Kandidatas į Vilniaus merus konservatorius Valdas Benkunskas politinėje reklamoje šaukia: „Meras be cirkų!“ Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, išsigandęs viešų debatų, atsiliepia aidu: „Kaunui cirko nereikia!“ Spaudoje apskritai dažnos antraštės, kaip antai „Politika ne cirkas“, „Cirkas politinėje arenoje!“. Siaubas, kur tik pažiūrėsi, visur tas nelemtas cirkas. Tikrai?

Arkadijus Vinokuras, publicistas, LRT.lt

Straipsnis publikuotas www.lrt.lt puslapyje

 Arkadijus Vinokuras / D. Umbraso/LRT nuotr.

Leiskite iš pradžių sudoroti cirko, kaip paniekos verto objekto, mitą. Pirma, pavyzdžiui, oro gimnastas: jeigu elgtųsi kaip Seimo narys Petras Gražulis, Ramūnas Karbauskis, V. Matijošaitis, V. Benkunskas ir visa plejada Seimo narių nuo 1992 iki 2023 m., jau po pirmo salto mortale užsimuštų. Cirko mago rankose pasirodžiusi ugnis jį patį tuojau sudegintų, o pjaudamas perpus magijos numerio pagalbininkę ją ir perpjautų. Kitaip tariant, profesionalus cirkas su politiniu bardaku nieko bendro neturi.

Tai įrodo ir vieno seniausio bei didžiausio JAV cirko „Ringling Bros. and Barnum & Bailey Circus“ pajamos, siekiančios 98 mln. dolerių per metus. Kito JAV cirko „Circus Circus“ metinės pajamos 160 mln. dolerių, jis turi 1 500 darbuotojų. JAV veikia 300 cirkų. „Cirque Du Soleil Inc“ artistui moka 6 000–10 000 dolerių per mėnesį (didžiausias Skandinavijos cirkas „Cirkus Scott“, į kurio premjeras eilėse stovėdavo visas Švedijos valdantysis elitas, ateidavo ir Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas su šeima, 1989ؘ–1990 m. man mokėjo apie 6 000 Eur per mėnesį. Pasirodymo trukmė? 10 min. Tais laikais tai buvo didžiulė suma net ir Švedijoje.

Ar man tyčiotis iš vargano neišprususio Seimo nario, ariančio 24/7 už 2 000 Eur per mėnesį?). Jau nekalbu apie cirkus Europoje ir apskritai pasaulyje. Lietuvoje veikia du profesionalūs cirkai – „Baltijos cirkas“ ir „Amber cirkas“. Klounas yra cirko pasirodymo šerdis, beje. Geram klounui plojama atsistojus. Apskritai cirkas kaip menas yra neatsiejama žmonijos kultūros istorijos dalis.

Ar man tyčiotis iš vargano neišprususio Seimo nario, ariančio 24/7 už 2 000 Eur per mėnesį?

Tad jums, provincijos politikieriams, patariu bent jau nedaryti sau ir išprususiems gėdos, kai viešai rodote provincinį „išsilavinimą“. Patyčias, kilusias dėl erudicijos trūkumo, palyginčiau su avalanšu, sniego griūtimi. Kai esami ir būsimi politikai viešai tyčiojasi iš to, ko nesupranta, kodėl kitiems taip pat nesielgti kitais atvejais?

Tas kitas atvejis – plačiai nuskambėjęs TV laidų vedėjos Astos Stašaitytės mestas kaltinimas buvusiam vyrui esą, žiūrėkite, jis – gėjus. Nesiruošiu veltis į dviejų žmonių viešam sudorojimui pateiktą šeimos dramą, kalbėsiu tik apie faktą, kad žodis „gėjus“ pavartotas tikslu pažeminti. Suprask, koks siaubas, jis – gėjus! Kad nepilstyčiau iš tuščio į kiaurą, pasakysiu tiesiai: siekiant stabdyti patyčių iš homoseksualių žmonių mastą, būtina panaikinti apgailėtiną LR nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Šiuo įstatymu stigmatizuojama viena visavertė Lietuvos pilietybę turinti žmonių grupė, taip šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės. Jo turinys tiesiai šviesiai nurašytas arba savaip perrašytas nuo Rusijos homofobų priimto įstatymo leidžiamajame susirinkime Sankt Peterburge (2002 m.).

Nesiruošiu veltis į dviejų žmonių viešam sudorojimui pateiktą šeimos dramą, kalbėsiu tik apie faktą, kad žodis „gėjus“ pavartotas tikslu pažeminti. Suprask, koks siaubas, jis – gėjus!

