos – rabinų seminarijos.

Ješivoje pagrindiniu dalyku buvo Talmudo bei jo komentarų studijos, bet mokyta ir žydų etikos, tikybos filosofijos, kitų disciplinų.

Ješivos ugdė ne tik dvasininkus, bet visus žydų intelektus.

Baigusieji ješivą, bet netapusieji rabinais galėjo dirbti žydų religinių mokyklųis.

„Ankstyviausios žinios apie ješivos kūrimą Panevėžyje siekia dar 1897 metus“, – pasakoja D. Pilkauskas. Tačiau pirmoji jų įsteigta tik 1909 metais.

Dvasinės mokyklos vadovu paskirtas vyriausias Panevėžio rabinas – jau minėtas Izaokas Jokūbas Rabinovičius, dar vadintas Icele Ponevėžiu ir žiniomis kaip garbus mokslininkas, dėstytojas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Panevėžio ješiva ​​buvo perkelta į Mariupolį, dabar kraujuojančia Ukrainos žaizda tapusį miestą.

Tačiau po 1917-ųjų bolševikų revoliucijos Panevėžio ješiva ​​Mariupolyje buvo uždaryta.

Pasibaigus karui netrukus mirė ir Icelė Ponevėžeris, tad Panevėžyje atkurti ješivą ir eiti joje rabino pareigas ėmėsi jo mokinys J. Š. Kaganemanas.

Prasidėjus tragiškiems Antrojo pasaulinio karo įvykiams, rabinas Josefas Šliomė Kaganemanas Panevėžio vardu įamžino Šventojoje Žemėje čia atstatęs sunaikintą jašivą (nuotraukoje apačioje – Izraelyje, Bene Berake naujai iškilusi „Ponevezh Yeshiva“ 1949-aisiais) / PY nuotr.

Panevėžio ješiva

Nuo 1932 metų Savanorių aikštėje veikusi ir 1940-aisiais uždaryta Panevėžio ješiva ​​buvo atkurta 1944 metais Palestinoje ir virto mokomuoju kompleksu, kuriame mokėsi daugiau kaip tūkstantis mokinių. Dabar jų, skaičiuojant su visais ješivos filialais, daugiau nei trys tūkstančiai.

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais buvo pagrindine paskata atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Kai J. Š. Kaganemanas, būdamas toli nuo Lietuvos, sužinojo apie tragišką savo artimųjų likimą ir visą žydų tautą užgriuvusius išbandymus, nusprendė: „Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo. Jei Panevėžio ješiva ​​sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Buvęs Panevėžio rabinas dėjo daug pastangų, kad ši švietimo įstaiga atsidarytų – vos įsikūrusi Bene Berakė pradėjo rinkti tam lėšas. Ir 1944 metais dvasinė seminarija buvo atkurta, o J. Š. Kaganemanas tapo ilgamečiu jos vadovu.

Panevėžio vardu pavadinta švietimo įstaiga – viena žymiausių litvakų ješivų Izraelyje ir viena didžiausių ješivų pasaulyje. Dėl prestižo „Ponevezh Yeshiva“ dar vadinama ortodoksų Harvardu.

Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčių mokytis, o beveik nėra šalyje, negyventų ir nedirbtų buvę Panevėžio ješivos auklėtiniai.

Jie yra žinomi ne tik kaip žydų rabinai, bet ir kaip sėkmingi advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Gennady Kofmano komentaras:

„Tikrai taip, 1932 m. buvo oficialus naujo ješivos pastato atidarymas, bet pastatas atidarytas ir mokslas prasidėjo 1919 m.

O nuo 1932 m. ješiva ​​buvo įtraukta Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos sąrašus kaip aukštojo mokslo įstaiga (ješiva) ir dalinai lėšas gaudavo iš Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos.

Ješiva ​​– tai ne seminarija. Ješiva ​​yra ješiva, kur vaikai pradeda mokytis nuo pat jaunystės iki brandaus amžiaus.

Straipsnyje nepažymėta, kad ješivą baigė rabino Josefo Kachanemano sūnus Abraomas. Jo tikroji pavardė buvo ne Kaganemanas, kaip parašyta straipsnyje, o Kachanemanas.

Straipsnyje nepažymėta, kad 1941-aisiais per Holokaustą jo žmona ir vaikai buvo sušaudyti Kurganavos miške, kartu su kitais Panevėžio žydais. Čia taip pat buvo prerogatyva, kad rabinas J.Š. Kachanemanas atstatytu Panevėžio Ješivą netoli Tel-Avivo Izraelyje Bnein Brako mieste.

Yra ir kitų pastabų, bet straipsnis naudingos, nes suteikia galimybę Panevėžio žmonėms pažinti žydų istoriją.

Josefo Kachanemano pastangomis 1922 m. Panevėžyje buvo įkurta Panevėžio žydų mergaičių gimnazija, o 1937 m. Panevėžio teismas priėmė sprendimą , kuriuo pripažino, kad šis pastatas yra Josefo Kachanemano nuosavybė“.