Vytautas Toleikis / D. Umbraso/LRT nuotr.
Kol daugelis mėgavosi Olga Tokarczuk, J. M. Coetzee ir kitomis knygų naujienomis, mokytojas, kultūrininkas Vytautas Toleikis pastaraisiais metais gilinosi į lietuvių literatūrą, net trečiarūšę, kad susidarytų įspūdį, kaip joje 19 a. pab.–20 a. pr. vaizduoti Lietuvos žydai. „32 metus šios temos niekas nelietė. Mane, tiesą sakant, tai šokiruoja“, – pabrėžia V. Toleikis.
Mindaugas Klusas,
© LRT.lt
Jis parašė knygą „Žydai lietuvių literatūroje“, 2022 metais ją išleido „Naujasis Židinys-Aidai“, o neseniai leidinys pristatytas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje.
„Ši knyga… bjauri, – su humoro gaidele balse pabrėžia jis. – Niekam nepavyks žaisti balta-juoda. Nepavyks sukurti teorijos, kad dešinieji labiau linkę į antisemitizmą, o kairuoliai – šventieji angelai. Knygoje pateikiami literatūros pavyzdžiai rodo visišką „košelieną“, makalynę. Nes buvo visaip.“
Parametrai brandai patikrinti
Knyga „simboliškai, santykinai“ aprėpia 100 metų laikotarpį, nuo Liudviko Rėzos išleistų Kristijono Donelaičio „Metų“ (1818) iki nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais. Autoriaus tyrinėti ne tik literatūros kūriniai, bet ir publicistika, apybraižos, straipsniai.
Pagrindinį impulsą knygai davė 1991 (Lietuvoje – 1995) metais pasirodęs Vytauto Kavolio veikalas „Epochų signatūros“. V. Toleikiui ypač įsiminė garsiojo sociologo mintis, kad visuomenės brandą labiausiai atskleidžia
trys dalykai: požiūris į moterų teises, religines arba tautines mažumas ir žydus.
„Per šią perspektyvą gali stebėti, kaip kito Lietuvos visuomenė, matomi ir pakilimai, ir nuosmukiai, ypač Rusijos okupacijos laikais. Pagalvojau, kodėl nepasidomėjus, kaip žydai vaizduoti lietuvių literatūroje“, – sako V. Toleikis.
Vytautas Kavolis / wikipedia.org nuotr.
Pasiryžo perskaityti ne tik iškiliausius pasirinkto tarpsnio rašytojus, klasikus, bet ir ne tokius iškilius autorius – Konstantiną Jasiukaitį, Juozą Mačį-Kėkštą, Marceliną Šikšnį-Šiaulėniškį, Aleksandrą Fromą-Gužutį, daugelį pamirštų, dabar jau nebeskaitomų tekstų. V. Toleikio tikinimu, jie plačiau atveria kontekstą, nes ne tik vyskupas Motiejus Valančius ir Vincas Kudirka rašė apie žydus.
Buvo ir tokių (tik jau vėliau, apie 1941-uosius), kurie sąmoningai nerašė arba žydų neminėjo – nutylėjimas, pasak V. Toleikio, irgi reikšminga naratyvo dalis.
Toleikio hipotezė
Anot knygos autoriaus, pats sudėtingiausiais – vyskupo M. Valančiaus atvejis. Dėl jo net kelis sykius teko keisti nuomonę: atrodė ir klasikinis antisemitas, ir garbus vyras, nevertas priekaištų.
Perskaitęs visa, kas švietėjo, blaivybės sąjūdžio lyderio publikuota 19 ir 20 amžiuje, taip pat ir kūrybos, biografijos tyrimus, susidarė „šiokią tokią“ hipotezę, kas buvo tas M. Valančius.
Lietuvos žydai švenčia Chanuką (asociatyvi nuotr.) / D. Umbraso/ LRT nuotr.
„Beje, tai V. Toleikio asmeninė hipotezė, labai mėgėjiška, nes 19 amžiaus archyvuose nesėdėjau, – prisipažįsta knygos autorius. – Susidarė toks įspūdis: antisemitizmo ne tiek jau daug, tik vieną kūrinį būtų galima pavadinti antisemitine klasika. O šiaip viešpatauja antijudaizmo linija, aiškiai perimta iš lenkiško naratyvo – lenkiškų maldaknygių, tekstų, kuriais rėmėsi rašydamas lietuviškas adaptacijas.
