Lietuvos publika gerai pažįsta operos solistą Rafailą Karpį. Nuo 2003 metų daugybę vaidmenų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukūręs charizmatiškasis dainininkas spėja dalyvauti muzikiniuose ir TV projektuose, koncertuoti Lietuvoje ir užsienyje bei auginti tris dukras. Ir prie viso šio muzikinio bei šeimos reikalų sūkurio operos solistas atranda laiko savo sielos atgaivai – žydiškai muzikai, praneša organizatoriai.

Tadas Daujotas
Šaltinis: LRT.lt

Šiuo metu Rafailas Karpis, drauge su Artūro Dambrausko vadovaujamu valstybiniu choru „Vilnius“, rengia žydiškos muzikos repertuarą, kurį atliks birželio 4 dieną „Shalom Culture & Music Festival“ metu Šv. Kotrynos bažnyčioje.

– Rafailai, pagrindinis šios žydiškos muzikinės programos akcentas – tai Jungtinėse valstijose gyvenančio žydų kilmės kompozitoriaus Lee Kesselman kūrinys „Wagon of Shoes“. Papasakok, prašau, kuo šis kūrinys yra reikšmingas Lietuvai?

– Visų pirma už šį kūrinį ir jo atsiradimą turime dėkoti Lietuvos Respublikos konsulatui Čikagoje ir tuometiniam konsului Mantvydui Bekešiui, o taip pat Lietuvių bendruomenės Čikagoje chorui „Dainava“ bei jo vadovui Dariui Polikaičiui. 2020-ieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Choro „Dainava“ vadovybė nusprendė, kad jie taipogi nori prasmingai paminėti šiuos metus. Tuomet choro vadovas Darius Polikaitis pasiūlė sukurti kažką naujo ir prasmingo. Jis pažinojo Lee Kesselman ir pamanė, kad idėja sukurti Lietuvos žydų istoriją atspindintį kūrinį, sudomins kompozitorių.

Kai tarėmės ir galvojome apie ką galėtų būti šis kūrinys, drauge nusprendėme, kad jis turėtų prasidėti nuo Gedimino laiškų citavimo. Tai laiškai, kuriuose Lietuvos didysis kunigaikštis kviečia įvairių tautų žmones atvykti į savo sostinę Vilnių, čia įsikurti, užsiimti verslais bei garantuoja laisvę, saugų gyvenimą Lietuvoje ir savo protekciją. Po to mes cituojame Holokaustą išgyvenusio, vieno garsiausių jidiš kalba kūrusio poeto iš Vilniaus Abraomo Suckeverio (Avraham Sutzkever) eilėraštį „Wagon of Shoes“ (Batų vagonas). Eilėraštis pasakoja apie Holokausto laikotarpį. Poemoje matome pilną vagoną batų, kuris darda iš Vilniaus senamiesčio gatvelių į Berlyną, o batai tarsi pasakoja kažkada juos avėjusių žmonių istorijas leisdami suprasti, jog šeimininkai jų daugiau niekada neapsiaus. Vėliau seka paties A. Suckeverio prisiminimai, na kūrinio pabaigoje skamba taikos malda „Ose Šalom“.

Lee Kesselman šį kūrinį parašė 2020 metais, bet ilgą laiką mes negalėjome jo atlikti dėl Covid pandemijos. Galiausiai premjera įvyko 2022 metų birželio mėnesį Čikagoje. O dabar, birželio 4 dieną, praėjus beveik dvejiems metams, šis kūrinys pirmą kartą bus atliktas Lietuvoje.

– Holokaustą išgyvenęs poetas Abraomas Suckeveris, pagal kurio eiles „Wagon of Shoes“ Lee Kesselman sukūrė muziką, 1966 metais buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Jis mirė 2010 metais, nugyvenęs net 96 metus. Galbūt tau teko susitikti su juo? Jeigu taip, kokią įtaką tavo gyvenime padarė šis susitikimas?

– Deja, man neteko susitikti su šia legendine asmenybe. Negalėčiau jo pavadinti tik poetu ir rašytoju ir taip susiaurinti jo veiklą. Jis buvo Vilniaus gete veikusios Popieriaus brigados narys. Apie tai yra parašyta labai įdomi David. E. Fishman knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“. Į lietuvių kalbą šią knygą išvertė Olga Lempert. Knygoje pasakojama kaip Abraomo Suckeverio ir jo kolegų, Šmerelio Kačerginskio, bibliotekininko Hermano Kruko ir mokslininko bei vertėjo Zeligo Kalmanovičiaus dėka buvo išgelbėta labai daug literatūros lobyno iš Žydų mokslinių tyrimų instituto YIVO, kuriame veikė iš literatų sudaryta „Popieriaus brigada“. Abraomo Suckeverio darbas karo metais buvo toks – jis ir jo kolegos buvo siunčiami į YIVO institutą ir ten atrinkinėjo medžiagą, kuri, nacių nuomone, turėjo būti verta vėliau eksponuoti muziejuje, kurį naciai planavo įsteigti tuomet, kai bus sunaikinti visi žydai. Tai turėjo būti neegzistuojančios, jau išnykusios tautos muziejus ir naciai siekė atrinkti kažkokius eksponatus, kurie galėjo būti vertingi. Taigi, literatų brigada turėjo atrinkti kas būtų vertinga ten eksponuoti arba tai, kas tiesiog buvo pasmerkta sunaikinti.

