Vytauto Didžiojo universitete (VDU) prasidėjo tarptautinė mokslinė konferencija, skirta Kauno geto likvidavimo 80-osioms metinėms paminėti – „Mąstyti istoriją, suprasti atmintį“. Lietuvos ir užsienio mokslininkai susitikę gvildena Lietuvos žydų gyvenimą prieš Holokaustą ir jo metu per istorijos, politikos, socialinių mokslų, teatro ir meno prizmę.

Jurgita Šakienė
Šaltinis: kaunodiena.lt
Tarptautinės patirtys

„Ši sukaktis yra galingas priminimas dėl kolektyvinės mūsų atsakomybės suprasti atmintį, užtikrinti, kad praeities pamokos lydėtų dabartyje ir ateityje“, – per konferencijos atidarymą sakė Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein. Jai antrino ir JAV ambasadorė Lietuvoje Kara McDonald bei Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Sunku suvokti, kaip galėjo nutikti neišpasakytai žiaurūs dalykai. Bet tai vyko. Jaučiu liūdesį, kartėlį ir gėdą. Svarbu viską prisiminti, kad tai nepasikartotų“, – savo ilgoje kalboje akcentavo Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermanas.

Konferencijoje dalyvauja lyderiaujantys šios temos tyrinėtojai. Tarp renginio pranešėjų – JAV, D. Britanijos, Lietuvos ir kitų šalių mokslininkai, menininkai: dr. Tobias Brinkmann (Pensilvanijos valstybinis univesitetas, JAV), menininkė Jenny Kagan, kino režisierius Saulius Beržinis, dr. Eliyana Adler ir kiti.

„Kai konferencijos formatas peržengia vienos valstybės, bendruomenės rėmus, kai susitinka skirtingos patirtys, vertinimai, įžvalgos, rezultatas visuomet yra tik geresnis“, – „Kauno dienai“ teigė konferencijos organizacinio komiteto atstovas istorikas dr. Linas Venclauskas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorius.

Anot jo, Holokausto tyrinėjimai yra įsibėgėję: pastaruosius 20 metų tokios konferencijos yra organizuojamos sistemingai, tačiau šiuo atveju pasirinktas Kauno geto sunaikinimo kontekstas. Šis įvykis anksčiau konferencijose konkrečiai nebūdavo išskiriamas.

Prieš 31 metus vyko Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui skirta konferencija. „Kai kalbama apie getus, jų tyrimus, Vilniaus getas labiau tyrinėtas nei Kauno“, – palygino L. Venclauskas.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Atminties ryšiai

Atrodytų, ką naujo galima atrasti praėjus aštuoniems dešimtmečiams. „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Bendra chronologija, bendri įvykiai yra rekonstruoti, pristatyti ir akademiniame lygmenyje, ir visuomenei. Bet ne iki galo ištirti skirtingi aspektai. Be to, dar vienas svarbus uždavinys, kurį sau keliame, – bandome suartinti bendrą visuomenės žinojimą, norą suprasti ir istorinius faktus“, – kalbėjo istorikas.

Tyrinėtojų, mokslininkų rate faktai gerai žinomi, bet svarbu, kad ir įvykiai, ir kontekstas būtų žinomi ir visuomenei. „Kartais vedu ekskursijas, pavyzdžiui, buvusio geto teritorijoje. Pasitaiko, kad žmonės iš kaimyninių gatvių nustemba, nes nežinojo gyveną visai šalia tokios vietos. Ir tai nėra kauniečių išsilavinimo spraga. Varšuvoje tas pats. Istorija sudėtinga“, – sakė L. Venclauskas.

Viena iš renginio organizatorių VDU istorijos mokslų doktorantė Lisos Storer atkreipė dėmesį, kad labai dažnai kolektyvinė atmintis etninės grupės ar tautos negatyvius atsiminimus stengiasi nugramzdinti užmarštin.

Vienas konferencijos tikslų, anot jos, – pabandyti išsiaiškinti, kokias priemones ar požiūrio kampus pasitelkiant, būtų sąžiningiausia ir tiksliausia kalbėti apie Holokausto ir Lietuvos istorijos bei atminties ryšį. Taip pat aptarti, kaip „kinta Lietuvos žydų ir lietuvių bendros praeities suvokimas“.

Liko daugybė nuotraukų

Vienas aspektų, į kurį gilinamasi ir kuris ne iki galo išsiaiškintas yra kasdienis Kauno geto gyvenimas, kasdieniai santykiai, geto kalinių bendravimas su išoriniu pasauliu, vardijo istorikas.

„Tam padeda sąlyginai naujų šaltinių atradimas, pavyzdžiui, mano minėtas Kauno gete gyvenęs fotografas George Kadish. Lyg žinomas, bet dabar kitaip atrandamas. Kitaip interpretuojama vaizdinė informacija, nuotraukos“, – kalbėjo L. Venclauskas.

Tapimas geto kaliniu – ekstremali situacija. Kaip žmogus tokioje situacijoje reaguoja į aplinką, kaip pats elgiasi? Tai, anot pašnekovo, dar vienas naujas tyrinėjimo laukas, parodantis, kas slypi mūsų prigimtyje.