Panašūs teisės aktai sudaro prielaidų patyčioms ir nebūtiems kaltinimams, kurių sulaukė ir a. a. rašytojos Neringos Dangvydės knyga „Gintarinė širdis“ atseit už „homoseksualumo propagandą“. 2023 m. sausio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžioji kolegija paskelbė sprendimą byloje Macatė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 61435/19), kuriuo konstatavo, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį (saviraiškos laisvė). Deja, rašytoja EŽTT sprendimo nesulaukė.

Pakalbėkime apie Lietuvos žydus. Ar paminklas dokumentuotam jų žudikui Juozui Krištaponiui nėra pasityčiojimas iš 1941–1944 m. sunaikintų Lietuvos piliečių žydų? Į visus reikalavimus pašalinti paminklą institucionalizuotas lietuviškasis antisemitizmas nusivalo kojas. Taip, institucionalizuotas, nes Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda tyli lyg liežuvį prarijęs, nors leidžia sau kartkartėmis paploti homofobams ir antidemokratams maršiečiams per petį.

Neprieštaravo jis ir nacionalistams, neteisėtai ant Vrublevskių bibliotekos sienos prikalusiems atminties lentą kitam „didvyriui“ Jonui Noreikai, aktyviai dalyvavusiam persekiojant žydus. Ir ne, Indre Makaraityte, dėl J. Noreikos istorinė diskusija nebevyksta.

Kas vyksta, yra įžūlus išsisukinėjimas, nusigręžimas nuo tiesos ir akis badančių faktų. Ar ne tai byloja Ukmergės mero išsisukinėjimas nuo atsakomybės pagaliau pašalinti paminklą J. Krištaponiui? Nenoras pakeisti Pakruojo rajono Šūkonių kaime esančios mokyklos pavadinimą (ji pavadinta J. Noreikos vardu) ar pašalinti jam skirtą atminimo lentą ant Šiaulių savivaldybės pastato yra aiški žinia visuomenei: spjauname ant istorinių faktų. Tų, kuriuose užfiksuota, ką 1941 m. išdarinėjo Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika. Jis nurodymais varė žydus į Šiaulių getą, grobė jų turtą, įsakydamas „liuksusinius baldų sąrašus pristatyti man“. Būtent jis, J. Noreika, už pagalbą ir „pirmai pažinčiai“ nurodė pristatyti vokiečiams „du tūkstančius bonkų alaus“.

Jono Noreikos pasirašyti dokumentai / kopija iš Vrublevskių bibliotekos archyvo

Ta pati situacija su tamsios atminties Kaziu Škirpa, skleidusio neapykantą ir liepusio išvaryti visus žydus – Lietuvos piliečius – iš gimtinės. Gatvių pavadinimai su jo vardu ir toliau puikuojasi Kaune bei kitur. Atkreipkite dėmesį į per visą Lietuvą paplitusią kadaise vykdytų ciniškų nusikaltimų atmetimo geografiją. Ar nenoras pažvelgti tiesai į akis ir pagaliau atsikratyti susitepusių „didvyrių“ nėra ciniškos patyčios iš aukų? Taip pat įžūli nepagarba gyvenantiems žuvusiųjų artimiesiems?

Jono Noreikos pasirašyti dokumentai / kopija iš Vrublevskių bibliotekos archyvo

Nori nenori peršasi mintis, kad tokia valstybės politika. Bet aukščiausio rango politikai, žinoma, sakys, ne, taip nėra. Siekdami įrodyti, kad gerbia aukas, jie pavyzdingai dalyvauja Holokausto aukų atminimo minėjimuose Panerių memoriale, automatiškai kartoja „niekada daugiau“ ir tą pačią sekundę pamiršta, kad turi galios užkardyti patyčias iš visos tautos pašalindami paminklus nusikaltėliams.

Pakalbėkime apie Lietuvos žydus. Ar paminklas dokumentuotam jų žudikui Juozui Krištaponiui nėra pasityčiojimas iš 1941–1944 m. sunaikintų Lietuvos piliečių žydų?

Esu įsitikinęs, buvęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona tokios padėties toleravęs nebūtų, mat jis su savo vyriausybe ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, įstatymais stabdė antisemitizmo bangą Lietuvoje, neleido įsigalėti nacių ideologijai – varžyti žydų teises, versti juos svetimšaliais (visgi esu paminklo A. Smetonai priešininkas, nes 1926 m. karinis perversmas pažeidė 1918 m. Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, viziją 1922 m. Konstituciją).

Taigi, deja, tenka konstatuoti: Lietuvoje skiriamos trys „legitymios“ patyčių grupės: cirkas, homoseksualai ir žydai. Belieka laukti Seimo pasiūlymo įstatymo forma: užsisiūti ant krūtinės skiriamuosius ženklus: žydams – geltoną lopą, gėjams – vaivorykštinę, cirko artistams užsidėti raudonas nosis. Ar taip tapsime laimingesni? Daugelis visuomenės, kad ir liūdna, neprieštarautų