Po „Hamas“ teroristų išpuolių Izraelyje Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovybė nuolat sulaukia tėvų ir visuomenės klausimų, kokių priemonių imamasi vaikų saugumui užtikrinti ir kartu apsaugoti juos nuo nereikalingų baimių. „Kvaila ir neatsakinga manyti, kad karas, kuris neva yra taip toli, mūsų nepasieks, – pranešime žiniasklaidai sako Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė dr. Ruth Reches. – Šiuo metu antisemitizmo banga ritasi per visą pasaulį.“

– Prieš keletą savaičių sirenos Izraelyje ėmė kaukti šeštadienį, vaikai Lietuvoje į gimnaziją turėjo susirinkti pirmadienį. Per kelias dienas, patyrę šoką ir kamuojami nežinios dėl artimųjų, turėjote sugalvoti veiksmų planą.

– Izraelyje gyvenimas pasikeitė per vieną dieną: dabar ten kasdien krinta raketos ir žūsta žmonės, jie grobiami, sužeidžiami, žalojami. Ir turi maždaug minutę, per kurią privalo atsirasti slėptuvėje. Daugelis iš mūsų Izraelyje turi giminių, draugų, kiti pažįsta šią šalį ir jos žmones iš kelionių. Taip, nors ir netiesiogiai, karas jau labai stipriai smogė ir mums, paveikė visą mūsų bendruomenę ir, be abejo, mūsų vaikus.

Turėjome kelias dienas mobilizuotis ir pasirūpinti vaikų saugumu. Aukščiausią laipsnį grėsmė pasiekė tuomet, kai „Hamas“ teroristai visus pasaulio musulmonus paragino penktadienį surengti visuotinio džihado dieną ir pulti žydus. Policija į tai tuomet iškart nesureagavo, todėl pamokos vyko nuotoliniu būdu, negalėjome sau leisti rizikuoti. Laimei, šiandien mus jau saugo ir 3-iojo policijos komisariato pareigūnai, ir saugos tarnyba GRIFS AB, patys pasiūlę pagalbą visuomeniniais pagrindais.

– Minėjote, kad vis tik niekas geriau vaikų neapsaugos nei jų pačių tėvai.

– Tėvų savanorių grupė susibūrė vos po keleto dienų nuo „Hamas“ teroristų atakos Izraelyje. Žinoma, savanoriai išėjo mokymus, kad žinotų, į ką kreipti dėmesį, kaip elgtis tam tikrose situacijose ir panašiai.

Visa bendruomenė esame budrūs ir mokome vaikus tokius būti. Surengėme jiems mokymus, kalbėjome, kaip svarbu vykstant į gimnaziją stebėti aplinką, o ne telefono ekraną. Priminėme taisyklę: matai ką nors keisto – būtinai pranešk, tegu įvertins kiti, nebandyk pats sau paaiškinti. Keisti gali būti daiktai, transportas, žmonės, kurie, tarkime, per daug arba per mažai apsirengę, stoviniuoja, fotografuoja. Vyresnių vaikų paprašėme, kad jie būtų atpažįstami, artėdami prie vartų nusiimtų motorolerių šalmus, nusišypsotų, taip tėvams savanoriams lengviau juos identifikuoti kaip savus.

Ir žydų, ir gimnazijos bendruomenė yra kaip niekad susitelkusios ir vieningos. Mūsų mokykloje mokosi skirtingų tautybių vaikai, dirba skirtingų tautybių mokytojai su skirtingomis patirtimis ir šeimos istorijomis. Pavojus realus šiandien visiems jiems. Tai labai suartina žmones. Ir mokytojai, ir vaikai, pasirinkę mokytis šioje mokykloje, šiandien tapatinasi su žydais, jų išgyvenimais, su tuo, kas vyksta Izraelyje. Tokiu būdu auga bendruomenės jautrumas, empatija.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos moksleiviai / Pranešimo autorių nuotr.

– Atsiras nemažai jūsų bendrapiliečių lietuvių, kurie kraipys galvas ir sakys, kad galbūt žydai perdeda – ko jums čia bijoti Lietuvoje, kas jus čia puls?

– Man sunku suvokti, kaip galima nebijoti, paskaičius šviežių liudijimų apie užpultas žydų šeimas, sėdinčias prie stalo. Tėčiui išdurtos akys, sūnui nukapoti pirštai, dukrytei nupjauta koja. Juk tai nenormalu, sakyčiau, baisiau netgi už karo nusikaltimus.

