Daugelis mūsų pagrįstai užjaučiame ukrainiečius, vadinasi, empatijos lietuviui netrūksta, bet… Kai tik kalba pasisuka apie Lietuvos žydus, empatija gerokai nuslopsta. Nuslopsta ir reikalavimai laikytis politinės kultūros standartų bei politiko etikos. Jeigu reikalavimų būtų laikomasi, Remigijus Žemaitaitis nebūtų Seimo nariu jau vien už grasinimą nužudyti rinkėją.

Arkadijus Vinokuras ir Remigijus Žemaitaitis „Dienos temoje“ / J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

Arkadijus Vinokuras, publicistas

Šaltinis LRT.lt

Reikalas pamirštas. Dabar – antisemitinis išpuolis, taip pat pamirštas. Kas toliau? Toliau – politikų korumpuota praeitis trenkė visai politinei sistemai per veidą.

Nieko nėra maloniau už mūsų nuosavas ydas, kai tokių ydingų atsiranda kritinė masė, yda, o ne dorybė tampa vertybe ir visa ko vertinimo kriterijumi. Andriaus Tapino tyrimas dėl savivaldybių tarybos narių ciniško sukčiavimo mokesčių mokėtojų lėšomis mano teiginį patvirtina. Kai visuomenė ir jos politinės partijos, tarp jų ir socdemai, turintys būti sąžinės, moralės, aukštų politinės etikos standartų etalonu, turi tokį ydingą požiūrį, kaip galima kalbėti apie politinę kultūrą ir politiko etiką bei atsakomybę?

Todėl suprantama, kad reikalauti apkaltos Seimo nariui yra šūvis sau į koją. Juk ta kritinė masė žino, kad pašalinus apkaltos būdu R. Žemaitaitį, kiekvieną jų gali ištikti toks pats likimas. Tad jau protingiau laikyti politiko etikos kartelę netoli grindjuostės, ar ne taip? Todėl ir nuleistas pro ausis Lietuvos Seimo nario R. Žemaitaičio prieš metus ar dvejus viešai pareikštas grasinimas rinkėjai: „Jeigu jūs balsuosite už Skvernelį, užmušių bl*t.“

Na, jeigu R. Žemaitaičiui ir Seimo nariams nerūpi lietuvių kilmės rinkėjas, kuriam grasinama nužudymu, tai apie žydus išvis neverta kalbėti, nes juos beveik visus jau kaip ir išžudė, ką čia dabar su ta likusia smulkme užsiimti. Taip, dar užsiliko netyčia vienas kitas, tai tuos „imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą…“. Nelikus žydų, atėjo lietuvių eilė. Ne šiaip lietuvių, o visas rinkėjų elektoratas, yra kur prasisukti – balsuosite už kolektyvinį Skvernelį, užmušim […]. Žinoma, ydai tapus vertybe, praleidi tokius pareiškimus pro ausis, įvardiji juos kaip literatūrinį polėkį, ironiją, pajuokavimą.

Kai Seime analogiškai pajuokavo komikas Olegas Šurajevas, tai vos nebuvo pasodintas ant kuolo. Taip jau būna su tais veikėjais, ydą pavertusiais dorybe. Mat šis ne iš tos pačios chebros, tas vis teisybę be jokio mandagumo tiesiai šviesiai mala. Juk nesupranta, kad būtina apsimesti padoriu politiku, gražiai šypsotis, kitaip nė iš vietos. Žiūrėkite, juk P. Gražuliui ir R. Žemaitaičiui visai neblogai sekasi, net didžiausios simpatijų bangos sulaukia. Jie vis dar Seime n metų ir jiems apkalta negresia. Telieka sutikti: graži ta lietuviškos demokratijos išraiška, nes ji visiškai beribė, bedantė, bekiaušė, todėl jokia tikra pagarba politiko etikai net nekvepia. Paminėsite, R. Žemaitaičio jau pamirštas antisemitinis išsišokimas grįš bumerangu.

Arkadijus Vinokuras / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Apie apkaltą: ji nieko bendro neturi su Baudžiamuoju kodeksu. Apkaltai BK nereikalingas, nes apkalta, sako enciklopedija, yra „politinės atsakomybės forma, procesas, kuriuo aukščiausi valstybės pareigūnai gali būti nušalinti nuo einamų pareigų. Terminas atsirado viduramžių Anglijoje. Ten jis reiškė teisinę procedūrą, per kurią parlamentas už bet kokius nusikaltimus teisia savo narius, taigi vykdo kvazi teisminę funkciją. Ši archajiška procedūra (pirmąkart Anglijos parlamente surengta 1376 m., o paskutinį kartą – 1806 m.) iki šiol formaliai nėra panaikinta“. Tiesa, apkalta neretai buvo politinių oponentų susidorojimo priemonė, kas be ko. Taigi, apkalta visgi liko ir visiškai pagrįstai, nes jeigu virš Seimo nario yra tik Dievas, tai su juo nesunku susitarti, nes priesaikoje „nuolankiai“ politikas prašo pagalbos žodžiais „tepadeda man Dievas“.

