Gruodį į Lietuvoje vyksiantį žmogaus teisių forumą atvyksta rabinas Dr. Dovas Maimonas (nuotr.). Jo pasiekimai įspūdingi – jis yra Jeruzalėje įsikūrusio žydų tautybės žmonių mąstymo centro vyresnysis bendradarbis, vadovauja projektui „Didžioji strategija link islamo“, projektui „Izraelio ir diasporos naujoji paradigma“ bei yra atsakingas už šio instituto veiklą Europoje, Ben Guriono universitete dėsto Verslo administravimo mokykloje.

Paryžiuje gimęs, augęs ir studijavęs rabinas Dr. Dovas Maimonas puikiai išmano prancūzų psichologiją, todėl labai įdomios jo įžvalgos apie jų požiūrį į Izraelio karą su „Hamas“ teroristais.

Autorius: Dr Dov Maimonas.

Priešingai nei ankstesniuose kariniuose konfliktuose, kai Prancūzijos viešoji nuomonė buvo linkusi remti palestiniečius, pastarosiomis dienomis įvyko didžiulis pokytis. Šis pokytis atspindi užuojautos Prancūzijoje antplūdį Izraeliui ir jo žydų bendruomenei, kurią lemia sudėtinga veiksnių, susijusių su kintančia Vidurio Rytų dinamika, sąveika ir augantis susirūpinimas dėl didėjančios islamiškojo ekstremizmo grėsmės. Nors šį naujai atrastą giminingumą verta aprašyti, jo ilgalaikis tvarumas išlieka neaiškus, atsižvelgiant į įvairius galimus veiksnius, galinčius įtakoti visuomenės nuotaikas.

