Kiekvienas kraštas turi išauginęs didelės pagarbos vertų žmonių. Vieni jų labai gerai žinomi ir dažnai minimi, o kitų biografijos ir nuveikti darbai sugula ant istorijos lapų ir tyliai nyksta. Prienų kraštas turtingas literatūros, mokslo, meno šviesuoliais, ne vienas iš jų yra žinomas ir pasaulyje, tačiau mūsų krašte bėgant laikui kartais lieka primirštas.

Rūta Žiobaitė, Prienų krašto muziejaus muziejininkė

Šaltinis: kvitrina.com

2023 m. gruodį minėjome Prienuose gimusio filosofo, poligloto, tyrinėtojo Jozefo Gotfaršteino (Yosef Gotfarshtein) 120-ąsias gimimo metines. Šia proga norime pagerbti jo atminimą, kuris nepelnytai buvo pamirštas.

Jozefas Gotfaršteinas, gimęs 1903 m. gruodžio 25 d. Prienuose, buvo vienas tų žmonių, toli peržengusių profesines ribas. Jis – Lietuvos žydų kilmės istorikas, poetas, poliglotas, vertėjas, filosofas, tyrinėjęs žydų kultūrą, kalbą ir literatūrą ir turėjęs savitą filosofinę pasaulėžiūrą.

Jozefas augo pirklio, sodininko Movsha-Chaimo ir Mariasha-Leah kuklioje ir pamaldžioje šeimoje. Mokėsi religinėje pradinėje mokykloje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis nutolo nuo ortodoksų pasaulio ir pradėjo mokytis Kauno hebrajų gimnazijoje. Nuo 1916 m. mokėsi Vilijampolės (Slabados) ješive1. 1918–1919 m. baigė žydų mokytojų seminariją Kaune ir ruošėsi mokytojauti. Taip pat studijavo muziką vietinėje konservatorijoje – mokėsi groti smuiku.

Kalbant apie Jozefo Gotfaršteino profesinę ir kūrybinę pradžią, ja galime laikyti 1922 metus, kuomet būdamas 19 metų jis pradėjo savo poetinę veiklą. Jis paskelbė draminio eilėraščio „Farzeenish“ fragmentus, kuriuose išreiškė žmogaus konflikto tarp gėrio ir blogio pagrindus, įkvėptus žydų tradicijų šaltinių. Tapęs žurnalistu jis bendradarbiavo su jidiš teatro periodinio leidiniu „Yidishe teatraler tsaytsshrift“ Kaune ir Lietuvos jidiš dienraščiu. Jozefo leidžiami straipsniai buvo skirti literatūrai, teatrui ir menui.

1923 m. pabaigoje J. Gotfaršteinas dėl politinių priežasčių iš Kauno persikėlė į Vokietiją ir studijavo filosofiją vietiniame Berlyno universitete. Berlyne Jozefas tapo leidinio „Die Tsvelve“ vyriausiuoju redaktoriumi, rašė žurnalui „Di Vispe“ ir kitiems vokiečių avangardiniams žurnalams. 1924 m. J. Gotfaršteinas prisidėjo prie vokiečių kalba leidžiamo žurnalo redakcinės kolegijos ir dirbo kartu su Theodoru Plievier.

Jozefas Gotfaršteinas.

Nuo 1926 m. Jozefas persikėlė gyventi į Prancūziją. Apsigyvenęs Paryžiuje, tęsė savo kūrybinę veiklą ir pragyvendavo iš vertimų. J. Gotfaršteinas Paryžiuje aktyviai dalyvavo žydų bendruomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis tapo žydų teatro studijos vadovu, buvo aktyvus Paryžiaus žydų bendruomenių federacijos vadovas, buvo liaudies universiteto dėstytojas. Taip pat dirbo Paryžiaus „Di prese“ spaudoje ir buvo liaudies laikraščio „Folksblat“ korespondentu. Prancūziją okupavus vokiečiams, J. Gotfaršteinas buvo priverstas bėgti į Šveicariją.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių 1942 m. Jozefas su šeima išvyko į Šveicariją. Čia gyvenimo sąlygos darbo stovykloje jam nebuvo lengvos. J. Gotfaršteinas pasinaudojo materialine parama ir pagalba, kurią siūlė tuometinės Šveicarijoje veikiančių žydų pagalbos organizacijos. Padedant organizacijoms, 1943 m. su šeima iškeliavo į Moehlin miestą, iš kurio vėliau persikėlė į Serneus miestą ir čia gyveno iki 1944 m. Prieš gaudami leidimą gyventi Ženevoje, jie buvo apgyvendinti Berne. Tačiau likimas J. Gotfaršteiną grąžino atgal į Prancūziją. 1946 m. spalio 31 d. Jozefas gavo leidimą grįžti į Paryžių.

