Atrodo, kad Avromas Suckeveris nugyveno daugiau gyvenimų negu daugeliui skirta. Kartu su tėvais išvarytas į Sibirą. Poetas tarpukario Vilniuje, visai kitas poetas Vilniaus gete. Žydų rankraščių ir knygų gelbėtojas. Partizanas, kovojantis su nacių kariuomene. Žydų muziejaus Vilniuje įkūrėjas. Liudytojas Niurnbergo procese. Pabėgėlis Lenkijoje. Jidiš kalbą puoselėjantis žydas hebrajiška linkme judančiame Izraelyje.
Avromas Suckeveris. Vilniaus geto vartai / „Vida Press“ nuotr. / LRT.lt koliažas
Kristina Tamelytė, LRT.lt
Šaltinis: LRT,lt
Liepos 15-ąją švenčiame vieno žymiausių jidiš kalba rašiusių poetų A. Suckeverio 110-ąjį jubiliejų. Šia proga kalbamės su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriaus tyrėja, istorike, humanitarinių mokslų daktare Lara Lempertiene – apie A. Suckeverio gyvenimo kelią, patirtis Vilniuje, Holokausto išgyvenimą ir svarbiausius darbus.
Anot istorikės, tik 2017 m. buvo rasti A. Suckeverio rankraščiai. Jie visuomet gulėjo saugykloje, tačiau buvo tiesiog pamiršti. Tarp rankraščių – ir poeto eilėraščiai, kurti būnant Vilniaus gete. 2020 m. Nacionalinė biblioteka, bendradarbiaudama su YIVO institutu Niujorke, išleido knygą „Dešimt eilėraščių“. Eilėraščius į lietuvių kalbą vertė Mindaugas Kvietkauskas, o į anglų – istorikas dr. Davidas Fishmanas. Jie taip pat parašė ir įvadinius straipsnius, supažindinančius su poeto kūryba ir gyvenimu. L. Lempertienė buvo šios knygos sudarytoja, redaktorė.
„Ženk per žodžius kaip per minų lauką: vienas klaidingas žingsnis, vienas klaidingas judesys, ir visi žodžiai, kuriuos per gyvenimą suvėrei ant savo aortų, išlakstys į šalis kartu su tavim pačiu“, – rašė A. Suckeveris knygoje „Iš Vilniaus geto“.
Lara Lempertienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Iš Smurgainių į Sibirą
Gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, Smurgainyse, A. Suckeveris kartu su tėvais buvo išvarytas į Sibirą, į Omsko sritį.
„Carinės Rusijos imperija į visą šią teritoriją žiūrėjo kaip į vientisą ir rizikingą dėl geopolitinių priežasčių. Žydai visuomet buvo įtariami, kad sąveikaus su priešu. Buvo ir toks mitas: kadangi jidiš kalba panaši į vokiečių, jie lengviau susikalbės ir išduos“, – A. Suckeverio gimimo istorinį kontekstą aiškina L. Lempertienė.
Aplink siautė Pirmasis pasaulinis karas. Anot istorikės, ištisos carinės Rusijos teritorijos buvo „atlaisvintos“ nuo žydų tautybės žmonių.
„Tai nebuvo susiję su kokiais nors konkrečiais kaltinimais šeimai. Ir tai nebuvo tremtis kaip tremtis į Sibirą, o veikiau priverstinis išsiuntimas, iškeldinimas“, – pasakoja L. Lempertienė.
Įdomu, sako istorikė, kad buvimas Sibire A. Suckeveriui nepaliko didelės traumos: jis žavėjosi Sibiro žiemomis, sniegynais, tviskančiais medžiais. Šeimą priverstinai iškeldinus, A. Suckeveriui buvo vos dveji metukai. Jie penkerius metus praleido Omsko srityje, gyveno tarp kirgizų (berniukas net šiek tiek pramoko tiurkų kalbos žodžių), o 1920 m. mirus Avromo tėvui, jie kartu su mama (šeimoje iš viso buvo trys vaikai) grįžo į tuometės Lenkijos dalimi tapusį Vilnių. Vaikui buvo septyneri.
