Tikriausiai, dauguma gana neblogai, sukatės savo kasdienių rūpesčių (tikiuosi, jie nėra neįveikiami) ir džiaugsmų (tikiuosi, jų jums netrūksta), veiklų (tikiuosi, jos teikia jums malonumą) ir planų (tikiuosi, jie įdomūs ir įkvepiantys) verpete.

O štai daugybei žydų ne tik Izraelyje (net nekalbu apie žvėriškai nužudytų ir pagrobtų aukų artimuosius), bet ir visame pasaulyje pastarosios dvi savaitės tapo ne tik skausmo, nepakeliamos širdgėlos, siaubo, nerimo, baimės ir panašių išgyvenimų dienomis, bet ir saugaus pasaulio griūtimi. Po 2023.10.17 įvairiuose pasaulio kraštuose (nuo Australijos iki JAV, neaplenkiant mūsų senutės Europos) vėl tapo nesaugu tiesiog būti žydu.

Gercas Žakas 

Kauno žydų bendruomenė

Todėl ačiū visiems – jūsų buvo labai daug, gerų bičiulių ir vos pažįstamų žmonių, – kurie klausė, kaip jūs, kaip jūsų artimieji ir draugai, išreiškė savo palaikymą ir linkėjo stiprybės!

Ačiū visai nepažįstamai moteriai, kurios dukra studijuoja kartu su izraeliečiais, sunerimusiai dėl jų šiuo metu patiriamų užgauliojimų iš kitų studentų.

Ačiū kitai moteriai, facebooke aprašiusiai Laisvės alėjoje pastebėtą incidentą, kai mergina ant plakatų apie pagrobtus Izraelyje žmones ir žuvusį, iš Lietuvos kilusį policininką Martyną Kuzmicką užrašė „linkėjimai nuo hamas“.

Ačiū tiems, kurie užsidėjote Izraelio vėliavėles ant savo profilio nuotraukų (kai kam jos atrodo juokingos – „ką gi jos gali pakeisti“), nes jos – tai jūsų pozicija, jūsų pasirinkimas, jūsų atjauta, jūsų buvimas kartu!

Ar jūs matėte kokius nors žydų bendruomenių džiaugsmo šokius dėl nukentėjusių Gazos gyventojų?

Ačiū Lietuvos miestams už Izraelio vėliavos spalvomis nušvitusius pastatus.

Ačiū visiems, Lietuvoje žinomiems ar tik siauram draugų ratui pažįstamiems, kurie rašo, kalba, dalinasi savo įžvalgomis ir žiniomis, mėgindami padėti atskirti pelus nuo grūdų, šviesą nuo tamsos.

Deja, bet per tas dvi savaites buvo ir skaudinančios tylos, tylėjimo tų žmonių, kurie paprastai nedelsdami pareiškia savo poziciją įvairiais visuomeniniais, geopolitiniais ir pan. klausimas. Ką ir besakyti, ypač skaudino tylėjimas tų žmonių, kuriuos laikei bendraminčiais, puoselėjančiais tas pačias vertybes. Nerasdamas nieko, anei jokio užuojautos ar pasibaisėjimo žodelio, mėgini atsakyti sau, kodėl jie tyli. Gal jiems nerūpi, bet lyg neturėtų taip būti… Gal jiems ne „fasonas“ palaikyti Izraelį ar tiesiog bijo tai daryti, nes nežinia, kokia bus jų aplinkos (dabar tokio įtakingo socialinio burbulo) reakcija…

O tada pasipylė žodžiai… Žodžiai iš tų, kuriuos laikei to pačio kaip ir tu fronto kariais, šviesos nešėjais, kovojančiais už žmogiškumą ir įvairių mažumų teises.

Ir net, jei kartais pasakoma: „taip, hamas išpuolis buvo žiaurus ir nepateisinamas, bet……“, visa, kas yra po to „bet“ nubraukia visa, kas buvo prieš jį. Bet dažnai net nepasivarginama parašyti to „taip, hamas išpuolis buvo žiaurus ir nepateisinamas“.

