Tradicijų saugojimas turi kelias perspektyvas. Tai gali būti ir įprasto socialinio elgesio, taisyklių tęstinumas, nuoširdus bandymas išsaugoti praeities vertybes ir šiai dienai pritaikomus kultūros kodus. Bet tai gali tapti ir atkakliu morališkai pasenusio, dabarties laikų kontekste nejautraus ar net pavojingo įpročio puoselėjimu.
Paulius Gritėnas, apžvalgininkas,
Šaltinis: LRT.lt
Užgavėnės / E. Ovčarenko/BNS nuotr.
Užgavėnės – tradicinė lietuviška šventė, kurios pradžia galima laikyti net XV amžių siekiančius kilmingųjų karnavalus, kuriais siekta simboliškai paminėti žiemos pabaigos laikotarpį. Dabartinės lietuviškosios Užgavėnės labiau atliepia ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų didikų ir miestų gyventojų tradiciją, o XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios kaimo papročius.
Kaip viename interviu pastebėjo Klaipėdos universiteto baltų filologijos profesorius Rimantas Balsys, dabartinis lietuviškasis Užgavėnių scenarijus yra sovietiniais laikais suniveliuotas žemaitiškųjų kaimo tradicijų pagrindu kurtas produktas. Nenuostabu, kad tokiame scenarijuje ryškiausi ir didžiausią svarbą turintys elementai atliepia konkretaus laikmečio ir konkrečių bendruomenių papročius, baimes ar įvaizdžius.
Net ir modernių lietuviškų Užgavėnių personažai užkonservuoti laike, o bet kokia kritika jiems priimama kaip išpuolis prieš tradiciją. Žydas, čigonas ar vengrai žygiuoja šalia velnių, raganų, giltinių ir kitų baisaus anapusinio gyvenimo herojų, blogio ir baimės įvaizdžių.
Išdrįsiu būti tuo, kuris pasakys, kad Užgavėnių šventimas Lietuvoje yra mūsų tautinės tamsybės atspindys.
Poetas, vertėjas ir eseistas Sergejus Kanovičius prieš šias Užgavėnes pasidalino Klaipėdos vaikų darželio-mokyklos „Varpelis“ tėvų grupėje pasklidusiu raginimu perrengti vaikus „žydukais“, berniukams uždėti kepurėles ir kitaip parengti ėjimui „žydauti“. Galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio ugdymo įstaiga nėra koks nors ypatingas antisemitinis darinys, kuriame gimsta naujos, unikalios fašizmo idėjos. Ji tiesiog atspindi giliau visuomenėje glūdinčius stereotipus, kuriuos kasmet patvirtina Užgavėnių tradicijos ir tradicinis jų scenarijus.
Viena iš didžiųjų Lietuvos kultūros problemų – vėlavimas ar bent jau sąmoninga neskuba pergalvojant ir kritiškai įvertinant įvairius elgesio ir mąstymo modelius. Dar blogiau yra tai, kad tie, kurie sukaupia drąsos kvestionuoti įvairias tradicijas ar mesti iššūkį stereotipams, yra traktuojami kaip kultūros ir tradicijų naikintojai, kurių motyvai – antilietuviški.
Išdrįsiu būti tuo, kuris pasakys, kad Užgavėnių šventimas Lietuvoje yra mūsų tautinės tamsybės atspindys. Šią šventę ir jos scenarijų reikia arba skubiai permąstyti ir atskirti skausmingų kultūrinių-socialinių implikacijų turinčias dalis, arba jos atsisakyti.
Kodėl? Viena iš lietuviškosios kultūros istorinių ir dabarties problemų yra jos uždarumas, lemiantis ne tik negebėjimą įsileisti, priimti kitų kultūrų atstovus, bet ir įsileidus juos sėkmingai asimiliuoti, paversti nuoseklia savo kultūrinio gyvenimo dalimi.
Paulius Gritėnas / E. Blaževič / LRT nuotr.
Būtent dėl šios savybės Antrojo pasaulinio karo metu su naciais kolaboravusiai visuomenės daliai buvo lengva nusikratyti moralinio kaltės jausmo pasiunčiant į mirtį ar tiesiog ignoruojant Lietuvos piliečių žydų ar romų žudynes.
Mūsų kultūroje vis dar stiprus kito motyvas, kuris siejasi ne su dialogu ar susitikimu, bet su užribiu ir atstūmimu. Kitas yra paslaptingas, pavojingas, stovintis ne tik socialine prasme skirtingoje pusėje, bet ir įvaizdžio prasme lengvai įrašomas į anapusybę, kurioje glaudžiasi ir velniai, raganos, kaukai, laumės ar kiti grėsmę keliantys antgamtinio pasaulio veikėjai. Žaidimai ar švenčių papročiai nėra tik lengvabūdiškas tikrovės apvertimas. Jie išreiškia ir tam tikrą santykį su tikrove, parodo baimes ar giliai glūdinčias nuostatas.
Šiuolaikybėje to kitoniškumo patvirtinimų nebėra daug ir juos puoselėti be kvestionavimo dažniausiai galima nebent privačioje erdvėje. Viena paskutinių tokio gąsdinimo kitu, kitoniškumu priebėgų lieka Užgavėnių šventė, besiremianti XIX amžiaus pabaigos kaimo įvaizdžiais, stereotipais ir prietarais.
Būtent dėl šios savybės Antrojo pasaulinio karo metu su naciais kolaboravusiai visuomenės daliai buvo lengva nusikratyti moralinio kaltės jausmo pasiunčiant į mirtį ar tiesiog ignoruojant Lietuvos piliečių žydų ar romų žudynes.
Kritikai tikriausiai teigs, kad tai tiesiog žaidimas, kuriame visos pusės supranta vaidmenų absurdiškumą ir nerašytas taisykles, bet jiems galima atsakyti ir tai, kad įvaizdžiai ar stereotipai neišvengiamai formuoja mąstymą ir lemia tam tikrus moralinius apsisprendimus. Ypač jei kalbame apie vaikų mąstymą ir jų vaizduotės pasaulį, kuriame iškalami labai aiškūs vaizdiniai bei tinkamos praktikos.
Užgavėnių byloje tradicijos nenaudai kalba tiek istoriniai įvykiai ir patirtys, tiek dabarties socialinės praktikos ir pasaulio realijos. Visuomenėje, kurioje itin trūksta empatijos, intelektualaus jautrumo ir gebėjimo susitaikyti su kitoniškumu, kitokiais gyvenimo stiliais, kitokiomis gyvenimo praktikomis, ši šventė įkūnija priebėgą nuo rimtų problemų.
Klausimas tik toks, ar ši priebėga yra sąmoningas pasidavimas archajiškos šventės absurdui, ar galimybė tyliai pasitvirtinti tai, kas lėmė tamsiuosius mūsų lietuviškosios istorijos puslapius, ir ką vis dar bandoma išsaugoti jos paraštėse kaip įprastą mąstymo ar elgesio modelį.
Metas permąstyti Užgavėnių vaidmenį šiuolaikybėje. Atnaujinti šios šventės scenarijų arba išmesti jį į šiukšlių dėžę.