Avromas Suckeveris 1950 m. / Vida Press nuotr.

Tokiu būdu Abraomas Suckeveris drauge su savo kolegomis išgelbėjo labai daug svarbių literatūros kūrinių, kitų kultūros artefaktų, kuriuos slapta įnešdavo į getą ir slėpė specialiai iškastose duobėse. Kiek žinau, didžiausia slėptuvė Vilniaus gete buvo Šiaulių gatvėje. Po karo jie viską, ką buvo paslėpę, sugebėjo iš tų slėptuvių perkelti į kitas vietas. Tada toms knygoms ir tam lobynui iškilo kitas pavojus, nes jį norėjo sunaikinti komunistai. Tuomet visą vertingą archyvą priglaudė organizacijos, kuri vadinosi „Knygų rūmai“, vadovybė ir direktorius Antanas Ulpis. Tokiu būdu visi unikalūs rankraščiai ir kiti artefaktai buvo išsaugoti iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir galiausiai perduoti YIVO institutui, kuriam jie ir priklausė.

– Ką išgyveni dainuodamas žydišką muziką? Kodėl tai tau taip reikšminga?

– Dainuodamas žydišką muziką aš prisiliečiu prie savo tautos istorijos pasakojimo ir vien tai man atrodo reikšminga. Ir ne tik tautos, bet ir tam tikrų istorijų, kurias yra verta prisiminti.

Drauge su pianistu Dariumi Mažintu esate parengę Lietuvos getuose sukurtų dainų programą.

– Ar dainuodamas susitapatini su tais žmonėmis, kurie Holokausto apsuptyje kūrė tas dainas? Kokie išgyvenimai tave užplūsta atliekant būtent šiuos kūrinius?

– Negaliu susitapatinti, negaliu nė menka dalimi pajusti tų kančių ir tos nevilties, kurioje gyveno žmonės, parašę tuos kūrinius. Tačiau stengiuosi kiekvieną istoriją nupasakoti taip jautriai, kaip aš ją suprantu.

Kai kurie kūriniai turi tam tikrą istoriją, kaip apie juos sužinojau. Kai kurie kūriniai atėjo iš šeimos – yra viena daina, kurią išgirdau iš mamos, o mano mama išmoko ją iš močiutės. Ši daina pasakoja apie tai, kaip yra slepiamas ir gelbėjamas žydų vaikas. Kiekviena iš tų dainų turi istoriją ir supratimą mano širdyje.

– Šių metų vasario 16 dieną buvai apdovanotas ordino už nuopelnus Lietuvai medaliu. Kaip manai, ar žydiškos muzikos ir kultūros puoselėjimas turėjo įtakos tam, kad LR Prezidentas nutarė tau įteikti tokį garbingą apdovanojimą?

– Visų pirma turėčiau padėkoti tiems, kurie nominavo mane, garbingai komisijai, kuri nusprendė, kad aš esu to vertas ir žinoma, Jo Ekscelencijai LR Prezidentui už tai, kad buvau apdovanotas. Tie darbai buvo paminėti ir, kaip aš supratau, kad būtent už Lietuvos žydų kultūros puoselėjimą ir buvau įvertintas tuo garbingu medaliu. Nenorėčiau prisiimti kažkokių labai didelių laurų, bet darau tai, kas atrodo man teisinga, o tai, kad šitie dalykai rūpi ne tiktai man, bet ir mūsų valstybei bei jos vadovams, tai man yra be galo džiugu ir dėl to aš esu labai laimingas. Tai parodo, kad mes gyvename atsakingoje ir nuostabioje visuomenėje.

– Ką galėtum palinkėti mūsų skaitytojams?

– Norėčiau visiems palinkėti taikos ir ramybės bei šviesos mintyse bei širdyse.

Visus, norinčius išgirsti Rafailo Karpio ir Artūro Dambrausko vadovaujamo valstybinio choro „Vilnius“ parengtą žydiškos muzikos koncertinę programą, birželio 4 d. 19 val. kviečiame atvykti į žydiškos muzikos ir kultūros festivalio „Shalom Culture & Music Festival“ koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Festivalį organizuoja VšĮ „Prabudimo orkestras“. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus m. savivaldybė, Kauno m. savivaldybė, Tautinių mažumų departamentas prie LRV bei privatūs rėmėjai.