Šią naktį prieš 85-erius metus, Vokietijoje įvyko tai, kas antisemitams atrišo rankas legaliai, be baimės sulaukti atpildo vykdyti žiaurius žydų pogromus. 1938 metų naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją daugybės Vokietijos miestų ir miestelių gatvės paskendo sudaužyto stiklo šukėse – prasidėjo didžiulis žydų pogromas, vėliau pavadintas Krištoline naktimi (vok. Kristallnacht). Pavadinimas reiškė ne tik sudaužytus langus bei vitrinas, bet ir „vokiečių visuomenės apsivalymą“ nuo „semitinio užkrato“.

Nacių partijos ir asmeniškai Adolfo Hitlerio požiūris į žydus buvo žinomas dar nuo tų laikų, kai nacionalsocialistai buvo viena iš šimtų smulkių Bavarijos partijų. Tuomet niekas netikėjo, kad ši radikali politinių paraščių grupuotė su stačiokišku, austriška tarme kalbančiu lyderiu kada nors galėtų tapti vienvalde valstybės šeimininke.

Kiti manė, kad rėksmingas nacių antisemitizmas – daugiau populistinis, viskuo nepatenkintiems rinkėjams skirtas suvilioti triukas, kuris išsisklaidys kaip dūmas, kai tik partijos funkcionieriai užims rimtesnius postus šalyje. Tačiau daugelis klydo.

Nuo 1933 metų sausio nacių fiureriui tapus Vokietijos kancleriu žydų padėtis tik blogėjo. 1933 m. balandžio mėnesį per šalį nusirito žydiškų krautuvių bei įmonių boikotai su šūkiais „Vokieti, nepirk iš žydo!“, o 1935 metų rugsėjo 15 d. buvo priimti vadinamieji Niurnbergo įstatymai, atėmę iš žydų Vokietijos pilietybę, uždraudę jiems tuoktis su vokiečiais ir apriboję daugybę kitų teisių.

1938-ųjų pavasarį Trečiojo reicho kaimynė Lenkija paskelbė, kad atims šalies pilietybę iš visų ilgiau nei penkerius metus užsienyje gyvenančių asmenų, jei tie nepatvirtins savo noro likti Lenkijos piliečiais šalies konsulatuose užsienyje. Pasak istorikų, tuo metu nacistinėje Vokietijoje gyveno daugiau kaip 50 000 iš Lenkijos emigravusių ir tos šalies pasus turinčių žydų, kurie, nepaisant vis labiau agresyvėjančios antisemitinės nacių politikos, mieliau norėjo likti labiau ekonomiškai išsivysčiusioje Vokietijoje.

Herschelio Griynszpano istorija

Suvokę, kad jų teritorijoje gyvenantys Lenkijos žydai tuoj taps „niekieno žydais“, naciai suskubo vykdyti masines deportacijas. Tūkstančiai Lenkijos žydų buvo sulaikyti tiesiog gatvėse ir vežti prie valstybės sienos, kur spyriais ir šautuvų buožėmis buvo ragiami bėgti į Lenkiją.

Tarp deportuotų žydų buvo septyniolikamečio Herschelio Griynszpano šeima, pats vaikinas tuo metu gyveno pas giminaičius Paryžiuje. Norėdamas atkeršyti vokiečiams už skriaudas, 1938 m. lapkričio 7 d., Herschelis atvyko į vokiečių atstovybę ir paleido kelis šūvius į jaunesnįjį pasiuntinybės sekretorių Ernstą vom Rathą.

Likimo ironija, tačiau pastarasis nevengė atviriau kritikuoti nacių politikos, priešiškumu žydams niekuomet nepasižymėjo ir tik dėl savo aristokratiškos kilmės bei jauno, perspektyvaus specialisto reputacijos gavo darbą pasiuntinybėje.

Griynszpano šūviai į „didžiojo reicho“ diplomatą atrišo nacionalsocialistams rankas. Pirmieji nacių spaudos kurstomi pogromai, kaip atsakas į „žydų niekšybę“, prasidėjo dar lapkričio 8 d. Sunkiai sužeistas E. vom Rathas mirė dar po dienos. Sakoma, kad žinia apie diplomato mirtį A. Hitlerį pasiekė, kai jis vakarieniavo su partijos veteranais 1923 m. nepavykusio Alaus pučo metinių proga. Propagandos ministras Josephas Goebbelsas pareiškė, kad „valdžia neužsiims pogromų organizavimu“, tačiau „teisėtam tautos pykčiui“ nekliudys nei kariuomenė, nei policija“. Supratę, kad tai – signalas veikti, daugelyje Vokietijos miestų ir miestelių partiniai smogikai pradėjo Krištolinę naktį.

H. Grynszpanas po suėmimo už vokiečių diplomato nužudymą, kuris tapo pretekstu po dviejų dienų prasidėjusiai Krištolinei nakčiai.

Nebaudžiamas smurtas

Dažniausiai sinagogų niokojimą, žydams priklausančių parduotuvių bei įmonių langų daužymą pradėdavo vietinių nacių partijos skyrių nariai, kurie į savo jie stengėsi įtraukti ir minias susirinkusių žiopsotojų. Neretai žydams priklausantis turtas jau iš anksto būdavo pažymėtas pakeverzotomis Dovydo žvaigždėmis arba užrašais „Juden“ (išvertus iš vokiečių k. – žydai).

Pasitaikydavo ir žydų parduotuvių plėšimo atvejų, nors SS Vyriausiosios saugumo valdybos viršininkas Reinhardas Heydrichas išleido slaptą direktyvą, pagal kurią visi plėšikai turėjo būti nedelsiant suimti policijos. Žinoma, tokį jo „rūpestį“ sąlygojo ne nuogąstavimai, kad žydai praras savo turtą, o tai, kad naujieji žydams priklausiusių parduotuvių bei įmonių savininkai – vokiečiai – „patirs didelių nuostolių“.

Žydų maldos namus buvo leista deginti, „jei tai nesukels pavojaus vokiečių gyvybei ir nuosavybei“. Didžiulė sinagoga Berlyne padegta kartu su visu inventoriumi; maldų knygos bei kiti religiniai atributai nacių požiūriu neturėjo jokios vertės. Skaičiuota, kad Krištolinės nakties metu nuniokota ar sudeginta 267 sinagogos, nukentėjo apie 7500 žydams priklausančių parduotuvių, tačiau pogromas buvo nukreiptas ne tik prieš nekilnojamąjį žydų turtą.

Nespėję pasislėpti žydai buvo mušami ir suiminėjami. Skirtingais duomenimis, gatvėse užmušta nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žydų, trisdešimt tūkstančių suimta ir vėliau įkalinta koncentracijos stovyklose. Valstybės sankcionuotas „krištolinis pogromas“ Europos viduryje šokiravo visą pasaulį. Amerikiečių spauda rašė: „Vokietija taip apjuodino save, kad labiau jos apjuodinti nesugebėtų pikčiausia priešo propaganda.“

Daugelis, taip pat ir žydai, tuomet manė, kad baisiau jau ir būti negali. Tačiau jie klydo. Tai buvo tik Holokausto įžanga…