Avromo Suckeverio eilėraščių ciklas „Veidai pelkėse“, jidiš k., 1941 m birželis / Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.
„Yra labai graži A. Suckeverio poema „Sibiras“. Ji 1953 m. Jeruzalėje buvo išleista kartu su Marco Chagallo grafikos darbais. Be galo graži poezija, jį Sibiras pakerėjo ir tai – įrodymas, kad jų šeima nebuvo ten kaliniai“, – pasakoja L. Lempertienė.
Suckeverių šeima, atvykusi į Vilnių, apsigyveno Šnipiškėse, Ukmergės gatvės dalyje, kuri dabar jau nebeegzistuoja. L. Lempertienė, paklausta apie Suckeverių šeimos finansinę ir visuomeninę padėtį, šį faktą mini kaip įrodantį, kad jie nebuvo labai pasiturintys žydai.
„Šnipiškėse, medinukuose, gyveno nepasiturintys žydai, buvo šiek tiek bohemiško jaunimo, nevalingai susiformavo poetų ratelis. Tai – vargingesnių žmonių rajonas. Po karo, jau tvarkant miestą, šis urbanistinis fragmentas nebuvo pripažintas kaip vertingas. Jis buvo nušluotas. Rajonas nebuvo laikomas nei turtingu, nei vaizdingu“, – apie Suckeverių šeimos gyvenamąją vietą pasakoja L. Lempertienė.
Ukmergės gatvė tuo metu prasidėjo maždaug ten, kur yra Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Laiptų, kurie dabar kyla Konstitucijos prospekto link, tuo metu nebuvo, tad A. Suckeveris vaikščiojo paprastu grindiniu iki savo medinuko.
Šnipiškės. Tolumoje – Žaliasis tiltas. Apie 1903–1908 m. / Stanisław Filibert Fleury / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.
Tarpukario Vilnius – jaunas ir veržlus
Galima rasti informacijos, kad A. Suckeveris artimai draugavo su Czesławu Miłoszu, tačiau L. Lempertienė sako, kad vadinti juos draugais būtų šiek tiek perdėta, bet jie tikrai buvo pažįstami, sukosi tarp literatų.
„Cz. Miłoszas priklausė „žagariečių“ menininkų grupei, o A. Suckeveris – „Jung Vilne“. „Žagariečiai“ kūrė lenkiškai, o „Jung Vilne“ – jidiš kalba. Jie tikrai žinojo vieni apie kitus, bet glaudžių ryšių ar bendrų projektų nelabai buvo“, – kalba L. Lempertienė.
Anot istorikės, abu buvo jauni, aktyvūs Vilniaus poetai, prisidėję prie Vilniaus meninio gyvenimo klestėjimo. Jie buvo ir panašaus amžiaus, Cz. Miłoszas dvejais metais vyresnis.
A. Suckeveris mokėsi tuomečiame Stepono Batoro universitete. L. Lempertienė pasakoja, kad poetas taip pat mokėsi YIVO instituto Vilniuje aspirantūroje, bet primena, kad tuo metu šios studijos nebuvo tokios kaip dabar doktorantūra: galima buvo stoti iškart po bakalauro studijų baigimo, o aspirantai padėdavo YIVO įvairiose jų veiklose.
„A. Suckeveris jungia įvairius Vilniaus veidus: žydišką, beje, stipriai pasaulietinę, tapatybę ir vilnietišką, miestietišką tapatybę. Pasaulietinėje jidiš žydų kultūroje labai domimasi užsienio kultūromis, jeigu tik įmanoma susipažinti su kokiu nors užsienio autoriumi, taip ir daroma. Dar gimnazijoje A. Suckeveris labai pamilo lenkų literatūrą, puikiai mokėjo ir kalbą. Svarbu paminėti, kad pasaulinė jidiš tapatybė smarkiai formavosi Vilniuje 20 a. pirmoje pusėje. Prieškariu Vilniuje kunkuliavo įvairios kultūros, o tai – kūrybos šaltinis“, – pasakoja istorikė.
