Dailininkas Simonas Karczmaras (1903–1982) / Šeimos archyvo nuotrauka
Šį pirmadienį, lapkričio 6-ąją, 18:00 val., Vilniaus rotušėje išskirtinis įvykis – vieno ryškiausių litvakų dailininkų Simono Karczmaro retrospektyvinės parodos atidarymas.
Minint 120-ąsias menininko gimimo metines pristatomi kūriniai, kuriuose atsiskleidžia šviesus ir pilnas gyvybės pasaulis. Jam pavaizduoti S. Karczmaras sėmėsi įkvėpimo savo vaikystės štetle Dieveniškėse, vėliau Cfate, kibucuose ir „amžinajame mieste“ Jeruzalėje.
S. Karczmaras ir jo šeima išgyveno ŠOA, tačiau dailininkas pasirinko savo kūryboje vaizduoti gyvastį ir šviesą, tada savo menine kalba ši paroda liudija labai aktualų teiginį – šviesa visada nugali tamsą, kaip bebūtų šviesai sunku irtis per blogio kuriamus tamsumus.
Paroda „Simono Karczmaro pasauliai“ bus eksponuojama tik iki lapkričio 30 d.,
Apie kūrėją
Simonas Natanas Karczmaras gimė 1903 m. lapkričio 1-ąją Varšuvoje. Kartą penkiametį sūnų tėvai nusivežė pas senelį į Dieveniškes, tuomet turėjusias štetlo statusą, nes iki Antrojo pasaulinio karo gyventojų daugumą (apie 75 proc.) čia sudarė žydai. Berniukas gyveno paprastutėje kaimo „chatoje“, turkšdavosi smėlio karjero tvenkinyje, klausydavosi rašytojo Šolomo Aleichemo apsakymo „Tevjė pienininkas“, išmoko joti ant nepabalnotų arklių ir pamėgo juos piešti.
Vėliau, jau studijuodamas Varšuvos vaizduojamojo meno akademijoje, iš Dieveniškių kilęs litvakų palikuonis įgudo tapyti peizažus ir portretus. Kad turėtų pinigų susimokėti už mokslus, nuolat vykdavo į Rusiją, kur pirkdavo kailius giminaičiams kailininkams ir garsėjo kaip puikus kailių išmanytojas.
1929-aisiais S. Karczmaras išvyko į Paryžių, kad galėtų tobulėti kaip tapytojas mokydamasis garsiojoje Ecole de Beaux Arts, ir būtent šiame mieste lankydamas prancūzų kalbos kursus susipažino su jauna lenkaite Nechama Slobodzianska – Nadia. 1931-aisiais juodu susituokė, o 1933-iaisiais susilaukė sūnaus Natano.
S. Karczmaras toliau tęsė savo kailių supirkėjo verslą, o Nadia atidarė parfumerijos krautuvėlę viename iš Paryžiaus priemiesčių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečių kariuomenei okupavus Paryžių, žydams čia likti tapo pavojinga, todėl iš pradžių Karczmarų šeima slapstėsi Nicoje, o tada – kaimelyje kalnuose. Tačiau negandos neaplenkė: prancūzų pareigūnai šeimą išdavė Viši nacių režimui pavaldžiai vyriausybei – Nadia buvo deportuota į Aušvico koncentracijos stovyklą, o Simonui su sūnumi pavyko pasislėpti.
1945-aisiais laimingoms aplinkybėms susiklosčius Nadia iš Aušvico grįžo. 1951-aisiais šeima gavo leidimą emigruoti į Izraelį, kur Simonas kartu su savo pusbroliu vėl ėmėsi verslo. Tuomet šeima išvyko į Monrealį (Kanadą).
1959-aisiais, vis labiau kamuojant dėl kailių kilusiai akių alergijai, S. Karczmaras buvo priverstas atsisakyti šios veiklos, todėl puolė į neviltį. Kad galėtų apmalšinti savo vyro slogią būseną, Nadia tarsi terapinę priemonę Simonui pasiūlė vėl imtis tapybos – juk jaunystėje jis buvęs dailininkas: nupirko savo vyrui tris drobes, teptukų, dažų. S. Karczmaras, norėdamas sužadinti vietų, kur užaugo, prisiminimus – darkart jidiš kalba skaitė Šolomo Aleichemo knygas ir savo tapybos darbus ėmė kurti naiviąja, primityviąja maniera. Tame pačiame Monrealyje puikiais organizaciniais gebėjimais apdovanotos dailininko žmonos dėka surengta pirmoji personalinė S. Karczmaro darbų paroda Žydų jaunimo asociacijos patalpose.
S. Karczmaro tapybos darbuose ir litografijose atgyja prieš daugiau nei šimtą metų egzistavusi gyvastinga ir šviesi Dieveniškių žydų štetlo kasdienybė: vestuvės, laidotuvės, religinės šventės, turgų šurmuliavimas, muzikantai, įsimylėjėliai, naujagimiai, palaiminimai jaunam mėnuliui – tarsi atskiras pasaulis, kupinas spalvų įsukto gyvenimo XX amžiaus pradžioje iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1960-aisiais, kartu su žmona atvykęs pasisvečiuoti pas sūnų Nataną į Meksiką, S. Karczmaras sulaukė šlovės valandos – pristatęs antrąją personalinę darbų parodą gavo kvietimą savo kūrybą eksponuoti dar keliose galerijose.
1962 metais Karczmarai grįžo į Izraelį, į Cfatą, papildydami garsios vietos menininkų ir skulptorių kolonijų gretas. Likusius 22-ejus metus S. Karczmaras intensyviai tapė, o jo žmona Nadia rūpinosi ekspozicijų rengimu įvairiose JAV, Kanados, Prancūzijos ir Izraelio menui skirtose erdvėse. Tapytojo sūnaus dėka jo darbai 2018 metais pasiekė ir Lietuvą – pirmiausia buvo eksponuojami Dieveniškėse, tuomet Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tada tęsė kelionę po Kauną, Rygą, Taliną.
Simonas Karczmaras mirė 1982 metų sausio 1 dieną būdamas 79-erių. Palaidotas Cfato kapinėse.