Tapimas geto kaliniu – ekstremali situacija. Kaip žmogus tokioje situacijoje reaguoja į aplinką, kaip pats elgiasi?

L. Venclausko nuomone, Holokaustas neturėtų būti tyrinėjamas pradedant tik nuo paties Holokausto. Labai svarbus kontekstas. Reikia parodyti žydų bendruomenės gyvenimą iki to: dauguma geto kalinių buvo Kauno miesto gyventojai, turėję savo verslus, buvo gydytojai ar t.t. „Holokaustas nėra tik žydų istorija“, – pabrėžė pašnekovas. Tai ir Kauno, Lietuvos, pasaulio istorija. Netekome daug kūrybingų, perspektyvių piliečių.

Kauno geto išskirtinumas

Getų kūrimo principai buvo tokie patys, tačiau Kauno geto gyvenimas skyrėsi nuo Vilniaus, kaip ir nuo Varšuvos ir nuo visų kitų.

„Vilniaus getas pateikiamas kaip sunkiai suprantamose sąlygose veikęs aktyvus kultūros židinys: buvo statomi spektakliai, organizuojami koncertai ir pan. Pakankamai greitai ten susikūrė pogrindis, rezistencija. Kaunas mažiau žinomas, bet kultūrinis gyvenimas virė ir šiame gete. Vyko koncertai, veikė parduotuvės, funkcionavo švietimas. Tai dvasinis pasipriešinimas. Formavosi ir pogrindis – ginkluotas pasipriešinimas. Kauno situacija buvo sudėtingesnė, nes Vilniaus getas buvo arčiau Baltarusijos, arčiau miškingų vietovių. Rezistentai galėčiau lengviau pasitraukti iš geto ir jungtis prie partizanų. Kaune tai buvo sudėtingiau, bet tai taip pat vyko“, – pasakojo L. Venclauskas.

Dėl minėto G. Kadisho palikimo, Kauno getas išsiskiria išlikusios vizualinės medžiagos gausa. „Pagal šį aspektą tik Lodzės getas turi kažką panašaus. Kitur daugiausiai vyrauja rašytiniai memuarai“, – palygino istorikas. Tikri vaizdai iš geto kasdienybės suteikia kur kas daugiau ir objektyvesnės informacijos.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Daugiausiai gelbėtojų

Tarp konferencijos pranešėjų – ir meno atstovai. „Meno kalba yra universalesnė ir labiau įtraukianti nei mokslinė. Mažai kas šiais laikais skaito storas mokslines knygas. Meninė kalba puikiai suveikia kaip susidomėjimo tam tikrais dalykais pažadinimas“, – sakė L. Venclauskas. Spektakliai, dainos, fotografijos projektai. Pavyzdžiui, vienas tokių – išgyvenusių Holokaustą kalinių portretai, fotografuoti šiandieninėje jų aplinkoje.

Beje, Kauno apskritis pagal žydų gelbėtojų ir Pasaulio tautų teisuolių skaičių yra lyderiaujanti Lietuvos kontekste. „Reikėtų patyrinėti, kas tą lėmė be to, kad Kaunas buvo sostinė, didžiausias miestas, besiplečiantis, didžiausia žmonių koncentracija, didžiausias pažinčių tinklas. Tačiau tai socialinės psichologijos tyrinėjimų klausimas“, – kalbėjo žinovas.

Konferenciją organizuoja Vytauto Didžiojo universitetas ir Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“.

Kauno žydų getas sukurtas  Nacistinės Vokietijos pareigūnų. Jis veikė nuo 1941 metų rugpjūčio 15 dienos iki 1944 metų liepos 12 dienos. Jam parinkta teritorija – Vilijampolėje tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Varnių gatvės šiaurėje. Žymią dalį dabar čia užima Sąjungos aikštė.

Vienu metu gete gyveno apie 30 tūkst. žmonių, dauguma jų buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas ar sušaudyti IX forte.

Likviduojant getą žuvo apie 2 tūkst., į koncentracijos stovyklas išvežta apie 6 tūkst. žmonių. Iš 37 tūkst. Kauno žydų Holokaustą išgyveno mažiau nei 3 tūkstančiai.

Nemokamas atminimo koncertas

Liepos 10 d. 15 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) vyks atminimo koncertas.

Į šį renginį kviečia Kauno žydų bendruomenė kartu su aktorium Aleksandru Rubinovu, operos solistu Joriu Rubinovu, visuomenininku Julium Norvila bei Trio „Agora“ (Žilvinas Brazauskas (klarnetas, Lietuva/Vokietija), Natania Hoffman (violončelė, Italija/JAV/Belgija), Robertas Lozinskis (fortepijonas, Lietuva).

Renginys nemokamas.

Po koncerto planuojama vykti pagerbti aukų atminimą prie buvusių Kauno geto vartų (Linkuvos g. 2).

Renginio akimirkos nuotraukų galerijoje.