Prezidentas Gitanas Nausėda Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo žydų gelbėtojus. Apdovanojimai skirti už tai, kad „nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido“.

Tik dviem iš 38 apdovanotųjų – Enrikui Ilevičiui ir Stasei Staputienei – kryžiai skirti ne po mirties.

Būdamas vaikas E.Ilevičius padėjo seserims Antaninai, Zosei ir Elenai Ilevičiūtėms Antrojo pasaulinio karo metais Radviliškio rajone nuo nacių slėpti sutuoktinius Sonią ir Abraomą Krumus. Seserims apdovanojimas skirtas po mirties.

S.Staputienė (Ruzgaitė), Ruzgių šeimos globotinė Genovaitė Karbauskienė (Antanavičiūtė) ir Juozas Ruzgys apdovanoti už tai, kad visą nacių okupacijos laikotarpį teikė gyvybiškai svarbią pagalbą besislapsčiusioms Bronei Richmanaitei (Gator) ir jos dukrai Renutei.

Tarp apdovanotųjų po mirties – Lenkijos ir Lietuvos kultūros istorikas, archyvaras Georgijus Orda (Jerzy Orda), meno istorikė profesorė Maria Janina Zagala, Lietuvos visuomenės, kultūros veikėjas, pedagogas, prieškariu populiaraus vadovėlio „Sakalėlis“ pradžios mokykloms autorius Stasys Matjošaitis bei jo dukra, žymi Lietuvos pedagogė Meilė Lukšienė.

Stasė Staputienė apdovanota už tai, kad visą nacių okupacijos laikotarpį su kitais šeimos nariais teikė gyvybiškai svarbią pagalbą besislapsčiusioms Bronei Richmanaitei (Gator) ir jos dukrai Renutei / R. Dačkaus – prezidentūros nuotr.

Kaltųjų pasmerkimas nereiškia teisiųjų juodinimo

Kalbėdama apdovanojimo ceremonijoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky atkreipė dėmesį, kad bendras Holokausto Lietuvoje suvokimas tarsi apsiriboja deklaracijomis ir pompastišku liūdesiu, bet šimtų sunaikintų štetlų istorija palikta kraštotyros mėgėjų ir kelių holokaustą tyrinėjančių mokslininkų žinioje. Net Lietuvos žydų gelbėtojų fenomenas nėra moksliškai ištirtas, nes šalyje, kur per Šoa buvo sunaikinti 94 proc. žydų bendruomenės, nėra Holokausto tyrimams dedikuotos mokslinės institucijos.

Pateikiame visą LŽB vadovės, advokatės Fainos Kukliansky kalbą Lietuvos žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijoje:
„Jūsų ekscelencija Prezidente, gerbiami žydų gelbėtojai bei jų artimieji ir visi susirinkusieji,

Į šį renginį esu pakviesta kalbėti kaip Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, bet pirmiausia noriu kalbėti kaip nuo mirties išgelbėto žydo dukra.

Mano senelį, chemiką, vaistininką Saulių Kukliansky ir jo vaikus – tarp jų ir mano tėvą, kuriam tuomet buvo 10 metų, o jų mylima mamytė, mano senenlė, daktarė Zinaida Kuklianskienė jau buvo nužudyta Vidzgirio miške – iš pražūties ištraukė Karolis Jarmala.

Man, mano vaikams ir anūkams šis vardas dabar simbolizuoja skirtį tarp gyvybės ir mirties, tačiau prieš daugiau nei 80-imt metų į senelio namų duris pasibeldęs ir pagalbą pasiūlęs vyras jam buvo visai nepažįstamas.

Šeima ruošėsi kitą dieną numatytam vadinamajam žydų perkėlimui – jiems sakyta, kad su keliais daiktais galės persikelti gyventi kitur. Karolis Jarmala puikiai suprato, kad tai yra kelionė į mirtį – įžvelgti nacių okupantų ir jų vietinių talkininkų užmačias jam nereikėjo nei oficialių dokumentų, nei liudininkų parodymų.