Gal todėl ir netrenkė žaibu iš dangaus R. Žemaitaičiui jam taip šlykščiai pasisakius prieš to paties Dievo išrinktos tautos atstovus? Nežinomi Dievo keliai… Todėl ir reikalingas žmogiškasis apkaltos įrankis – kaip antai Damoklo kardas, nors ir gerokai surūdijęs bei atšipęs, virš Seimo nario galvos.

Kas be ko, pakalbėkime apie politinės atsakomybės kartelę. Jos aukštis priklauso nuo žmogaus požiūrio į moralę, į principingumą ir apskritai į politinės atsakomybės kartelės būtinumą. Jos atsisakius, mažėja valstybėje politinės atsakomybės, valstybė greičiau virsta bananų respublika, o galiausiai diktatūra, kitaip nebūna. Niekas juk ilgainiui nenori gyventi chaose, todėl po kiek laiko būtinai gimsta fašistinės ar komunistinės idėjos apie stiprią ranką, vieną partiją ir vieną fiurerį. Kitaip tariant, nuo bananų respublikos iki diktatūros tik vienas žingsnis, kai nuo diktatūros iki demokratijos – amžinybė. R. Žemaitaičio tipo politikai tai žino, todėl plečia nebaudžiamumo ribas toleruojančių tokį nesiskaitymą su politiko etika ir politine atsakomybe sąskaita.

Kai Seime analogiškai pajuokavo komikas Olegas Šurajevas, tai vos nebuvo pasodintas ant kuolo. Taip jau būna su tais veikėjais, ydą pavertusiais dorybe.

Bet yra nedidelė problemėlė su ta apkalta. Lietuvos Konstitucija nurodo tris priežastis, vertas apkaltos (šiuo atveju kalbame apie Seimo narį): sulaužė duotą priesaiką, įvykdė nusikaltimą, šiurkščiai pažeidė Konstituciją. Kurią iš trijų pažeidė R. Žemaitaitis? Kur nurodyta Konstitucijoje, kad Seimo narys negali naudotis folkloru, nors ir antisemitiniu, bet – folkloru, dar įrašytu kaip saugomu istoriniu objektu Tautosakos garso įrašų duomenų bazėje? Kur nurodyta, kad draudžiama juokais ir tik juokais grasinti rinkėją nužudyti, jūs ką, perfrazuojant R. Žemaitaitį, juokų nesuprantate, bl*t?

Štai tokia slidi padėtis slidiems politikams yra tikra laimė. Tačiau būti apkaltai ar ne – priklauso nuo politinio intereso gerbti žmogaus teises, gerbti Lietuvos Seimą kaip tautos atstovybę. Sprendimas dėl apkaltos grindžiamas ir argumentu, kad laisvas mandatas neatleidžia nuo Konstitucijos reikalavimo ir pareigos gerbti žmogaus teises, nediskredituoti Seimo, nekurstyti tautinės neapykantos. Tačiau interesas, regis, nulinis ir ypač LSDP frakcijoje. Galiu tik nemaloniai įsivaizduoti, kad LSDP nutylės R. Žemaitaičio išsišokimą, nes jau dabar jokio intereso nerodo. Kodėl LSDP frakcija bijo griežtai pasisakyti prieš žmogaus teisių pažeidimus, vengia kontroversiškų, jų supratimu, temų – kitam kartui.

LSDP tarybos posėdis / D. Umbraso/LRT nuotr.

Kai partijos, kurių širdies reikalas ginti žmogaus teises, stoti prieš blogį visose visuomenės srityse, nerodo didelio noro kuo aukščiau kelti politinės atsakomybės bei politiko etikos kartelės, ką kalbėti apie kitus mirtinguosius? Taip ir murkdomės savo ydose, paverstomis dorybėmis, visuomenei tyliai pritariant, neprotestuojant, nes nieko nekeičiančios kalbos apie kažkokias politiko etikas, politinę atsakomybę įgriso iki gyvo kaulo.

Pagaliau Seimas apsiėmė pradėti apkaltos procesą Petrui Gražuliui. Gera pradžia. Pažiūrėsime, kaip seksis spręsti R. Žemaitaičio bylą, kaip seksis sutramdyti savivaldybių narių vagystes iš žmonių kišenių, ar bus pareikalauta TS-LKD ministrų – buvusių savivaldybių narių – atsistatydinimo arba bent jau neteisėtai pasisavintų lėšų grąžinimo. Seimo laukia išbandymai, kuriuos išlaikius politiko atsakomybės kartelė bus gerokai pakelta. Antraip horizonte pasirodys Lietuvos, kaip bananų respublikos, ateitis. Oi…