Štai vienai merginai su „keturių geriausių pasaulio universitetų“ diplomais ir „tokiu Vidurio Rytų ir žydų studijų bagažu“, kad net nebandykit su ja diskutuoti, tik ką įvykusio protu nesuvokiamo žiaurumo išpuolio kontekste svarbiausia atrodo apkaltinti Izraelį apartheido politika. Kita, tik ką apibūdinusi Afganistaną kaip atviro tipo kalėjimą, ironiškai mesteli, kad „never again“ galioja tik vienai tautai. Dar kažkas prilygina Bučai… ne, ne baisiąsias šeštadienio skerdynes, o hamas atakavimą Gazos ruože, kai tuo tarpu patys ukrainiečiai kalba apie teroristų įvykdytus žiaurumus, prilygindami juos nusikaltimams Bučoje. Dar kažkas virkauja, kad barbarizuojama arabiška pusė. Dar kažkas kalba, kad nepalaiko nei vienos pusės, turbūt dėl to, kad abi „prisidirbę“.

Ne taip seniai mes stebėjomės, kaip siaubingų rusijos armijos nusikaltimų prieš civilius Ukrainos žmones, vaikus, moteris, senolius, vaizdai nesujaudina rusų širdžių ir protų, kad jie netiki akivaizdžiais šių nusikaltimų faktais, šaipėmės ar kraupome iš jų įtikėjimo propagandinėmis pasakomis apie ukrainiečių nacius, kuriuos reikia nedelsiant sunaikinti, bjaurėjomės jų „whataboutizmu“.

Gi dabar stebime šimtus tūkstančių visame pasaulyje ne smerkiančių teroristinę organizaciją ir jos sadistinį išpuolį, ne gailinčių nužudytų ir pagrobtų, o įtikėjusių satanizuojančiu Izraelį naratyvu, vienintelę demokratinę regiono valstybę reginčių kaip didžiausią jo blogį.

Žiūri ir galvoji, „kodėl???“…

Ar jiems iš tiesų yra ok būti su tais, kurie šoka džiaugsmo ir pergalės šokius aplink brutaliai nužudytų taikių senolių, išniekintų moterų, vaikų, kūdikių kūnų ir kankinimų vaizdus; su tais, kurie plėšia plakatus apie pagrobtus vaikus, nes tai kažkokiu būdu padeda kovoti už laisvą Palestiną?

Ar jie tikrai jaučia bendrystę su tais, kurių skanduotė „nuo upės iki jūros, Palestina bus laisva“ reiškia ne ką kitą, o siekį, kad žydų ir vienintelės žydų valstybės toje vietoje nebeliktų, su tais, kurie džiūgauja, kad šis teroro aktas – „Izraelio pabaigos pradžia“, su tais, kurie net nepripažįsta, kad hamas yra teroristinė organizacija?

Ar jiems tikrai pakeliui su tais, kurie įvairiuose pasaulio miestuose rėkia „žydams dujas“? Beje, teko matyti, kad Australijoje vienas iš tokių rėksnių – musulmonų bendruomenės atstovas (o gal net jos lyderis, nebepamenu), baigęs žmogaus teisių studijas.

Taigi galvoji, kodėl:

gal tai kažkur jų viduje rusenančios antisemitizmo kibirkštys, kurias taip lengva pakurstyti ir įžiebti, o gal tai seniai liepsnojantis fakelas, kuriuo dabar tapo kaip ir nebaisu viešai mosikuoti?

gal tai veikia intensyvi ilgametė anti izraelietiška propaganda, kurios, deja, pilna pasaulio universitetuose (ne veltui, pvz., Kataras didžiulėmis sumomis remia JAV universitetus) ir medijose?

gal tai ideologija, kuria jie seka, įrėmina jų mąstymą, neleidžia vadovautis tiesiog „sveiku protu“, sugadina moralinį kompasą ir uždeda kažkokį dvasinio aklumo ekraną ant jų akių?