Žmogiškumas čia suveikė kaip pirminis instinktas – gelbėti pajutus pavojų. Tik gelbėti ne save, o kitus. Būtent tuo žmonės skiriasi nuo nežmonių.

Išgelbėti gyvybę – tai tarsi dar kartą suteikti žmogui gyvenimą. Pasakysiu dar daugiau – tai suteikti gyvenimą ir ateities kartoms.

Žydų gelbėjimas nebuvo vienkartinė drąsa, trumpa heroizmo akimirka. Sprendimas gelbėti žydus reiškė ilgalaikį, neterminuotą ir tikriausiai mirtiną pačių gelbėtojų įsipareigojimą stovėti silpnųjų, beteisių pusėje prieš ypač žiaurią neapykantos mašiną.

Stovėti mėnesius, metus. O gal net visą amžinybę?

Mano protėviai Kuklianskiai, padedami gelbėtojų, nuo mirties slapstėsi 34 mėnesius. Juos gelbėjo Aukštadvario, Sventijansko, Bugiedos, Macevičių ir Vainiūnų kaimo gyventojai – Lukaševičių, Daugevičių, Žukauskų, Matiukevičių, Švarcų iš Gardino šeimos.

Aš esu vienintelė Lietuvoje likusi savo šeimos atstovė, galinti papasakoti šią istoriją. Deja, tokių pasakotojų vis mažėja, nes laikas bėga negailestingai.

Mano šeima yra tik viena iš daugelio tokių kaip jūsų išgelbėtos šeimos. Tikrai žinau, kad net ir pasibaigus karui, kai kurie gelbėtojai toliau globojo išgelbėtus žydų vaikus, saugojo ir augino juos kaip savo.

Išgelbėti gyvybę – tai tarsi dar kartą suteikti žmogui gyvenimą. Pasakysiu dar daugiau – tai suteikti gyvenimą ir ateities kartoms.

Už tai aš, asmeniškai, esu amžinai dėkinga.

Kaip Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė žinau, kad žydų gelbėtojų istorijų knygoje dar tikrai neįrašėme paskutinių žodžių. Toli gražu.

Dar turime ką nuveikti – dar yra ką prakalbinti, yra ką tirti.

Ypač fragmentiška yra našlaičiais likusių žydų vaikų istorija – žydų vaikai iš evakuacijos grįžę į Lietuvą neberado gyvų artimųjų. Kiti, nuo mažens augę gelbėtojų šeimose, nežinojo savo žydiškos tapatybės, nepažinojo savo tėvų.

Bendras Holokausto Lietuvoje suvokimas tarsi apsiriboja deklaracijomis ir pompastišku liūdesiu, bet šimtų sunaikintų štetlų istorija palikta kraštotyros mėgėjų ir kelių holokaustą tyrinėjančių mokslininkų žinioje.

Teritorijoje, iš kurios save kildina gausi ir įtakinga pasaulio litvakų bendruomenė, šalyje, kurioje procentiškai sunaikinta daugiausiai žydų Europoje, tačiau ir gelbėtojų skaičius tūkstančiui gyventojų yra didžiausias pasaulyje, mieste, vadintame Šiaurės Jeruzale, mes vis dar neturime Holokausto tyrimams dedikuotos institucijos.

Nėra moksliškai ištirtas Lietuvos žydų gelbėtojų fenomenas, juk apie kai kuriuos iš jų sužinojome tik tuomet, kai jų žygdarbius įvertino kitos šalys. Mums, žydams, kyla natūralus klausimas – kodėl tiek metų jie tylėjo?

Nėra atsakyta į šį ir daugybę kitų klausimų. O juk reikia tiek nedaug – norėti atviromis akimis perskaityti, ką užfiksavo to laikmečio liudininkai: žmonės, dokumentai, masiniai kapai.

Kaltųjų pasmerkimas jokiu būdu nereiškia teisiųjų juodinimo.