Žydų literatų ir menininkų grupės „Jung Vilne“ narių susitikimas su rašytoju J. Opatošu. Apie 1935 m. / Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus nuotr.
Jaunasis literatas į grupę „Jung Vilne“ nebuvo priimtas iškart. Anot L. Lempertienės, jo rašoma stipriai klacisistinė poezija nelabai tiko avangardistams „jungvilniečiams“ – jiems norėjosi politiško balso, o ne gėrėjimosi gamta.
Anot istorikės, atmetimas visiškai nesuglumino A. Suckeverio: sau jis pasakė, kad jeigu jiems jo nereikia, jam bus gera ir be jų. Tiesa, istorikė šį A. Suckeverio pasitikėjimą savimi pamatė jau praėjus kiek laiko – įvairiuose interviu su juo, tad ji svarsto, ar toks požiūris atsirado jam tapus pripažintu poetu, ar egzistavo jau ir tada, kai A. Suckeveris buvo jaunas.
Keleriems metams praėjus, poetas vis dėlto buvo priimtas į grupės „Jung Vilne“ gretas.
„Jie neturėjo pasirašę kokio nors manifesto, bet išleido tris savo rinktines, almanachus. Gana nedidelės knygutės, bet jos labai unikalios. Tiek tarpukario Vilniuje, tiek nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje tai buvo labai populiarus literatų ir menininkų veikimo būdas. Tokie leidiniai suteikė galimybę save parodyti auditorijai ir ją suformuoti. Jie kreipėsi į žmones, panašius į juos: tokius, kurie nenorėjo matyti jidiš kultūros kaip antrarūšio reiškinio. „Jung Vilne“ norėjo drąsiai ir ryžtingai paskelbti, kad jidiš kultūra yra gyvybinga, besivystanti ir egzistuojanti. Netgi dailininkai, kurie kalba vizualine kalba, jungėsi prie jidiš poetų“, – pasakoja L. Lempertienė.
Istorikė pabrėžia, kad grupės pavadinimas – reikšmingas: ne tik todėl, kad yra jidiš kalba, bet ir todėl, kad mini jaunystę ir miestą. Jis atspindi to meto „Jung Vilne“ ryžtingą dvasią ir veržlumą. Pašnekovė primena, kad Vilniuje dominavo jidiš kultūra, o štai Kaune, iš kurio kilusi ir kur pradėjo rašyti Lea Goldberg, – hebrajų kalba.
L. Lempertienė teigia, kad didelių įtampų tarp šių kultūrų tarpukariu nebūta. Ši padėtis pasikeis po karo, A. Suckeveriui jau gyvenant Izraelyje.
Vilniaus getas: knyga mažajam Samueliui Bakui, prarasti artimieji, „Popieriaus brigada“
Nacistinės Vokietijos kariuomenei įžengus į Vilnių, A. Suckeveris visą vasarą slapstėsi: dūmtraukio viduje, po skardiniu stogu, net buvo įlindęs į Vilniaus žydų laidojimo draugijoje esantį karstą. Apie slapstymosi patirtį parašė ir eilėraščių.
1941 metų rudenį kartu su daugeliu miesto žydų buvo nuvarytas į getą: pėsčiomis su žmona ir tūkstančiais kitų žydų jie keliavo miestu į Vilniaus centrą. Iš pat pradžių apsigyveno Lydos gatvėje, vėliau – Vokiečių gatvės 29-ajame name.
Vilniaus geto vartai / „Vida Press“ nuotr.
L. Lempertienė akcentuoja, kad A. Suckeveris gete visuomet rašė ir poeziją, ir prisiminimus. Rašė net vėliau partizanaudamas.
