Minint Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80-ąsias metines, Seime vykusiame iškilmingos posėdžio metu, Holokausto aukų memorialo Yad Vashem direktorių tarybos pirmininkas D. Dayanas kalbėdamas ragino neheroizuoti žydų žudikų ir daugiau dėmesio skirti Holokausto tragedijos įamžinimui.

Išgyvenusieji Holokaustą ir jų šeimos,

ponia pirmininke,

gerbiami Seimo nariai,

Jūsų Ekscelencijos,

gerbiamieji svečiai,

ponios ir ponai,

Abba Kovneris, Vilniaus geto partizanų vadas, kuris užaugo Vilniuje, kažkada vienoje savo knygoje yra parašęs:

„Vieną dieną sūnus man pasakė: „Tėti, norėčiau kada nors su tavimi nuvykti į Vilnių, o tu man parodytum, kur tai įvyko.“

Sūnus nustebo, kai pasakiau: „Sūnau, ta vieta jau nebeegzistuoja! Name, kuriame aš gyvenau, dabar gyvena nepažįstami žmonės, negalime jo pamatyti. Mokykla, kurioje mokiausi hebrajų kalbos, tapo malkine. Getas buvo suartas. Nebėra Vilniaus Gaono beit midrašo ir net atminimo ženklo jam. Žydų gatvės buvo paverstos stadionais ir miesto parkais. Kadangi visa tai išnyko, ta vieta man nebeturi prasmės“.

Šiandien stoviu prieš jus Vilniuje, nepriklausomos Lietuvos parlamente. Man tai didelė garbė.  Vis dėlto, jaučiuosi labai liūdnas, nes vietos, kuriose Abba Kovneris ir jo bendraminčiai žydai gyveno iki Šoa, tos legendinės Lietuvos Jeruzalės nebėra. Vilniaus Gaono beit midrašo, senojo žydų turgaus – nebėra.

Vokiečių naciai ir jų pagalbininkai lietuviai šioje šalyje nužudė šimtus tūkstančių Lietuvos žydų. Beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė išnyko. Tokios nepaprastai gyvybingos žydų bendruomenės, tokios kūrybingos žydų kultūros žiaurus ir sistemingas naikinimas Holokausto metu, prie kurio nemaža dalimi prisidėjo vietos gyventojai, yra įvyko čia, Lietuvoje.

Beprotiška, nuodinga antisemitinė neapykanta išnaikino visą civilizaciją – mano žmonių civilizaciją – čia, jūsų tėvynėje.

Leiskite pacituoti pranašo Jeremijaus žodžius iš Raudų knygos:
Dėl šių dalykų aš raudu,

Ašaros rieda mano veidu,

Nes paguoda yra labai toli.

Vis dėlto, su didele pagarba drįstu iš dalies nesutikti su to iškilaus žydų didvyrio Abbos Kovnerio paskutiniais žodžiais, sakančiais, kad ši vieta nebeturi prasmės.

Man, lietuviams ir kitiems žmonėms ši vieta – Vilnius – turi prasmę dabar ir ateityje. Privalo turėti!

Tai jau antrasis mano vizitas Lietuvoje per mažiau nei 12 mėnesių. Vilniuje ir Jeruzalėje buvau susitikęs su jūsų Premjere ir Parlamento Pirmininke. Taip pat buvau susitikęs su jūsų užsienio reikalų ministru, kurio prosenelė Ona Jablonskytė – Landsbergienė buvo pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Mane skatina jų supratimas apie Holokausto atminimo problemas Lietuvoje. Dar laukia daug svarbių darbų, tačiau dabartinių Lietuvos vadovų požiūris teikia vilčių.

Mus džiugina laipsniška, bet esminė pažanga, įvykusi per daugelį metų Lietuvoje, įskaitant svarbias iniciatyvas, susijusias su Holokausto atminimu ir žydų paveldo išsaugojimu. Didžioji jų dalis buvo pasiekta bendradarbiaujant su Yad Vashem, Izraelio valstybe ir žydų bendruomenių bei tarptautinių organizacijų atstovais.

Deja, dar nepasiekta pakankama pažanga. Nors daugumos jūsų šalies vadovų išreikštas požiūris, kaip ir kai kurios jų politikos kryptys teikia vilties, dar daug ką reikia nuveikti.

Mane įkvepia pagarbiai, bet aiškiai paliesti šią jautrią temą mano pirmtako Yad Vashem vadovo, velionio Itzhako Rudnickio Arado, dar žinomo Tolkos partizaniniu slapyvardžiu, pavyzdys.

