Jeigu dabar pat surinktumėte Rokiškio rajono savivaldybės svetainės adresą ir žvilgtelėtumėte į renginių skiltį, rastumėte kvietimą dalyvauti Rokiškio miesto gimtadienyje. Rokiškiui – 524, skelbiama kvietime paošti su aukštaičiais. Oš kiemas, jaunuolynas ir visi ąžuolai. Tą šeštadienį, rugsėjo 23-iąją, rokiškėnams koncertuos Justinas Jarutis. Jie patys jį išsirinko, galėjo balsuoti, kurio gi muzikanto norėtų miesto šventėje.
Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė, Šatinis: LRT.lt
Ir cirkas bus, ne tik atrakcionai. Paskui mieste, pačioje Sąjūdžio aikštėje, gaus diskoteka.
Rokiškio gimtadienis, sako miesto meras Ramūnas Godeliauskas, anksčiau „tvarkietis“, dabar – laimėjęs rinkimus su socialdemokratais, derinama prie šv. Mato, miesto globėjo, atlaidų. Išvakarėse gerai paošę miestelėnai, kaip dori katalikai, eis sekmadienį bažnyčion.
Kiek iš jūsų, išgirdę, kad trankus Rokiškio gimtadienis vyks rugsėjo 23-iąją, suklusote?
„Man iš tikro šokas“, – sako R. Godeliauskas, kai suprato, kad rugsėjo 23-iąją šiaip Lietuvoje yra minima Žydų genocido diena. Ji pasirinkta iš visų tų juodų Lietuvos istorijos dienų kaip kraupiausia pagal mastą, nes 1943 m. rugsėjo 23-iąją, o ko nesuspėjo – ir 24-ąją, buvo išžudyti visi likę Vilniaus geto gyventojai.
Rokiškio žydų iki tos rugsėjo 23-iosios jau nebebuvo likę. Nė vieno. Visi vyrai, moterys, seneliai ir vaikai, daugiau nei 5 tūkst. žmonių, nužudyti ir sumesti į duobes nacių bei lietuvių talkininkų tik prasidėjus okupacijai 1941 m.
Rokiškio miesto tinklalapyje tokių žodžių prirašyta, kad net širdis sąla. Pavyzdžiui, kad rokiškėnai žydai savo vaikus į lietuviškas mokyklas vedė, draugiškai visi sugyvenę, net barę lietuvius mokytojus, kurie žydų vaikus per šabą vertė mokytis. O karys savanoris Ruvinas Būnas gynė Lietuvos nepriklausomybę ir žuvo vienoje svarbiausių nepriklausomybės kovų – mūšyje ties Giedraičiais. Matilda Olkinaitė, talentinga poetė, kūrė eiles lietuviškai.
„Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis: kūrybos rinktinė“ / Knygos rengėjų archyvo nuotr.
Jų nebėra ir dabar, litvakų anei jų palikuonių. Bet be žydų nebūtų buvę to Rokiškio, kurio miestelėnai šiais metais, rugsėjo 23-iąją, kartu su J. Jaručiu ir kitomis linksmybėmis švęs dar vieną miesto gimtadienį.
Ir čia yra keli svarbūs pažymėti dalykai.
O rugsėjo 23-iosios tautos atmintyje nėra. Nes kai vis dar ne tavo, tai ir neskauda.
Kad rugsėjo 23-iąją yra Lietuvos žydų genocido diena, nežino ne tik R. Godeliauskas, Rokiškio meras. Vienas pats jis gal galėjo ir pamiršti, nesužiūrėti – maža kiek tų datų per metus. Bet niekas ir viso rajono tarybos, savivaldybės darbuotojų iki šiol jam nepakuždėjo kad ir į ausį, kokia diena Lietuvoje yra rugsėjo 23-ioji. Nors Rokiškio rajono savivaldybėje yra žmonių, kuriems buvo pirštu parodyta, kad datos labai jau nejautriai sutampa.
O ir rokiškėnas nė vienas nepasakė merui.
„Mes Rokiškio žydų atminimą minime visada, – lemena į ragelį R. Godeliauskas. – Gyvenimas yra gyvenimas, juk tai miesto šventė. Per šv. Mato atlaidus švenčiame.“
Rokiškis / D. Umbraso/LRT nuotr.
Šįmet taip sutapo, mat šv. Mato atlaidai – kilnojama šventė.
Tada mero klausiu: o jei šv. Mato atlaidai pasitaikytų birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Rokiškio miesto šventę irgi švęstumėt?
Ne, sako jis, prie ko čia? Jis tikrai nepagalvojęs.
Kai kurie rajonai ar miestai pamini nužudytų apylinkių žydų atminimą kažkurią dieną per metus, bet šiemet rudens mugė ir visokios kitokios linksmybės per Lietuvos žydų genocido dieną šurmuliuos ne tik Rokiškyje. Širvintos taip pat rengia rudens šventę. Ten irgi, kaip ir Rokiškyje, žydų neliko 1941 m., kai tik apylinkėse pradėjo šeimininkauti naciai su lietuviais talkininkais. Ten taip pat nėra, kas galėtų pasakyti merei, kad data tokia nelabai šventėms tinkanti.
Ir Klaipėdos miesto savivaldybė rugsėjo 23-iąją kviečia į tradicine tapusią miesto šventę Sąjūdžio parke. „Būkime kartu“ vadinasi. Ir ne šiaip miesto valdžia kviečia. Dargi Klaipėdos universitetas visoje organizacijoje dalyvauja.
Šiaip iš tikrųjų čia nėra ko moralizuoti ar auklėti.
Birželio 14-ąją gal ir J. Jarutis gėdytųsi ant scenos lipti.
Tai tiek ir yra žydų paveldo ir atminimo visuomenėje, kurios miestų ir miestelių veidą iki lemtingųjų 1941–1943 m. didžiąja dalimi formavo žydų bendruomenė. Lietuvos žydų bendruomenė kūrė Lietuvos, šios valstybės, ekonomiką, švietimą, kultūrą ir dvasią.
Bet iš pradžių naciai, o paskui sovietai pasiekė, kad kartu su išžudyta ištisa Lietuvos žydų bendruomene pranyktų ir atmintis.
Šią realybę reikia garsiai įvardyti ir nevaidinti to, ko nėra. Nėra bendruomenės, nėra gyvų žmonių, nėra ir gyvos atminties, tik muziejiniai atsiminimai ir proginiai renginiai apie žydus ir jų kultūrą. Ir organizuojami jie tam, kad būtų įsisavinta kokio fondo paramėlė ar mokyklos programa. Būtų gauta ir panaudota pinigų paveldui restauruoti. Tas miestietiškas paveldas, dažniausiai žydų statytas ir iš jų paveldėtas šiuos išžudžius, per miesto šventę ir šv. Mato atlaidus geriau atrodo.
Birželio 14-ąją gal ir J. Jarutis gėdytųsi ant scenos lipti.
O rugsėjo 23-iosios tautos atmintyje nėra. Nes kai vis dar ne tavo, tai ir neskauda.