Gyveno kartą viename žemės lopinėlyje prie jūros du kaimynai. Niekaip nesutarė, kur ir kieno yra kiemo riba. Puldinėjo vienas kitą, kiekvienas vis norėjo kito žemės gabalėlį pasisavinti – ir vieni, ir kiti nesijautė šeimininkais savo žemėje, nes jiems vadovavo svetimšaliai iš kitos angliškai kalbančios karalystės.
Sergėjus Kanovičius, rašytojas, Šaltinis: LRT.lt
Pagaliau prieš 76 metus susirinko valstybės, karalystės, imperijos likučiai ir nubalsavę padalijo tą žemę į dvi dalis – vieniems kaimynams ir kitiems kaimynams. Pasaulyje neseniai buvo pasibaigęs vienas baisus karas, tai protingi dėdės ir tetos, susėdę didelėje salėje, tikėjo, kad karu problemų neišspręsi, todėl ir nubalsavo. Taip baigėsi angliškai kalbančiojo svetimšalio nuotykiai toje žemėje, kurią jis paliko visiškame chaose.
Vieni kaimynai labai apsidžiaugė, kad pagaliau turės savo kiemą, galės jame patys tvarkytis, kaip tvarkėsi prieš daug tūkstančių metų. Ir tikėjosi, kad niekas jų nepersekios ir nebemėgins išnaikinti taip, kaip to ką tik pasibaigusio pasaulinio karo metais. Tai ėmė tie kaimynai tą protingų dėdžių ir tetų sprendimą, priimtą tolimajame Niujorke, ir savo dalyje paskelbė Izraelio valstybę.
Kitų kaimynų giminaičiams tas protingų dėdžių balsavimo sprendimas nepatiko. Ir penkios giminingos tiems kaimynams valstybės išsyk nusprendė nepatenkintiems giminaičiams padėti – tuojau pat puolė tą ką tik susikūrusią valstybę. Tik nepasisekė penkioms valstybėms – Egiptui, Jordanijai, Libanui, Irakui ir Sirijai – pralaimėjo jie tą karą, o Izraelis dėl saugumo dar ir to kito kaimyno žemių užėmė.
Paprasčiausia kalba šnekant, vieni iš kaimynų, užuot ieškoję kelio derėtis, ėmėsi teroro.
Taip atsirado beveik septyni šimtai tūkstančių vieno nepatenkinto ir karą pralaimėjusio kaimyno pabėgėlių ir beveik devyni šimtai tūkstančių žydų pabėgėlių, kuriuos iš namų ėmė vyti ne tik penkios pralaimėjusios, bet ir joms prijaučiančios valstybės.
Vieną negerumą vijosi kitas, niekaip nesisekė kitam kaimynui susitelkti į vieną politinę jėgą, o Izraelis to kaimyno žemėje ėmė dar ir nausėdijas kurti, taip padarė klaidą, kurią teks anksčiau ar vėliau atitaisyti.
Arabų šalys dar ne vieną kartą mėgino vietoje derybų klausimą spręsti tankais ir lėktuvais, bet kaskart vis pralaimėdavo.
Izraelio ir „Hamas“ karas / AP nuotr.
Galop kaimynų dalyje, kurią imta vadinti Vakarų Krantu, ėmė formuotis pasipriešinimo organizacija, kuriai labai talkino SSRS – Palestinos išsivadavimo frontas, buvusių chaoso šeimininkų anglų kalba – PLO. Tie šventai tikėjo, kad kitų Izraelio nekenčiančių arabų šalių padedami ištručys visus žydus ne tik iš Vakarų Kranto ir Gazos, bet ir iš jų pačių žemės – nušluos, kaip jie patys sakė, visus žydus į Viduržemio jūrą. Bet laikas ėjo, dantys greičiau šipo PLO, daug mažiau Izraeliui. Yasseras Arafatas vis nuvykdavo į Kremlių aplaižyti tiesiogine prasme brangaus draugo Leonido Iljičiaus Brežnevo nukarusių lūpų. Tik Brežnevas numirė, o Arafatas net Nobelį gavo. Bet apie Arafato evoliuciją nuo teroristo iki taikos balandžio kiek vėliau.
Pagaliau SSRS pranykus iš pasaulio žemėlapio ir praėjus daugeliui dešimtmečių PLO ėmė rodyti, kad kažko pasimokė. Pasimokė ir Izraelis. Taip Arafato ir Icchako Rabino atstovai susėdo 1993-iais metais Osle prie stalo, galop pasirašė taikos sutartį. Izraelyje tas labai nepatiko kraštutiniams nacionalistams, kurių vienas netrukus nužudė Icchaką Rabiną. Vakarų Krante Arafato politinė sėkmė ir dialogas su Izraeliu nepatiko dar labiau. PLO ėmė skilti. Galop Gazoje susikūrė „Hamas“.