„Sunku suprasti, kaip jis viską spėjo. Jis ir rašė, ir dalyvavo literatūrinėje bei meninėje geto veikloje. O veikla buvo labai turtinga. Reikia suprasti, kad žmonės nesiruošė tiesiog ateiti ir mirti. Jie gyveno kas dieną. Buvo momentų, kai labai džiaugėsi gyvenimu. A. Suckeveris nemažai padarė, kad jaunimas (Samuelis Bakas, Icchokas Rudaševskis ir kiti – LRT.lt) turėtų tą progą. Pats A. Suckeveris apdovanotas už poeziją dar gete. Žinome ir istoriją iš S. Bako apie organizuotą jaunųjų dailininkų konkursą, kuriame mažąjį menininką ir apdovanojo A. Suckeveris“, – apie Vilniaus geto nepaprastą kasdienybę pasakoja istorikė L. Lempertienė.
S. Bakas iš A. Suckeverio rankų, būdamas visiškai mažas vaikas, gavo ką tik pradėtą pildyti, pustuštę Vilniaus žydų bendruomenės metraščio knygą, kurioje galėjo piešti. Berniukas iš rankų šios knygos nepaleido beveik visą gyvenimo gete periodą, buvo stipriai sukrėstas, kai ją atėmė. Tapytojas savo atsiminimuose rašo, kad jam tai buvo saugumo garantas, o tai, kad gavo jį iš A. Suckeverio, tik suteikė dar daugiau svarbos, jautėsi vykdąs kažkokią misiją. Šiuo metu ši knyga – Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui priklausantis eksponatas.
„Įsivaizduojate, koks buvo vertybių pervertimas? Tokį daiktą atiduoda vaikui, kūrėjui, kad pieštų. Bendruomenės metraščiai negali būti tęsiami. O paties A. Suckeverio dienoraščiai iš geto parašyti ant kitos pusės įvairių dalykų. Poezijos knygos, kurią išleidome, viršelis buvo iš pergamento. Akivaizdu, kad švarus lapas paimtas iš Toros. Tuo metu vertinga yra kita – palikti liudijimą, o ne išsaugoti švarų pergamento lapą“, – dalijasi istorikė L. Lempertienė.
Afiša „Geto biblioteka. 100.000 knygų gete“, Vilniaus getas, biblioteka / Nuotrauka iš Vilniaus Valstybinio Gaono muziejaus (Nr. 1219)
Anot istorikės, tikėtina, kad Bakai ir Suckeveriai prieš karą vieni kitų nepažinojo.
„Geto situacija „sumetė“ labai skirtingų visuomenės sluoksnių žydus brutaliai į vieną krūvą. S. Bakas buvo visai mažas vaikas, A. Suckeveris juo rūpinosi. Apskritai poeto veikla rūpinantis jaunimu ir vaikais gete yra ypatingas puslapis“, – pasakoja L. Lempertienė.
Poeto kūrinius Vilniaus gete pamėgo ir kiti. Kai kuriems buvo sukurta muzika, eilėraščiai skaitomi garsiai ir tylomis. Jau po Antrojo pasaulinio karo vokiečių filosofas Theodoras Adorno parašys frazę: „Kaip po Aušvico dar apskritai galima kurti poeziją?“ A. Suckeveriui poezija buvo išsigelbėjimo būdas, liudijimas kitiems.
Asmeninis A. Suckeverio gyvenimas klostėsi sunkiai. 1942 m. naciai uždraudė žydams gete gimdyti vaikus, o iškart po šio draudimo nužudė Suckeverių naujagimį sūnų. A. Suckeverio motina visai netrukus buvo išvežta į Panerius, nes nebebuvo „tinkama darbui“.
Vilniaus getas / „Vida Press“ nuotr.
Vilties ir rašymo alkio šis žmogus neprarado. Priešinosi ir kitais būdais. Dar gyvendamas gete poetas kartu su kitais dirbo žydų raštų, rankraščių ir įvairių dokumentų „rūšiuotoju“: turėjo atrinkti tuos dokumentus, kurie gali būti konfiskuoti ir išvežti į Vokietiją, o kurie – perdirbti popieriaus fabrike.