A. Dabartinės simpatijos pagrindai

1. 1. Numanoma grėsmė prancūzų gyvenimo būdui: ryškus Prancūzijos užuojautos Izraeliui katalizatorius slypi daugelio Prancūzijos piliečių suvokime, kad jų puoselėjamas gyvenimo būdas yra apsuptas veržiančios islamo įtakos. Izraelio konfliktai simbolizuoja šią numanomą grėsmę.[i] Praėjusį penktadienį, po buvusio islamo radikalo studento Arrase nudurto mokytojo, buvo mobilizuota 7 000 karių.
2. 2. Paralelės su 2015 m. Paryžiaus išpuoliais: Izraelio tragedija rezonuoja su metodais ir ideologiniais motyvais, liudijančiais 2015 m. lapkričio mėn. koordinuotas ISIS atakas Paryžiuje, nusinešusias 130 gyvybių. Nuo šio esminio momento išpuolių, kilusių iš Levanto, poveikis išplito už žydų bendruomenės ribų ir apėmė plačią Prancūzijos visuomenę, sukeldamas kolektyvinio pažeidžiamumo jausmą.
3. 3. Laikinai pakeista galios dinamika: pastebimas vyraujančios silpnesnių ir stipresnių partijų galios dinamikos pokytis, laikinai pakeitęs viktimizacijos naratyvą, susijusį su palestiniečių bendruomenėmis Prancūzijos priemiesčiuose. Retorika, kad „Palestinietis yra XXI amžiaus žydas“, prarado savo buvusią įtikinamą jėgą.
4. 4. Antisemitizmas suvokiamas kaip nacionalinio saugumo problema: dėl praeities patirties buvo padidintas saugumas aplink žydų vietas. Prancūzijos vyriausybė uždraudė demonstracijas prieš Izraelį, siekdama užkirsti kelią prieš žydus nukreiptam smurtui, ir panaudojo vandens patrankas, kad išsklaidytų nelegalius protestus. Nuo spalio 7 d. įvyko 1000 antisemitinio pobūdžio incidentų, iš kurių 50 peraugo į smurtinius išpuolius. Žydų bendruomenės Prancūzijoje susirūpinimas saugumu tapo vis labiau matomas. Žymaus prancūzų savaitraščio „Le Point“ pirmojo puslapio antraštė buvo tokia: „Žydai susiduria su išpuoliais Izraelyje ir grasinimais Prancūzijoje“.
5. 5. Politiniai atsakai ir poliarizacija: Prancūzijos vyriausybės ir pagrindinių politinių partijų nedviprasmiškam „Hamas“ pasmerkimui ir pareikštu stipriu palaikymu Izraelio teisei egzistuoti bei gintis, didelę įtaką padarė nuogąstavimai dėl galimo Artimųjų Rytų konfliktų plitimo į jautrius įvairių Prancūzijos sričių miestus. Buvęs prezidentas François Hollande’as atkreipė dėmesį į šį susitarimą, „Hamas“ agresiją pavadindamas nedemokratinės koalicijos su Kinija, Rusija ir Iranu, siekiančios destabilizuoti demokratinį pasaulį ir kelti grėsmę Europai, sudedamąja dalimi. Savo deklaracijoje jis pabrėžė, kad Izraelio kova neatsiejama nuo platesnės kovos už laisvą pasaulį, kuris susidūrė su barbarizmu. Šis pagrindinių šalies politinių partijų sutarimas sukėlė politinę priešpriešą, nes kraštutinės kairiosios grupės, tokios kaip „La France Insoumise“ (LFI), „Hamas“ suvokia kaip teisėtą politinį subjektą, o platesnė visuomenė laiko juos teroristais. Ir atvirkščiai, kraštutinių dešiniųjų partija „Rassemblement National“ (RN) prisistatė kaip „žydų gynėja“ ir karštai gina Izraelį. Savo atkaklioje retorikoje kraštutinių dešiniųjų politikai įspėja Prancūzijos gyventojus dėl būtinybės spręsti islamo migracijos problemą, pabrėždami, kad to nepadarius Izraelį užgriuvę iššūkiai gali įvykti ir Prancūzijoje.
6. 6. Visuomenės nuomonės keitimas: pastebėtina, kad neseniai atliktos apklausos rodo, jog kraštutinius dešiniuosius kaip tinkamesnį lyderystės pasirinkimą laiko 44 % Prancūzijos gyventojų, palyginti su dabartinės valdančiosios partijos 42 %.[ii]
7. 7. Priešinga Belgijos viešoji nuomonė: būtina pažymėti, kad Prancūzijoje pastebėtas proizraeliškas poslinkis neatsispindi kaimyninėje Belgijoje. Belgijoje politikai ir visuomenės nuomonė iš esmės nepasikeitė, o „Hamas“ nebuvo visuotinai pasmerktas.
8. B Užuojautos patvarumą įtakojantys veiksniai:
9. 1. Gazos ruožo aukų įtaka: jei nerimą keliantys Gazos aukų, ypač vaikų, vaizdai susilauks didelio visuomenės dėmesio, gali atgimti antiizraeliškos nuotaikos.
10. 2. Masinių protestų potencialas: masiniai protestai, kuriais remiama vis dar hipotetinė trečioji neramumų banga, gali iš esmės pakeisti vyraujančias nuotaikas, suteikdamos galimybių ekstremistiniams asmenims ar grupėms.
11. 3. Menininkų, žurnalistų ir sporto veikėjų vaidmuo: šie įtakingi visuomenės šviesuoliai gali turėti abejonių dėl besikeičiančios situacijos, net jei jie susilaiko nuo viešo komentavimo, o tai gali sukelti subtilią, bet pastebimą kritikos srovę.
12. 4. Antisemitizmo išlikimas: antisemitizmas, kilęs iš musulmonų bendruomenių, kraštutinių kairiųjų sluoksnių arba viršenybės ideologijų, tebėra nuolatinis ir giliai įsišaknijęs Prancūzijos visuomenės rūpestis. Šios nuotaikos ypač ryškios stipriai islamizuotuose priemiesčiuose, kuriuose gyvena 4,5 mln. gyventojų, taip pat akademinėse institucijose, kuriose yra dar 3 mln. Be to, kaip pranešė Teritorinė žvalgyba, yra milijonas Musulmonų brolijos narių ir 1700 identifikuotų pavojingų kraštutinių dešiniųjų viršenybės aktyvistų.

Besivystantis palankus požiūris į Izraelį ir jo žydų populiaciją Prancūzijoje yra sudėtingas ir daugialypis, kurį formuoja tiek vidaus, tiek tarptautiniai įvykiai. Jo ateities trajektorija lieka neaiški ir priklauso nuo kelių elementų niuansų dinamikos. Sumanus šių veiksnių supratimas yra labai svarbus, norint nuodugniai suprasti besivystančią prancūzų perspektyvą.

[i] 68 % Prancūzijos piliečių mano, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose „kelia įtampos Prancūzijoje pavojų“ (Elabe/BFM apklausa, 2023 m. spalio 12 d.).

 [ii] Remiantis Jean-Jaurès Foundation-CEVIPOF-Institut Montaigne-SOFRES 2023 m. spalio mėn. atliktu „Fractures françaises“ tyrimu, 44 % Prancūzijos gyventojų mano, kad Nacionalinis mitingas (RN) yra pajėgesnis valdyti šalį nei valdančioji partija (42 proc.), o prieš „La France Insoumise“ (LFI) – 28 proc. Pažymėtina, kad 39 % specialistų (kadrų) mano, kad RN atitinka jiems rūpimus klausimus, o 2021 m. – 21 %. Be to, 46 ​​% specialistų, 47 % darbuotojų, 58 % fizinį darbą dirbančių darbuotojų ir 39 % darbuotojų. pensininkai, nors tradiciškai teikia pirmenybę Emmanueliui Macronui, mano, kad Marine Le Pen praėjusiuose prezidento rinkimuose atstovaujama partija „gali valdyti šalį“.