Didžioji dalis Jozefo šeimos žuvo Lietuvoje nuo Saugumo policijos specialiųjų padalinių ir nacių žvalgybos tarnybų kulkų.

Po karo grįžus į Paryžių, nepaisant susiklosčiusios prastos finansinės padėties, Jozefas tęsė intelektualinę veiklą: rašė istorijas, vaidybinius kūrinius, straipsnius ir esė vokiečių ir prancūzų periodiniams leidiniams.

Dar būdamas Ženevoje 1944 m. Jozefas tapo vokiško tomo, kurį 1946 m. išvertė ir į prancūzų kalbą „L’ecole du meurtre“ (Mirties mokykla) autoriumi. Šis darbas buvo savotiška vokiečių mokyklos istorija iki Hitlerio eros.

Be korespondencijos, J. Gotfaršteinas taip pat leido straipsnius apie teatrą ir meną. Jis prisidėjo prie „Unzer vort“ ir „Kiem“ darbų Paryžiuje, o po redaktoriaus Yisroel Efroykin mirties užėmė redaktoriaus vietą. Čia jis dirbdamas paskelbė keletą savo veikalo „Legitimatsye fun yidishkeyt“ (Įteisinti žydiškumą) skyrių. 1955 m. Paryžiuje jis paskelbė savo tomo apie žydų civilizacijos esmę prancūzų kalbos vertimo į hebrajų kalbą dalį.

Į prancūzų kalbą Jozefas išvertė nemažai Y. L. Peretzo apsakymų ir skyrių iš „Sefer hayetsira“ (Kūrimosi) knygos. Jozefo Gotfaršteino veikalas „Žydų folkloras Lietuvoje“ pasirodė Lietuvos žydų enciklopedijoje, kuri buvo išleista Tel Avive. J. Gotfaršteinas savo kūriniuose pasirašydavo ir kitais vardais. Tokiais, kaip: Y. G-n, Y. Kador, Y. Anshl ir Y. Malbin.

J. Gotfaršeino pamirštą gyvenimo kelionę nušviečia jo vienintelio sūnaus Samuelio liudijimai ir archyvai. 2006 m. Jozefo Gotfaršteino fondą jo sūnus Samuelis Haimas Gotfaršteinas padovanojo Paryžiaus Shoah memorialui Šiuolaikinės žydų dokumentacijos centre Paryžiuje. Tai fondas, sudarytas iš 45 dėžių, kurias sudaro laiškai ir rankraščiai, užrašai ir juodraščiai, kartotekų kortelės ir sąsiuviniai su darbais, spausdinti tekstai ir nuotraukos. J. Gotfaršteino fonde dažniausiai naudojamos jidiš, prancūzų, hebrajų, vokiečių kalbos, retai naudojamos lenkų, rusų ir anglų kalbos. Dažniausiai minimos šalys, tai Prancūzija, Šveicarija, Izraelis, JAV, Lietuva, Lenkija ir Vokietija. Gausu J. Gotfaršteino tyrimų, tačiau Holokaustas ir Judaizmas yra dvi pagrindinės studijų sritys.

Deja, poliglotas, filosofas, istorikas, vertėjas Jozefas Gotfaršteinas buvo užmirštas, o mūsų krašte visai menkai žinomas. Aplaidumas, kuris nusipelno kompensacijos, atsižvelgiant į jo esminį vaidmenį su XX amžiaus žydų mąstytojais Prancūzijoje ir nudirbtus darbus. Nepaisant erudicijos, tokie žmonės, kaip jis, gyveno gan skurdžiai, nuolat ieškodavo būdų išgyventi. Tačiau jis buvo labai turtingas savo gebėjimais ir žiniomis.

Jozefo Gotfaršteino mirties priežastys slypi paslaptyje. 1980 m. jis mirė Paryžiuje ir ilsisi Givat Shaul kapinėse Jeruzalėje.