Ši grupelė dabar vadinama „Popieriaus brigada“. Naciams už nugaros jie išgelbėjo daugybę knygų, gabeno jas į slaptavietas. Už tokį nusikaltimą jų būtų laukusi mirtis, tačiau jie vis tiek dokumentus ir knygas pririšdavo prie kūno po drabužiais ir įsinešdavo į getą ir iš jo. Išnešė net Marco Chagallo piešinių. Tiesa, būta ir padėjusių ne žydų tautybės žmonių: Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė ir rašytojas Kazys Boruta. L. Lempertienė susidomėjusiems šia istorija siūlo paskaityti ir D. E. Fishmano knygą „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“.
„Baltų lankų“ leidyklos išleista David E. Fishman knyga „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“ / Leidyklos „Baltos lankos“ nuotr.
„Svarbu suprasti, kad šio jauno žmogaus, turinčio poetinę sielą (juk tiek rašė apie gamtą!) tapatybė visiškai peraugo į kitokį žmogų, bet tai įvyko organiškai, susiduriant su aplinkybėmis. Perėjus į getą jo poezija pasikeičia, atrodo, kad praėjo dešimtmetis“, – šį A. Suckeverio gyvenimo laikotarpį apibendrina istorikė.
Partizanavimas ir Niurnbergo procesas
Likus 11 dienų iki Vilniaus geto likvidavimo, A. Suckeveris su žmona Freydke ir artimu draugu Šmerke Kačerginskiu prisijungia prie Vilniaus geto jungtinės partizanų organizacijos (FPO) ir pasitraukia į miškus. Getas likviduojamas, o jie dar pusmetį kovoja.
Po karo Sovietų Sąjungoje priimamas kaip didvyris, tačiau pats A. Suckeveris gana greitai suvokė, kad „sovietų teisingumas“ niekur toli nenuves. Nors ir stengiasi padėti žydų kultūrai Vilniuje, tačiau jos pačios nebelikę, o ateityje, nors jis pats to dar nežino, laukia nauja antisemitinių išpuolių banga. Valdžioje juk Stalinas.
Tiesa, jį įkalbina liudyti Niurnbergo procese ir papasakoti tai, ką patyrė Vilniaus gete. Poetas norėjo kalbėti jidiš, bet vis dėlto yra verčiamas kalbėti jo išmokta, nors nelabai įprasta rusų kalba.
L. Lempertienė sako, kad jis vis dėlto atstovavo Sovietų Sąjungos pusei. Po to pats A. Suckeveris rašė, kad dvi naktis iki liudijimo nesudėjo nė bluosto, nuolat sapnavo savo motiną.
„Tuo metu buvo manoma, kad Sovietų Sąjungos įžengimas į Vilnių padėjo tašką Holokaustui, vyravo tokia nuomonė, dabar ji pasikeitusi. Nereikėtų pamiršti, kad Niurnbergo teismas buvo organizuojamas sovietų iniciatyva, kiti sąjungininkai pritarė. A. Suckeveris negalėjo su tuo kovoti“, – pasakoja L. Lempertienė.
Gyvenimas po Holokausto: jidiš kultūros puoselėjimas Izraelyje
Po Holokausto A. Suckeveris, nors ir įkūrė Žydų muziejų Vilniuje, greitai išvyko į Lenkiją, o vėliau ir į Izraelį. Tiesa, ir ten gyvenimas nebuvo lengvas, o už savo Vilniuje užaugintą jidiš tapatybę reikėjo kovoti. Izraelyje jidiš kultūra neturėjo favoritės statuso, gerokai priimtinesnė buvo hebrajų kultūra ir kalba. Poetas vis tiek jidiš kalba leido žurnalą „Auksinė grandinė“.
„Vien dėl jo pastangų ir entuziazmo žurnalas ėjo nepertraukiamai. Jis buvo kurį laiką vos ne vieninteliu forumu jidiš rašytojams pokariu“, – kalba L. Lempertienė.