Dalis žmonių nesuvokia, kad nors Izraelis yra ir ne čia pat už sienos, bet teroristai yra pasklidę po visą pasaulį. Visiškai tikėtina, kad jų ne tik gali atsirasti Lietuvoje, o jau yra čia. Antisemitizmo banga šiuo metu kaip niekad pakilusi, visai kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tokiems žmonėms tereikia „trigerio“. Jie ir šiaip antisemitai, o jei dar situacija pakursto – visko gali nutikti.

Visose valstybėse vyksta teroro aktai. Pavyzdžiui, Vokietijoje Molotovo kokteiliais apmėtyta sinagoga, kurioje buvo ir vaikų darželis, ir mokykla. Kodėl to negali būti čia pas mus? Juk ką tik miesto aikštėje įvyko propalestiniečių maršas.

– Ir jūs galvojate, kad tie žmonės iš mitingo galėtų ateiti iki mokyklos ir apmėtyti Molotovo kokteiliais?

– Tiesą sakant, kaip tik tai šiąnakt sapnavau. Ką daryčiau? Nežinau. Nuoširdžiai nežinau. Kviesčiau policiją? Aš nežinau, kaip pogromai vyksta realybėje. Ir labai nenorėčiau sužinoti.

– Vis tik minėtą džihado penktadienį niekas mokyklos neužpuolė?

– Ačiūdie, ne. Tačiau vėl ėmėme girdėti apie incidentus, nors jie Lietuvoje jau buvo pritilę. Tarkime, šiandien vieno vaiko į mokyklą nevežė „Bolt“ pavežėjas, pasakęs, kad žydų jo mašinoje nebus.

Paskaitykite komentarus po bet kokiu straipsniu apie žydus – jų kultūrą, švietimą, bet kokį asmenį. Paskaitykite komentarus ir po šiuo straipsniu, aš jau dabar žinau, kas bus po juo parašyta. Tokioje aplinkoje augdamas, natūraliai grėsmes imi vertinti daug rimčiau.

Manęs yra klausę, galbūt savisauga dar neišsitrynė iš žydų pasąmonės. Labai gali būti. Po Holokausto dar tik antra, trečia karta, trauminė patirtis mumyse gyva. Pavyzdžiui, prasidėjus įvykiams Ukrainoje, žydai labai jautriai reagavo – bet koks kontrolės praradimas pasaulyje aktyvuoja grėsmę žmogui, kurio genuose dar likę siaubo.

Nesena praeitis yra žydų nerimo ir pasirinkto gyvenimo būdo pagrindas. Todėl atsirado ir žydų mokykla, kurioje niekas nepatiria patyčių dėl tautybės, vaikai gali jaustis saugiai, tėvai irgi gali jaustis saugiai, leisdami čia savo vaikus. Šiandien dėl to vėl iškilo klausimas.

– Kaip dėl kilusio karo jaučiasi žydų tautybės vaikai ir jų tėvai?

– Taip pat, kaip jaustųsi kiekvienas, ant kurio istorinės tėvynės, kurioje gyvena daugybė giminių, vieną rytą iš dangaus pabirtų raketos.

Iškart po teroristų atakos Izraelyje gimnazija organizavo paskaitas mokytojams, per jas psichologai aiškino, kaip apie karą šnekėti su vaikais, kaip juos stebėti ir į ką atkreipti dėmesį, koks vaikų elgesys jau kelia nerimą ir ką apie tai informuoti, kad būtų imtasi teikti pagalbą. Bendradarbiaujame ir su Vilniaus pedagogine psichologine tarnyba, ji šiuo sudėtingu laikotarpiu konsultuoja tėvus apie vaikų streso ypatumus ir jo įveikos būdus.

Ruth Reches / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Svarbiausia – tėvai turi suprasti, kad vaiko savijauta visų pirma tiesiogiai priklauso nuo jų savijautos. Mokykloje su vaiku kalbėtis yra beprasmiška, jei namuose tėvai į įvykius reaguoja itin jautriai, emocingai, panikuoja, neriboja informacijos atžaloms. Čia išties tinka dažnai naudojamas pavyzdys apie lėktuvo deguonies kaukę – atsitikus nelaimei ją pirma užsidedi sau, tik tada gali padėti kitiems. Jei tėvai nesugeba susitvarkyti su stresu, jiems svarbu rasti kitą asmenį, su kuriuo vaikas galės kalbėtis.

