Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė tęsia pagal Vyčio paramos fondo medžiagą parengtų straipsnių ciklą, pasakojantį apie žydų tautybės 20 didvyrių, apdovanotų už svarų įnašą kovojant dėl Lietuvos Nepriklausomybės, žygdarbius.

11-ojo Vilniaus pulko eilinis (1901-1923) apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi Nr. 1335.

Vyties Kryžiaus kavalierius eilinis Motelis Kacas. 1922 metai / Nuotrauka iš „Kario” žurnalo.

Motelis (dokumentuose taip pat – Mordchelis–Leiba) Kacas, Danieliaus sūnus, gimė 1901 metais Tauragės mieste. Tėvai gyveno Tauragėje, Vinco Kudirkos g. Nr.35. Pagal profesiją – vežikas. Raštingas, nevedęs.

1922 metų spalio 26 dieną buvo pašauktas į kariuomenę ir per Tauragės apskrities komendantūrą paskirtas į 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko ketvirtąją kuopą.

Nukautas 1923 metų kovo 19 dieną susirėmime su lenkų partizanais ties Podlipkių (Paliepio) kaimu. Drauge su juo žuvo tos pačios ketvirtos kuopos kariai jaunesnysis puskarininkis Jonas Taurys, eiliniai Vladas Verpetas, Abraomas Štromas, Jonas Jaruckis.

Žurnalas „Karys“ 1938 metų 5-ajame numeryje jam paskyrė straipsnį „Šeši Tėvynės laisvės kovų didvyriai“. Jame buvo rašoma:

„Motelis Kacas iš mažens buvo gyvas, judrus, linksmas ir labai tvirtos valios vyras. Kaip gimęs ir augęs Žemaitijoje, jis buvo net užsispyrėlis, tačiau geras, atviras ir visų mylimas.

– Atsimenu, – pasakojo brolis Roveris, – prieš 15 metų, lietingą rudens pavakarį, atsisveikindamas Motelis pasakė: „Važiuoju, atliksiu savo pareigą Lietuvai taip kaip reikia, ir po dviejų metų sugrįšiu. Tik jau nebe toks eilinis Motelis Kacas vaikiškas, bet rimtesnis, vyriškesnis. Tada vėl gyvensime”… Tačiau Motelis nebegrįžo.

Tarnaudamas 11-ajame pėstininkų pulke, Motelis Kacas dažnai rašė namo laiškus. Laiškuose labai juokingai aprašinėdavo pirmąsias savo dienas kariuomenėje. Armijoje buvo savo būdo nepakeitęs ir pasilikęs linksmas, nors drausmingas. Suprantama, greitai jį pamėgę draugai ir viršininkai. O savo laiškuose jokiais vargais, sunkumais irgi nesiskundęs. Nė kartą nerašęs, kad ir maistas blogas, nors tada mūsų kariuomenėje dar blogai maitinę.

Ištrauka iš 11-ojo pulko įsakymo apie žuvusius ties Paliepio kaimu karius. 1923 metai / LCVA

1923 metų kovo 19 dieną eilinis Motelis Kacas drauge su kitais kareiviais buvo paskirti į Seinų baro lauko sargybą Paliepio kaimo laukuose. Lauko sargyba buvo gavusi uždavinį sekti lenkų veiksmus už demarkacijos linijos ir saugoti ketvirtąją kuopą nuo staigių lenkų puolimų.

Nurodytoje vietoje lauko sargybai išsidėsčius, visai nelauktai ir Paliepio kaimą staigiai pulti pradėjo apie eskadroną lenkų kareivių. Budrus sekėjų postas lenkus greit pastebėjo. Vienas sekėjas, įbėgęs į trobą, kurioje buvo kiti sargybiniai, nusigandęs pranešė žinią ir patarė, paleidus kelis šūvius, pasitraukti.

Laikytis prieš raitelių eskadroną buvo neįmanoma. Tačiau lauko sargybai uždavinyje buvo pabrėžta saugoti ketvirtąją kuopą nuo staigaus užklupimo. Paleistų kelių šūvių kuopa galėjo neišgirsti ir lenkams lengva būtų sunaikinti visus kuopos vyrus. Todėl išgirdę patarimą trauktis, kiti kareiviai atsakė: „Mes esame kareiviai ir kas įsakyta turime padaryti, o ne trauktis”. Po to visi sargybiniai šokę laukan ir į lenkus šaudydami gynėsi tol, kol pritrūko šovinių.

Šovinių pritrūkę, lenkų raitelius puolė durtuvais. Krito keli lenkai. Tačiau eskadronas mūsų lauko sargybą apsupo ir visus sargybinius sukapojo. Vienam sargybiniui galva buvo perskelta į keturias dalis.

Eiliniui Moteliui Kacui jau negyvam lenkai žvėriškai įkišo kardą į burną ir apsuko taip, kad dešiniame žande liko skylė. Sukapotus sargybinius nurengė ir apiplėšė. Iš visų sargybinių gyvas išliko tik vienintelis eilinis Benius Rimša, kuris buvo sunkiai sužalotas ir nuo žaizdų apalpęs.

Žuvo vyrai, bet visi garbingai. Ilgiau užtrukęs susišaudymas įspėjo kuopą ir ji suspėjo pasiruošti kautynėms.

Motelio Kaco žuvusio kario įskaitos kortelė.  1938 metai / LCVA

Kas žino, gal sargybai pasitraukus lenkai būtų pasiviję ir sunaikinę sargybinius ir visą ketvirtąją kuopą. Tačiau dabar sargybinių drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo kuopą.

Nors kariams ašaros visai svetimas dalykas, tačiau nukautuosius apžiūrėjus ir pamačius tokį reginį, kur lietuviška narsa buvo susidūrusi su priešo žiaurumu, kuopos vadui ir kitiems kuopos kariams iš akių išriedėjo ašaros.

Einančiam ketvirtos kuopos vado pareigas Stasiui Puzinui pristatant didvyrius apdovanoti Vyties

Kryžiais, apdovanojimo lape apie juos rašoma:

„11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko ketvirtosios kuopos eiliniai Vladas Verpetas, Jonas Jeruckis, Echomas Štramas, Motelis Kacas ir Benius Rimša 1923 metų kovo 19 dieną, puolant lenkams Podlipkių kaimą, ištisą pusvalandį narsiai gynėsi, kol pritrūko šovinių. Pritrūkę jų, puolė priešininką durtuvais ir čia visi garbingai žuvo”.

Motelis-Leiba Kacas buvo palaidotas Alytaus miesto žydų kapinėse. Šiuo metu kapo pėdsakų nėra likę.

Tuo tarpu labai norėtųsi, kad vienintelė žinoma net dviejų žuvusių Vyties Kryžiaus kavalierių-žydų palaidojimo vieta kaip nors būtų pagerbta.

Alytaus senosios žydų kapinės, kur palaidoti du žydai – Vyties Kryžiaus kavalieriai: Motelis Kacas ir Echomas Štramas.

Parengta pagal Vyčio paramos fondo medžiagą.