Istorikė teigia, kad A. Suckeveriui kaip jidiš poetui nebuvo lengva pokario Izraelyje.
„Vienu metu ir paprasta, ir dramatiška priežastis: Holokaustas. Šis prisiminimas buvo be galo skaudus. Jidiš kalba dominavo ir tenkino žydų bendruomenės poreikius, o tos bendruomenės nebebuvo: buvo noras kurti naują valstybę ir naują identitetą“, – pasakoja istorikė.
Vilniaus getas / Vida Press nuotr.
Tad A. Suckeveris lyg ir nepritapo tiek, kiek galbūt būtų norėjęs.
„Tuo metu Izraelyje buvo gyva mintis, kad diasporinis pasyvumas prisidėjo prie Holokausto: buvo per mažai pasipriešinimo, bandymo išvengti. Tiesa, visi žinome, kad pasipriešinimo buvo: ir Varšuvos geto sukilimas, pabėgimai iš geto, Vilniuje veikė pogrindinė pasipriešinimo organizacija, kuriai pats A. Suckeveris ir priklausė“, – kalba L. Lempertienė.
L. Lempertienė pabrėžia, kad 19 a. pab.–20 a. pr. besikuriančioje Izraelio valstybėje žmonės, atvykę iš įvairių kraštų, suformavo kitokį identitetą, nei kad turėjo diasporoje gyvenantys žydai.
„Jie turėjo būti kovojantys, nes reikėjo gintis nuo priešiškų arabų užpuolimo, tad kūrėsi kitokio žydo identitetas: žmogus, kuris dirba žemę (žemdirbyste Europoje žydams leidžiama užsiimti ribotai – LRT.lt), išdidus žydas. Tokiam žydui nelabai rūpi diaspora, kurią jis paliko, jam rūpi jo nauja valstybė. Pokariu šios nuotaikos buvo sumišusios su didžiuliu skausmu: jidiš kalba buvo susijusi su mirtimi, žūtimi“, – pasakoja istorikė.
Aloyzas Stasiulevičius, „Vilniaus getas“, (1970, drobė, akrilas, koliažas). / Asmeninio archyvo nuotr.
Tiek tarpukariu, tiek jau po karo Izraelyje vyko ir vadinamieji kalbų karai. Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą įkūrus universitetus Jeruzalėje ir Haifoje buvo kviečiami profesoriai iš Vokietijos, nes ten judaikos studijos buvo stiprios, tačiau šie profesoriai kalbėjo vokiečių kalba.
„Pavyzdžiui, toks žmogus kaip Martinas Buberis (20 a. filosofas, egzistencialistas, vertėjas – LRT.lt) sutiko dėstyti Izraelio universitetuose, bet studentai pradėjo streikus. Jie nenorėjo paskaitų klausytis vokiečių kalba“, – istorinį kontekstą apibrėžia L. Lempertienė.
Anot istorikės, dėl šio istorijos puslapio – tiek prieškario, tiek pokario – dabar labai gailimasi. Į tokį susiformavusį pokario Izraelį atvyko A. Suckeveris ir stengėsi atstovauti nepopuliariai, nepatogiai, skausmingai jidiš kultūrai.
„Dabar daug kas prarasta, tačiau A. Suckeveris šiuo atžvilgiu buvo tikras didvyris, nes jo leidžiamame „Auksinės grandinės“ žurnale buvo publikuojami ne tik meniniai tekstai, bet ir straipsniai, ir prisiminimai. Tai yra visas pasaulis. Tai, ko Izraelis nenorėjo pripažinti, nes tai buvo per daug skaudu. Pavyzdžiui, iš Vilniaus kilęs rašytojas Amosas Ozas savo memuaruose rašo, kad tėvai kalbėjo jidiš tik tuomet, kai jis negirdėjo“, – pasakoja L. Lempertienė.
Tad tiek tų daugybės Avromo Suckeverio gyvenimų. Mirė poetas 2010 m. Tel Avive, užauginęs dvi dukras ir praradęs sūnų Vilniaus gete.