– Kaip ir ką kalbėti su vaikais apie karą? Juk niekas tam nesiruošėme.

– Būtent, nesiruošėme. Todėl galime leisti sau dvejoti, pripažinti, kad kai kurių atsakymų tiesiog nežinome. Svarbiausia – būti atviriems ir sąžiningiems. Kita vertus, atsižvelgti į vaiko amžių ir suteikti jam tą amžių atitinkančią informaciją – nei per daug, nei per mažai. Net jei tėvai ir nežino visų atsakymų, vaikams svarbiausia jausti, kad jie atėjus laikui vis tiek gebės priimti sprendimus ir užtikrins jų saugumą.

Pavyzdžiui, nemažai vaikų gimnazijoje jaudinasi, kad jų tėvus, kurie yra Izraelio piliečiai, gali pašaukti kariauti. Ši baimė turi pagrįstumo, todėl būtina jiems paaiškinti, kokia yra šeimos perspektyva, ar tikėtina, kad jus pakvies į tarnybą, ar ne, ar tikėtina, kad vyksite, kodėl vyksite arba nevyksite. Atviras pokalbis padeda žinoti, ko tikėtis, ir teikia ramybę.

Ne visi vaikai klausinėja, kai kurie užsidaro savyje. Tokius mes labai stengiamės pastebėti ir kviesti pasidalinti mintimis: „Esu čia, jei nori pasikalbėti. Gali užduoti man bet kokius klausimus. Nerimauti yra normalu.“

– Ar gimnazija svarsto pereiti prie nuotolinio mokymosi? Kurį laiką galbūt vaikams būtų saugiau namuose?

– Grėsmės akivaizdoje be galo svarbi rutina. Tai ypač padeda išlaikyti kontrolės ir stabilumo jausmą. Ir tai yra priežastis, dėl ko nepereiname prie nuotolinio mokymosi.

Jei tik įmanoma, niekas vaiko gyvenime neturi keistis. Saugumą teikia įprastos taisyklės ir maksimalus užimtumas, todėl nerekomenduojame nutraukti būrelių lankymo. Be to, kas žino, kuriam laiku: mėnesiui, metams?

Baimę suvaldyti padeda kontrolės jausmas. Vaikui gali atrodyti, kad situacija yra visiškai praradusi kontrolę, juk karas tolygu griūvančiam pasauliui. Iš tiesų kontroliuojamų dalykų vis tiek yra daug. Mes siūlome vaikams apsidairyti aplinkui ir garsiai įvardyti, ką jie gali kontroliuoti. Tai suteikia pagrindą po kojomis.

– Internetas pilnas melagienų, baisių įtaigių vaizdų. Kaip tai veikia vaikų nervų sistemą?

– Žinoma, neigiamai, juk jie vaikai, negeba atskirti, kas tikra, o kas ne. Vaikams būtina riboti priėjimą prie medijos. Taip pat labai svarbu – tiek vaikams, tiek tėvams – neskaityti naujienų ištisą dieną, nenaršyti po viso pasaulio portalus. Vertėtų labai sąmoningai fokusuotis ne vien į siaubingus įvykius, o ir į žmonių heroizmo istorijas, šalies humanitarinę pagalbą nukentėjusiesiems, kareiviams. Nors atrodytų, kad šį momentą sunku rasti balansą, pozityvios informacijos skaitymas padeda sustiprėti.

O Izraelyje tokių istorijų pilna. Ten praktiškai nebėra nė vieno piliečio, kuris vienaip ar kitaip neprisideda prie pagalbos savo šaliai. Žmonės po 5–8 valandas stovi eilėje duoti kraujo, nepertraukiamu srautu siunčia į priešakines linijas kariams siuntinius, priima iš pietinių regionų bėgančius žmones į namus, vyksta į pavojingas zonas surinkti paliktų gyvūnų. O svarbiausia – karas suvienijo įvairiausius žmones, kurie anksčiau rasdavo tarpusavy prie ko prikibti.

Realus pavojus labai suartina bendruomenę, ir šiandien mes – tiek žydų, tiek gimnazijos bendruomenė – jaučiamės kaip kumštis: savanoriaujame saugodami savo vaikus, rengiame paramos akcijas Izraelio žmonėms, padedame vienas kitam nepanikuoti.