Minint Europos žydų kultūros dieną, Vilniuje įsikūrusioje „Beigelių krautuvėlėje“ vienas žymiausių šių dienų litvakų, animacinių filmų kūrėjas, dailininkas ir scenaristas Ilja Bereznickas pristatė savo naujausią darbą – freską, kurioje linksmai perteiktos žydų pasakų istorijos ir svarbiausia jų herojė – ožka.

– Šių metų Europos žydų kultūros dienų tema – atmintis. Kas jums yra žydiškoji atmintis?

– Atvirai sakant, pirmoji mintis, kilusi išgirdus šį žodžių junginį – skausminga. Mano vaikystės ir jaunystės laikais turėti žydiško kraujo tikrai nebuvo lengva. Nors visi lyg ir buvome tos pačios valstybės piliečiai, nuolat nutikdavo situacijos, kuriose būdavau priverstas jaustis kitokiu. Gelbėjo tik tai, kad buvau simpatiškas -patikau merginoms, kurios į mano kilmę nekreipė dėmesio. Pagarbą kėlė ir mano profesinė sėkmė, kuri iš dalies kompensuodavo nemalonias patirtis.

Žinote, labiausiai liūdina tai, kad net dabar, po daugiau nei trisdešimties Nepriklausomybės metų, gyvenant laisvoje šalyje Europos viduryje, vis dar patenku į nemalonias situacijas dėl savo kilmės. Štai visai neseniai, eidami su draugu sutikome jo pažįstamą. Mums besikalbant pastarasis sako: „Nekenčiu aš tų žydų“. Taip nustebau, kad net nespėjau sureaguoti.

Vėliau galvojau, iš kur kyla tokios reakcijos ir supratau, kad iš nežinojimo – ilgus metus žydų bendruomenė buvo labai uždara, mažai kas suprato mūsų tradicijas, dar labiau koją kišo sklandantys absurdiški mitai. Džiaugiuosi, kad mano kūryba padeda nors šiek tiek geriau suprasti litvakų gyvenimą, mąstymą, humorą. Jei nors keli žmonės nuomonę pakeis, savo misiją būsiu įvykdęs.

– Vienas iš labiausiai paplitusių stereotipų yra žydų vieningumas. Jūs dirbote Izraelio, Norvegijos, JAV kino studijose, dar ir dabar nuolat daug keliaujate. Ar sutikęs tautietį kitame pasaulio krašte, apsidžiaugiate?

– Yra tos posakis – jei nesi žydas, bet gyveni Niujorke, vadinasi, tu esi žydas (juokiasi). Ypatingai smagu sutikti ką nors, žinantį mano vaikystės kalbą – jidiš. Būtent ji ir visa jidiš kultūra man yra Atmintis. Deja, Holokausto metais ji beveik išnyko, Izraelis taip pat nelabai nori šios kultūros, o juk tai yra mano senelių, tėvų, draugų gyvenimas. Gimiau šeimoje, kurioje abu tėvai namuose kalbėdavo jidiš. Ilgą laiką kitos kalbos nelabai ir žinojau, nes mama mane labai saugojo nuo visko, kaip tikra jidiše mama. Žinoma, tai vyko ne šiaip – turėjau dešimčia metų vyresnį brolį, kuris mirė vos šešiolikos. Tėvams tai buvo siaubingas smūgis. Tik vėliau, jau būdamas paauglys, atsigriebiau.

– Esate vieną įspūdingiausių karjerų padaręs animatorius. Kodėl nusprendėte dar ir parašyti knygą?

– Mano galvoje visada verda daugybė idėjų,  viena jų buvo ir išleisti komiksų knygą. Mintyse jau turėjau ir visą tekstą, tačiau širdyje kirbėjo abejonė. Pasitariau su šviesios atminties rašytoju, visuomenininku Marku Zingeriu ir, jo padrąsintas, išleidau knygą „Ir ožka neša laimę“.

Ilja Bereznickas “Beigelių krautuvėlėje” piešia freską / LŽB nuotr.

– Dauguma rašytojų savo herojais renkasi žmogui įprastesnius gyvūnus – šuniukus, katytes. O jūsų herojė – ožka. Iš pradžių apie ją sukūrėte animacinį filmą, paskui ir parašėte. Kodėl būtent ožka?

– Ožka toks ypatingas gyvūnas, kad joks kitas istorijose jos pakeisti negali. Na, pavyzdžiui, ateina pas rabiną žydas, turintis daug vaikų:
– Rebe, nebežinau ką daryti. Namuose žmona, pulkas vaikų, nebespėju nei pinigų uždirbti, nei pavalgyti, nei pamiegoti. Ką daryti?

– Nusipirk ožką ir parsivesk namo, – pataria.

Žydas nelabai suprato, prie ko čia ta ožka, bet paklausė patarimo. Po kurio laiko jis vėl ateina pas rabiną:

– Rebe, ką jūs man patarėte, dabar namuose dar daugiau problemų – visur netvarka, ožka laksto, indus daužo, daiktus laužo. Nebesinori net namo grįžti. Ką daryti?

– Dabar ožką parduok!

Žmogus vėl paklausė patarimo ir namuose vėl tapo gera gyventi.

– Nuo šiol jūsų ožka merkia akį ir nuo „Beigelių krautuvėlės” sienos.

– Džiaugiuosi, kad žmonėms ji patinka. Dar nebaigus freskos, jau visi fotografavosi. Tikiuosi, kad ši freska taps sėkmės simboliu, juk mano ožka neša laimę!

Ilja Bereznickas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky freskos atidengimo šventėje / Valdo Kopūsto nuotr.