Žydų gelbėtojų istorijos parodo, kad Lietuvoje turime žmonių, kurių žmogiškumas, drąsa ir sumanumas verti atminties ir pagarbos.

Apie paminklą gelbėtojams nekalbėsiu. Tai jau tampa nepadoru. Gaila tik, kad labai dažnai tą pagarbą reiškiame pavėluotai, nesistemingai – išmokę Čiunės Sugiharos vardą tik po gero dešimtmečio pagerbėme jo kolegą, olandų diplomatą Janą Zwartendijką.

Kartais ir išgelbėtieji nežino visų, kurie jiems padėjo.

Štai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės koridoriuje kabo gelbėtojų nuotraukos. Tarp jų Bronislava Pilitauskaitė Dainauskienė – mano velionio vyro Alfonso Pilitausko teta, tėvo sesuo.  Tik prieš kelis metus, jau po vyro mirties, sužinojau, kad jo teta Bronislava išgelbėjo garsųjį rašytoją  Icchoką Merą ir jo sesutę. Nors mano tėvai su juo draugavo iki pat mirties.

Tai – malonūs, nors ir pavėluoti atradimai. Juk, kaip  benorėčiau, kad Alfonsas tai sužinotų, pasikalbėti su juo nebegaliu.

Vis dėlto, džiaugiuosi, kad vis dar atrandame naujų Lietuvos žydų gelbėtojų pavardžių ir galime pagerbti tuos, kurie padėjo slėpti, talkino pervežant, organizavo žydų vaikų išnešimą iš geto, įsitraukė gelbėjant žydų kultūros paveldą.

Onos Šimaitės, bibliografo Antano Ulpio ir jų bendraminčių išsaugotas rašytinis žydų kultūros lobynas yra pasaulinės reikšmės darbas – likusi, nors ir negausi, bendruomenė galėjo atkurti bent dalį savo kultūros ir istorijos.

Ir šių dienų Lietuva atkuria tai, kas buvo sunaikinta – miesteliuose restauruojamos išlikusios medinės sinagogos grąžina savitą nuo karų ir okupacijų nukentėjusių bendruomenių veidą.

Keliaujant po Lietuvą mane ypač sujaudina, kai priėję nepažįstami žmonės sako – štai ten yra žydus gelbėjusių ūkininkų sodyba, čia – namas, kuriame per karą prieglobstį rado žydų vaikas, šitas žmogus – žydų gelbėtojų vaikas. Jie tą sako su begaliniu pasididžiavimu – visos bendruomenės pasididžiavimu. Tai teikia vilties.

Žydų gelbėtojų istorijos parodo, kad Lietuvoje turime žmonių, kurių žmogiškumas, drąsa ir sumanumas verti atminties ir pagarbos.

Pastarosios savaitės mums, žydams, ypatingos. Ką tik atšventėme Roš Hašana – palydėjome senuosius 5783-iuosius metus.

Po kelių dienų, ne taip gausiai ir iškilmingai, kaip pavasarį Varšuvoje, tačiau paminėjome Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-ąsias metines, savo tautos istoriją pasakodami ryškiausių Lietuvos kūrėjų spektakliuose ir koncertuose.

Taip jau gavosi, kad šiemet tragiškų žydų žudynių Paneriuose data sutapo su didžiausia žydų švente Jom Kipuru, kada Aukščiausiasis nusprendžia kiekvieno žmogaus likimą.

Tarp Roš Hašanos ir Jom Kipuro priimta atsiprašyti, padėkoti, palinkėti. Taigi, ir aš dar kartą dėkoju visiems žydų gelbėtojams, tikiu, kad jiems dėkoja ir Aukščiausiasis.

Linkiu mūsų valstybei ir viesiems mums dar geresnių metų ir kviečiu nepamiršti, jog gelbėtojų žygdarbis ir pasiaukojimas mums visiems primena, kad galime rinktis būti gėrio pusėje.

Būkime.“