Šį vakarą, lygiai 20 val., iškilminga ceremonija Herzlio kalne, prasidės Izraelio nepriklausomybės 75-ųjų metinių minėjimas.  

Tai – vienintelė valstybinė ir nepaprastai svarbi Izraelio šventė, žyminti po 2000 metų klajonių ir persekiojimo atgauto valstybingumo svarbą. Ir ne bet kur, o istorinėje vietoje, kur prasidėjo žydų istorija, religija ir kultūra. Todėl izraeliečiai švenčia išties linksmai – su paradais, iškilmingu prezidento priėmimu, koncertais ir fejerverkais.

75-ojo Izraelio nepriklausomybės jubiliejaus proga, prezidentas Isaacas Herzogas kreipėsi į viso pasaulio žydus:

„Shalom, mieli draugai iš viso pasaulio! Izraeliui pasiekus istorinį etapą – 75 nepriklausomybės metus – turime galimybę stabtelėti ir su dėkingumu apmąstyti stebuklą, kuris yra mūsų žydiška ir demokratinė valstybė.

Žinoma, šis šventės laikas Izraelio valstybei ir visai žydų tautai ateina įsivertinimo momentu, kurį hebrajiškai vadiname cheshbon nefesh. Kaip ir daugelis demokratinių visuomenių visame pasaulyje, mūsų piliečiai Izraelyje ir pasaulinės žydų bendruomenės susidūrė su esminiais klausimais – kas mes esame ir ko palinkėtume savo mylimai šaliai.

Žinoma, neturime pamiršti, kad užduoti sau klausimus apie savo tapatybę ir bendrą tikslą yra dovana. Kažkada tik svajojome apie šalį, kurią galėtume kartu kurti, dalytis, ginčytis. Ir tai yra palaima, kurios neturėtume laikyti savaime suprantamu dalyku.

Taigi, brangūs draugai, šie neramūs laikai parodo, kiek daug mes sukūrėme šioje šalyje per pastaruosius 75 metus ir kaip tai brangu daugeliui. Tai rodo didžiulį rūpestį milijonų žmonių, gyvenančių Izraelyje ir už jo ribų, kuriems mūsų šalis yra labai svarbi. Ir kaip tik ši savybė padėjo mūsų žmonėms išgyventi ir klestėti tūkstantmečius.

Mieli draugai, šią prasmingą akimirką pasidžiaukime viskuo, ką kartu sukūrėme ir viskuo, ką dar turime sukurti. Linkime nuostabios Izraelio valstybės nepriklausomybės dienos! Linkėjimai jums visiems iš prezidento rezidencijos Jeruzalėje.

Yom Ha’atzmaut Sameach, draugai!“

Istorija

60–70 mūsų eros metais romėnams nuslopinus žydų sukilimą buvo panaikintas paskutinis žydų autonominės valstybės darinys, o šventykla Jeruzalėje ant Siono kalvos sugriauta. Išlikę toje teritorijoje žydai vadovaujant Bar Kochbai 132–135 vėl sukilo, buvo nugalėti romėnų, kurie visiškai sugriovė Jeruzalę, išvarė iš gyvenamųjų vietų visus žydus, teritoriją pavadino Palestina. Jeruzalė liko simboliu, šventa vieta, kur esą pasirodys Mesijas, atstatysiąs šventyklą ir žydų valstybę.

Viduriniais amžiais žydai Europoje išplito į rytus, pirmiausia vokiečių žemėse, kur susiformavo jidiš kalba. Senoji hebrajų kalba buvo užmiršta, vartojama tik religinėse mokyklose ir sinagogose.

XIX a. Europoje dėl romantizmo įtakos prasidėjęs domėjimasis tautų praeitimi, tradicijomis, jų istorinio likimo ypatybėmis veikė ir žydų mąstytojus, kurie ėmė kalbėti apie žydų valstybės atkūrimą. Ši idėja tapo dar svarbesnė Europoje atsiradus rasiniam biologiniam antisemitizmui, kuris neigė žydų teisę gyventi.

Vienas iš ryškiausių žydų filosofų T. Herzlis manė, kad savoje valstybėje žydai bus saugūs. Jo raginimas žydams keltis į Palestiną susilaukė pritarimo diasporoje, daugiausia tarp Austrijos ir Rusijos žydų. 1897 įkurta Sionistų organizacija (nuo 1960 Pasaulinė sionistų organizacija), 1901 – Nacionalinis žydų fondas, kurio lėšos buvo skirtos žemei Palestinoje pirkti. Ten dar 1882 grupė Rusijos žydų Jafos vietovėje (dabar Tel Avivas) įkūrė pirmąją koloniją – žemdirbystės ūkį.

Žydai prie Jeruzalės Vakarų sienos (apie 1870) /  Felix Bonfils nuotr.

Pirmojo pasaulinio karo metais žydai patyrė turkų represijų, jie padėjo žygiuojančiai britų kariuomenei, o Europoje sudarė V. Žabotinskio vadovaujamą dalinį. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti. Žydų imigracijos mastai smarkiai išaugo, o tai sukėlė konfliktus su vietiniais arabais dėl superkamų iš jų žemių, atsisakymo įdarbinti arabus žydų žemės ūkyje ir pramonės įmonėse.

Persikėlėlių ūkininkavimas, jų gyvenviečių tvarka kėlė arabų nepasitenkinimą, peraugantį į užpuolimus ir pogromus. Arabų riaušes 1929 ir 1936 numalšino Didžiosios Britanijos kariuomenė, bet jos valdžia, siekdama išsaugoti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose, 4 dešimtmečio pabaigoje smarkiai apribojo žydų imigraciją. Tada Palestinoje gyveno jau daugiau kaip 0,4 mln. žydų, veikė administracinės struktūros, partijos, profesinės sąjungos, švietimo įstaigos ir aukštosios mokyklos. Žemės ūkyje vyravo kibucai.

Per Antrąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanija valdžia praktiškai uždraudė imigraciją, bet nacizmo grėsmės akivaizdoje žydai stojo jos pusėn, jų dalinių kariai kovojo Šiaurės Afrikoje ir Italijoje.

Izraelio valstybės sukūrimas

Pasibaigus II pasauliniam karui į Palestiną veržėsi išsigelbėję per Holokaustą Europos žydai, bet Didžioji Britanija nekeitė imigracijos ribojimo, nelegaliai atvykusius asmenis suimdavo ir deportuodavo. Tai sukėlė susirėmimus su britų kariais, stiprėjo arabų ir žydų konfliktai.

Nusivylusi savo veiksmų nerezultatyvumu Didžiosios Britanijos vyriausybė 1947 02 14 perdavė Palestinos likimą spręsti Jungtinėms Tautoms. Jų Generalinė Asamblėja 1947 11 29 pritarė rezoliucijai, numatančiai nuo 1947 05 01 panaikinti Didžiosios Britanijos mandatą ir Palestiną padalyti į dvi valstybes: arabų ir žydų, Jeruzalei suteikti tarptautinį statusą.

1948-ųjų gegužės 14 d. Tel Avive susirinkę žydų lyderiai pasirašė Izraelio valstybės įkūrimo deklaraciją. INuo tada kasmet, penktają Ijaro mėnesio dieną pagal žydų kalendorių, vos pasibaigus Yom HaZikaron, viso pasaulio žydai švenčia savo istorinės Tėvynės atkūrimą.

Davidas Ben Hurionas skelbia Izraelio valstybės įkūrimą (Tel Avivas, 1948 05 14) / Rudi Weissenstein, Izraelio užsienio reikalų ministerija nuotr.