Ne taip seniai mes stebėjomės, kaip siaubingų rusijos armijos nusikaltimų prieš civilius Ukrainos žmones, vaikus, moteris, senolius, vaizdai nesujaudina rusų širdžių ir protų, kad jie netiki akivaizdžiais šių nusikaltimų faktais, šaipėmės ar kraupome iš jų įtikėjimo propagandinėmis pasakomis apie ukrainiečių nacius, kuriuos reikia nedelsiant sunaikinti, bjaurėjomės jų „whataboutizmu“. Gi dabar stebime šimtus tūkstančių visame pasaulyje ne smerkiančių teroristinę organizaciją ir jos sadistinį išpuolį, ne gailinčių nužudytų ir pagrobtų, o įtikėjusių satanizuojančiu Izraelį naratyvu, vienintelę demokratinę regiono valstybę reginčių kaip didžiausią jo blogį.

Ir galvoji, kad:

keista, kai nesuprantama, kad Izraelis šiuo metu kovoja tokią pat civilizacinę kovą kaip ir Ukraina, saugodama demokratines šalis nuo radikalizmo ir įsitikinimų, neturinčių nieko bendro nei su vakarietiškomis vertybėmis, nei su žmogaus teisėmis,

keista, kai nesuprantama, kad nepalaikyti Izraelio šiuo metu reiškia palaikyti šalis, esančias blogio ašyje, visų pirma, rusiją ir iraną,

keista, kai nesuprantama, kad ne Izraelis, o, visų pirma, hamas yra atsakingas už civilių žūtis Gazos ruože, ir ne tik žūtis, bet ir jų gyvenimo sąlygas,

keista, kai nesuprantama, kokie insinuacijų ir fake faktų režisūros meistrai yra hamas (ir ne tik jo) atstovai; ypač keista, kai to nesupranta žinantys rusijos meistrystę šioje srityje,

keista, kai nesuprantama, kad Izraelis nuo pat savo teisėto įkūrimo kovoja už gyvenimą ir išlikimą, už savo gyventojų saugumą vienintelėje žydų valstybėje, kai tuo tarpu kaimyninių šalių tikslas nuo pat teisėto jo įkūrimo buvo jį sunaikinti.

Bebaigiant:

gavome laišką iš Londono, iš mielos mūsų bičiulės, kuri nerimastingai klausia, kaip jūs. Nes jų puiki, šilta, draugiška, visiems atvira bendruomenė jaučia grėsmę, sustiprino savo sinagogos apsaugą ir gyvena kasdienėje įtampoje. Vieno jų bendruomenės nario mama yra pagrobta, jos artimo draugo/ės abu tėvai taip pat yra įkaitai Gazoje. Ironiška, rašo ji, kad visi trys įkaitai nuolat padėdavo savo kaimynams iš Gazos, veždavo juos pas gydytojus Izraelio ligoninėse, mokėsi arabų kalbos, kad galėtų lengviau bendrauti. Nuo savęs pridėsiu: tokių kaip šie žmonės nukentėjusių tarpe buvo ne vienas ir ne du, jų buvo daug (pasakojimą apie vieną iš tokių žmonių įdedu į komentarus).

Mūsų bičiulė tęsia savo laišką: „man labai gaila nekaltų Gazos civilių, savo kančiomis mokančių kainą už jų teroristinės valdžios vykdomus nusikaltimus“. O aš retoriškai paklausiu: ar jūs matėte kokius nors žydų bendruomenių džiaugsmo šokius dėl nukentėjusių Gazos gyventojų?

Daug Lietuvos politikų ir visuomenininkų pasisakė apie tai, kad bandymai pateisinti hamas teroristų padarytus nusikaltimus yra tas pats, kas pateisinti Holokaustą.

O aš pridursiu, kad pozicija „aš – ne antisemitas, aš – ne prieš žydus, aš – tik prieš Izraelį“ yra visiškas oksimoronas.

Ir jau tikrai baigiant: dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems palaikantiems. Ypatingą padėką šiandien siunčiu profesorėms Sabinai Martinaitytei ir Audronei Eitmanavičiūtei už jų iniciatyvą ir kviečiu visus pabūti kartu spalio 26 d., ketvirtadienį, solidarumo koncerte „Dainomis su Izraeliu“, kuris vyks Įvairių tautų kultūrų centre (Šv. Gertrūdos g. 58). Pradžia 17 val.