Sekmadienį, sausio 14-ąją, minime 100 dienų nuo spalio 7-osios teroristinio „Hamas“ išpuolio ir karo prieš Izraelį pradžios. 16 val. Lietuvos laiku pasaulyje, Izraelyje ir visoje Lietuvoje skambančių varpų dūžiais pagerbsime žuvusiuosius ir melsimės už vis dar nelaisvėje laikomus pagrobtus įkaitus. Prie šio minėjimo prisijungė ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčia (LELB), kurios šventovių varpai skambės Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Ta proga pakalbinome Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupą, Konsistorijos pirmininką, teologijos dr. MINDAUGĄ SABUTĮ.

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis / Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

– Užteko vos vieno Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky skambučio ir jūsų vadovaujama Bažnyčia mielai prisijungė prie akcijos „Milijonas varpų“. Kodėl šiuo metu, kai pasaulyje vis garsiau brutaliai „Hamas“ teroristų užpultas Izraelis vadinamas agresoriumi, nedvejodamas palaikote šią iniciatyvą?

– Ten, kur yra nusikaltimas, kur yra įkaitai, kur yra verkiantys ir nežinantys, kas nutiko jų artimiesiems, nėra net tokio pasirinkimo – nepalaikyti. Esame su visais teroristinio išpuolio metu sužeistaisiais ir liūdinčiais.

– Po spalio 7-ąją išpuolio krikščioniškos bendruomenės nepareiškė tvirtos pozicijos, nors į kitas konfliktines situacijas Bažnyčių vadovai paprastai reaguoja. Ar šis karas mažiau skaudus?

– Negaliu komentuoti kitų religinių bendruomenių, tačiau mūsų, evangelikų liuteronų, bendruomenė labai retai viešai komentuoja įvykius. Mes palaikymą išreiškiame melsdamiesi. Pavyzdžiui, Vilniaus parapijoje nuo pat pirmos išpuolio dienos nebuvo pamaldų, kad nesimelstume už Šventąją žemę.

– Kaip situaciją Gazoje matote jūs?

– Vienu metu turime reikalą su keliais reiškiniais, kurie yra persipynę ir jais manipuliuojama.

Pirmas dalykas, įvyko teroristinis aktas prieš civilius gyventojus ir jaunimą. Jeigu Izraelyje buvo žmonių, palaikančių Gazos gyventojus, tai būtent tie į festivalį susirinkę jaunuoliai, kurie buvo prievartaujami, žudomi ir grobiami. Šis teroristinis išpuolis yra ne kova, o nusikaltimas.

Kitas dalykas, toje žemėje jau daug metų tarp dviejų grupių žmonių tvyro įtampa, o kiekvienas iškeldinimas, kraujo praliejimas ar nužudymas turi savo kainą.

Aš tiek išminties neturiu, kad galėčiau pasakyti, kaip tai baigsis. Kaip krikščionis sakyčiau, kad reikia atleidimo, bet aš toje žemėje net nebuvęs, nors turiu pažįstamų ir vienoje, ir kitoje pusėje, kurie tikrai labai kenčia.

Yra ir trečia grupė žmonių, dėl kurių mums labai skauda – tai palestiniečiai krikščionys. Kažkada tai buvo gana didelė bendruomenė, įvairiausių konfesijų krikščionys, taip pat yra ir liuteronų. Dabar jų nėra daug, tačiau jie nemėgiami nei vienų, nei kitų – izraeliečiams jie yra arabai, o musulmonams – išdavikai, nors jau daug šimtmečių šie žmonės išpažįsta krikščionybę.

Jie yra labiausiai kenčianti dalis – visą laiką girdime pasakojimus apie tai, kaip juos engia visi, kas gali, net grasina. Taigi, Palestinos krikščionys mato vaizdą iš savo perspektyvos.

Lygiai taip pat turime bažnyčių, kuriose vyksta aktyvus dialogas su žydų bendruomene ir Izraeliu, jų požiūris vėl kitoks. Gal todėl pastebima tokia didžiulė nuomonių įvairovė.

Taip pat matome, kad didžiosios tarptautinės organizacijos nepasiteisino nei karo Ukrainoje, nei šio brutalaus teroristinio išpuolio atveju. Izraelis kažkodėl nuolat pateikiamas kaip agresorius, nors, žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, kyla natūralus klausimas – o ką daryti žydų tautai, kuri, po šimtmečių gyvenimo, buvo išnaikinta mūsų žemėje? Kuri po Šoa ir kitų vargų nori turėti savo žemę ir jaustis saugi? Žinant tokią patirtį, žydų tautos noras turėti savo valstybę ir ją ginti yra tikrai suprantamas, o teroras yra blogis.

Blogiausia, kad tai, kas vyko spalio 7 d., vadinama kova už kažką. Jeigu yra ginkluota kova – reikia kovoti prieš ginkluotus žmones. Jeigu yra noras taikiai gyventi – reikia tą taiką kurti, o grobiant ir prievartaujant žmones, kokia čia kova – tai skerdynės.

– Kokią matote išeitį?

– Neseniai kalbėjau su Ruandos vyskupu, kuris pasakojo, kaip ši Afrikos šalis gyveno po patirto genocido. Jie susdėto aplink laužą ir kalbėjosi. Kadangi tikrąja to žodžio prasme vieni kitus žudė kaimynai, o toliau vis tiek reikėjo gyventi, jie susėdo, išsakė visas nuoskaudas ir pamėgino atleisti. Taip pataria ir krikščioniškas mokymas.

Ar krikščionys taip elgiasi – čia jau kitas klausimas. Žinant, kiek istorijoje blogo krikščionys padarė žydams, šiame kontekste tikrai neturiu daug ką sakyti. Tačiau mokymas patartų pagalvoti ir ką aš ne taip padariau, kad esame tokioje situacijoje. Vėl gi, Izraelis yra ne religinė, o pasaulietinė valstybė. Norisi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir įkaitai būtų paleisti, o mes turime melstis už juos ir prašyti Dievo palaimos, kad parodytų kelią.

– Ar tuo metu, kai vyksta tokie žiaurūs dalykai, grobiami kūdikiai, žmonėms kapojamos galvos, nėščioms motinoms išpjaunami kūdikiai, maldos turi prasmės?

– Tokiu metu maldos turi daugiausiai prasmės, nes tai yra patirtis, kai žmogus nieko daugiau padaryti negali. Kraujo praliejimas, griovimas – tai žmogiškosios puikybės demonstracija ir tuo pat metu jos pabaiga. Matome, kad niekas nieko negali padaryti – nei tarptautinės organizacijos, nei mokslas, nei žmonijos pažanga. Tokioje situacijoje mes turime žvilgsnius nuo savęs pakelti į Dievą. Manau, tik Dievas ir gali išvesti, nes kai mes vedame vieni kitus, visada nueiname į akligatvius, o iš ten tik Dievas žino kelią.

– Sekmadienį visoje Lietuvoje skambės varpai. Ką tuo metu galvosite jūs?

– Aš pasimelsiu – už įkaitus, kurie dar laikomi nelaisvėje, už žuvusiųjų šeimas ir už taiką Šventojoje žemėje. Kaip judėjų biblijoje rašoma: veltui statytojai statys, jeigu Dievas nestatys, ir veltui sargai saugos miestą, jeigu Dievas jo nesaugos. Šią psalmę giedodavo piligrimai, eidami į Jeruzalės šventyklą. Panašiais žodžiais galime ir mes melstis bei prašyti, kad kuo mažiau žmonių nukentėtų ir kuo daugiau atsigręžtų į šviesą.

Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis /  BNS nuotrauka