„Hamas“ reveransų Izraeliui nusprendė nedaryti, į savo programą įrašė ne tik nepripažįstą žydų teisės į valstybę, bet ir pasižadėjo imtis visų neteisėtų veiksmų tam, kad Izraelio valstybė būtų nušluota nuo žemės. Ilgainiui dėl nehumaniškų „Hamas“ veiklos metodų dauguma dėdžių ir tetų įvairiose pasaulio sostinėse „Hamas“ pripažino teroristine organizacija. Kas yra terorizmas, nežinantys gali susipažinti šių metų spalio 7 dienos naujienų paieškoje iš Izraelio.
Paprasčiausia kalba šnekant, vieni iš kaimynų, užuot ieškoję kelio derėtis, ėmėsi teroro. Pasaulis istoriškai ir morališkai nežino kito kelio – tik visiška teroristų kapituliacija ir teisinis persekiojimas. Ypač su tais, kurie pripažįsta tik vieną kitos pusės teisę – būti nužudytiems.
Kitaip tariant – jūs siūlote derėtis, o jums, jūsų vaikams, motinoms siūloma kulka kakton arba raketa. Nors jūs iškėlėte nausėdijas, išvedėte kariuomenę iš Gazos dar 2005-aisiais. Į protą „Hamas“ jūs mėginote atvesti dalinės ekonominės blokados keliu. Bet teroras yra biznis – už jį gerai moka Dohos naftos magnatai ir ajatolos iš Teherano. Tie patys, kurie tiekia savo šahedus putleriui. Derėtis tarsi nėra su kuo, inicijuoti žudymą – necivilizuota. Tad belieka blokada. Kuri visada sėkmingai buvo apeinama – Gazoje niekada netrūko ginklų, o „Hamas“ veikėjams – maisto ar medikamentų.
Kitaip tariant – jūs siūlote derėtis, o jums, jūsų vaikams, motinoms siūloma kulka kakton arba raketa.
„Hamas“, laimėję 2005 m. rinkimus Gazoje, pažadėję pažaboti Arafato, o vėliau Abu Mazeno korupciją, patys įvedė savo korupciją – nepraėjus dvejiems metams nuo rinkimų „Hamas“ ėmė persekioti politinius konkurentus – kas nespėjo pasitraukti į Vakarų Krantą, tą pasodino į kaliuzę. Beje, niekas nesistebi, nors turėtų, kodėl „Hamas“ beveik nėra Vakarų Krante? Kodėl terorizmas, ateinantis iš Vakarų Kranto tapo išimtimi, o terorizmas iš Gazos – taisyklė. Bet tuo Lietuvoje nesidomi Izraelio nekenčiantys save vadinantys aukštųjų mokyklų dėstytojais ar filosofais. Ką jau kalbėti apie Che Gevaros ultrakairiuosius jaunuolius, kurie nedaro nieko, tik kalba apie „Izraelio nusikaltimus“ – jų leksikonas niekuo nesiskiria nuos SSRS leistos „Pravdos“ ir „Izvestijų“, kuriuose visada buvo kalbama apie „sionistinį grobiką“. Tie modernūs čegevariukai ir andželosdevisovaitės nesėkmingai maskuoja jų latentinį antisemitizmą žmogaus teisėms. Pasikartosiu – „Hamas“ požiūriu kiekvienas Izraelio žydas ar žydė turi tik vieną teisę – būti nužudytas.
Kadangi tą pačią teisę žydų tautai maloningai mėgino suteikti nacionalsocialistai, tai „Hamas“ nuo jų irgi niekuo nesiskiria. Todėl nieko neturėtų stebinti, kad į teisę būti nužudytai Izraelio tauta – am Israel – turi vieną atsaką – taip, kaip buvo sunaikinti adolfo nacionalsocialistai, taip bus sunaikintas ir „Hamas“. Dovanokite, kad nenorėdami būti visi nužudyti, mes tikslą pasieksime, deja, neišvengsime ir civilių aukų. Jas įkaitėmis laiko „Hamas“. Taip, kaip visus vokiečius įkaitais laikė Hitleris.
O demagogams, kartojantiems apie blokadas ar neadekvatų atsaką, tegaliu pasakyti – jei manote, kad jums pavyksta maskuoti jūsų latentinį antisemitizmą, tai žinokite – karavanas eina – lokite iki užkimimo.
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Aš tikiu, kad Vakarų Krante yra adekvačių politikų. Aš tikiu, kad Izraelyje yra adekvačių politikų – jie susitars prie stalo, nes ir vienų, ir kitų tikslas nėra vienas kito sunaikinimas. Tikrai susitars ir sutars. Be „Hamas“.
Ir dar, ponios ir ponai demagogai, jūs puikiai žinote jūsų antiizraelietiškų, vadinasi, ir antižydiškų, t. y. antisemitinių kliedesių kontekstą – jie sakomi žydų krauju jau išmirkytoje žemėje.
Ne, Izraelis nėra šventa karvė, ji tokia pati, kaip ir visos pasaulio žemėlapyje besiganančios. Tik nereikia „neadekvataus atsako“ ir faktų manipuliavimo tam, kad jūs nesėkmingai maskuotumėte ir mėgautumėtės tuo, kaip ją skerdžia naujieji adolfai.
Vieną kartą mus jau mėgino išnaikinti. Daugiau tokių kartų nebus.