Šį rugsėjį Lietuva ir pasaulis mini Vilniaus geto 80-ąsias sukilimo ir likvidavimo metines, kai 1943-aisiais jame kalėję paskutiniai keli tūkstančiai žydų buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir nužudyti. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia pagerbti Vilniaus geto kalinių drąsą ir nepalaužtą valią nuo rugsėjo iki lapkričio vidurio vyksiančiuose minėjimo renginiuose.

Spektaklis „Dulkės“

Data: 2023-09-22   18:00

Vieta: Valstybinis jaunimo teatras, Arklių g. 5, Vilnius.

Spektaklis sukurtas pagal Kazimierzo Sakowicziaus knygą „Panerių dienoraštis 1941–1943“.
Režisierius Justinas Vinciūnas naujai pažvelgia į II pasaulinio karo meto tragišką Vilniaus žydų likimą ir kviečia apmąstyti šią tautos, visuomenės ir žmogiškumo tragediją.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vadinamas vienu reikšmingiausių Europos žydų kultūros ir mokslo, centrų. Karo išvakarėse čia gyveno apie 58 tūkst. žydų, tačiau nacių okupacijos pabaigos tesulaukė vos keli tūkstančiai. Tragiška „šiaurės Jeruzalės“ žūtis iki šiol domina ne tik pasaulio bei Lietuvos istorikus, bet ir tampa įkvėpimo šaltiniu skirtingų kartų ir pasaulėjautų teatro menininkams.

Jauniausios kartos režisierius Justinas Vinciūnas ieškodamas savito požiūrio į Holokaustą ir visą aibę su šiuo reiškiniu susijusių temų, gręžiasi ne į didžiuosius grožinės literatūros kūrinius, o į autentiškus žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus prisiminimus.

Lenkų žurnalistas ir karininkas K. Sakowiczius gimė 1894 m. Baigęs gimnaziją, studijavo teisę Maskvoje. Po studijų dirbo Vilniaus laikraščių redakcijose. A. Mickevičiaus gatvės 24 numeriu pažymėtame name buvo įsteigęs spaustuvę, kurios, kartu su gyvenamuoju būstu, Sakowiczius neteko per 1940 m. sovietų nacionalizaciją, todėl kartu su žmona persikėlė gyventi į Panerius ir šitaip atsidūrė prie būsimosios masinių žudynių vietos. Čia nuo 1941 m. liepos iš gyvenamojo namo palėpės turėjo galimybę stebėti nacių ir jų talkininkų lietuvių vykdomas žudynes.

Anot režisieriaus J. Vinciūno, K. Sakowicziaus liudijimai tokie žiaurūs, kad  beskaitant tenka susidurti su savo atjautos riba. Aprašytą siaubą norisi priskirti vaizduotės plotmei, nors tai ir dokumentinis šaltinis. Būtent ši suvokimo riba ir yra viena iš esminių spektaklio temų. Spektaklyje stengsimės ne tik apčiuopti tylą, esančią tarp tikros žmonių patirties ir laiko nugludintų šaltinių, bet ir ją išsklaidyti.