Jis gimė Švenčionyse, kovojo miškuose prieš nacius ir jų kolaborantus ir net buvo įsiskverbęs į Vilniaus getą. Daktaras Aradas tapo žymiu Holokausto istoriku ir daug prisidėjo prie Šoa tyrinėjimų bei atminimo įamžinimo.

Tolka mirė 2021 m. gegužę, prieš pat man tampant Yad Vashem direktorių valdybos pirmininku. Žinau, kad jis būtų paraginęs mane čia, prieš jus, pareikšti, jog antisemitas, ypač žudikas, negali būti laikomas „šiaip jau geru žmogumi“, juo labiau didvyriu.

Be to, kad tokie mėsininkai nebūtų viešai garbinami, Lietuva turi nuosekliai pripažinti, kad daugelis Lietuvos žydų, išžudytų per Holokaustą, žuvo nuo savo bendrapiliečių lietuvių, o lietuviai taip pat dalyvavo naikinant žydus kaimyninėse šalyse.

Toks pripažinimas akivaizdžiai būtinas ne tik žydų aukoms, bet taip pat dabartinėms ir būsimoms lietuvių kartoms. Užmaršumas yra nepriimtinas jaunimo ugdymo būdas.

Turėtume parodyti nulinę toleranciją antisemitizmui, taip pat ir šioje salėje. Ta nulinės tolerancijos politika turi būti taikoma ir karo nusikaltėlių, susijusių su žydų žudynėmis, šlovinimui. Tokios pavardės, kaip Noreika, Škirpa, Krikštaponis neteikia jūsų tautai garbės ir nepadeda laikytis ir tarptautinių tinkamo atminimo įamžinimo standartų.

Priešingai.

Lietuvos istorijoje Holokausto metu išties būta nuostabių gelbėtojų. Aš pats pernai čia Vilniuje, keliems iš jų per palikuonis suteikiau Pasaulio tautų teisuolių vardus. Tačiau Lietuvos istorijoje Holokausto metu buvo ir niekšiškų nusikaltėlių. Ir, žinoma, daug nusikaltimų stebėtojų.  Visi jie turi būti prisimenami – tiksliai, proporcingai ir kontekste. Būtent todėl nuolatinės pastangos skatinti tikslius Holokausto tyrimus, dokumentaciją, švietimą ir minėjimą yra tokios svarbios. Šiuo atžvilgiu Yad Vashem įsipareigoja toliau dirbti kartu su Lietuva, kad procesas būtų paspartintas ir visapusiškesnis.

Kitą sekmadienį, saulei leidžiantis, 10-ąją hebrajų Tišrei mėnesio dieną, viso pasaulio žydai minės Jom Kipurą – švenčiausią žydų kalendoriaus dieną. Aš tuo metu būsiu namuose Izraelyje, išdidžiai ir saugiai jausdamasis nepriklausomoje žydų valstybėje. Tačiau esu tikras, kad po čia, Vilniuje, praleistų 48 valandų, mano mintys ir maldos bus visai kitokios, nei per prieš 81-erius metus vykusį Jom Kipurą.

1942 metų rugsėjo 21 d. buvo minimas Jom Kipuras. Tą pačią dieną Hermanas Krukas savo dienoraštyje čia, Vilniuje, rašė: „Pasiruošta Jom Kipurui. Svarbiausios – maldos teatro salėje. Salė pilna žydų, atvykusių minėti šventos dienos. Visi laukia žydų tarybos viršininko. Įeina ir užsideda maldos skarą. Prasideda didžiulė rauda – tai Panerių mirties vėjas, atnešęs nuo mūsų atplėšų vaikų, moterų ir vyrų dejonę”.

Hermanas Krukas kažkaip išgyveno Vilniaus gete, tačiau neišgyveno Holokausto. 1944 m. rugsėjį, praėjus lygiai dviem metams po to, kai jis parašė šiuos liūdnus žodžius, vos vieną dieną po to, kai saugiai paslėpė savo dienoraščius ir tik vieną dieną prieš išlaisvinimą koncentracijos stovykloje Estijoje Hermaną Kruką nužudė naciai. Kartu su kitais kaliniais jis buvo privertas nešioti rastus, sukrauti juos į eilę, galiausiai, nusirengti nuogai ir atsigulti šalia tų rastų, kur buvo nužudytas. Kūnai buvo užkasti masinėje kapvietėje.

Baigti norėčiau senovės žydų maltos žodžiais, skirtais žuvusiems:

Gailestingasis Dieve, suteik ramybės sparnus visų šešių milijonų sieloms!

Dėkoju.