Pamatai M. Valančiaus siekį lietuvį žemaitį kataliką atskirti nuo visų kitų – liuteronų, stačiatikių ir žydų. Šią programą diegė naudodamas, sakyčiau, liaudišką antijudaizmą. Suprask, žydai kalti – nepripažino Jėzaus kaip mesijo ir, neva, dalyvavo jo nužudyme. Šventųjų gyvenimai aprašomi tarsi viskas vyktų Žemaitijoje. Empatiškai persikelia į žemaičio kaimiečio kailį ir rašo tokius tekstukus, kad tas „mažutis“ viską galėtų suprasti. Liaudišką antijudaizmą naudojo kaip priemonę, vitaminą, „maisto papildą.“
Motiejus Valančius / Wikipedia nuotr.
Kita M. Valančiaus pusė
Tačiau, pasak V. Toleikio, esanti ir kita M. Valančiaus pusė – „Namų knyga“: dienoraštis, konspektai, parašyti lenkų kalba.
„Joje nėra jokio antisemitizmo ar antijudaizmo. Skaitai kaip inteligentiško, aristokratiško žmogaus tekstą. Nes iš tiesų M. Valančius turėjo dvi tapatybes: buvo lenkiškos kultūros žmogus, o lietuviškąją – kūrė“, – teigia V. Toleikis.
Anot jo, pirmasis M. Valančiaus biografas kunigas Antanas Alekna aprašo epizodą, kai iš esmės namų arešte Kaune laikomas vyskupas per kiekvienas šv. Velykas susitikdavo su vyriausiu Slabodkės (Vilijampolė) rabinu ir palikdavo 50 rublių „jo neturtingiems žydeliams“.
Lietuvos žydai / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
„Paaugusių žmonių knygelėje“ vyskupas pateikia bene 7 punktus, kodėl su žydais nereikėtų prasidėti, bet galiausiai reziumuoja, kad ir jie – Dievo kūriniai, tad turime su krikščioniška meile į žmogų žiūrėti. Vadinasi, bent asmeniškai, žiūrėjo su krikščioniška meile. Valančiaus dėl antijudaizmo niekaip neišteisinsi. Vis dėlto kaip žmogus, regis, buvo padorus ir visai ne antisemitas. Bet, kartoju, tai tik mano hipotezė“, – dėsto V. Toleikis.
Ją sutvirtina ir dar vienas M. Valančių pateisinantis šaltinis – politinės brošiūros, jose vyskupas išdėstė lietuvių tautos politinę programą.
„Apie žydus parašyta labai mažai, visas dėmesys nukreiptas į Rusijos okupacinę valdžią. Pagrindinis tautos priešas – rusų okupantas, jo žandarai. Brošiūrose, drįsčiau sakyti, Valančius pats nuoširdžiausias ir tikriausias. Tie tekstai – paskutiniai, parašyti prieš pat mirtį“, – sako V. Toleikis.
Vytautas Toleikis / D. Umbraso/LRT nuotr.
Bajoriška tendencija
Anot jo, „Palangos Juzė“ yra programinis M. Valančiaus kūrinys. „Su juo į literatūrą atėjo visiškai naujas personažas – siuvėjas, o ne koks kaimo bernelis artojėlis. Tai kriaučius, išėjęs mokslus Mėmelyje, vokiškame Klaipėdos krašte. Valančius ragino lietuvius imtis amatų, nes neišsimaitins iš smulkių ūkelių. Labai paprasta programa“, – dėsto V. Toleikis.
Jis pastebėjęs tendenciją (niekaip jos dėsniu nepavadintų), kad joks bajoriškos kilmės lietuvis, apsisprendęs lietuvybei, nereiškė antisemitinių nuostatų.
„Įdomu, dvarų kultūra vis tik šį tą davė… Visi broliai Biržiškos – tiesiog prožydiški. Taip pat ir Šatrijos Ragana, Žemaitė, Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Bajorija skleidė daugiau šviesos“, – sako V. Toleikis.
Jono Basanavičiaus paminklas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Dvi asmenybės, skirtingos reakcijos
Toleikio teigimu, V. Kudirkos antisemitizmas iš dalies esą kilęs dėl asmeninių priežasčių. Kai Šakiuose išvydo konkurentą, miestelio žydai profesionaliai organizavo buto boikotą, gydytojas kelis mėnesius niekaip negalėjo išsinuomoti pastogės, glaudėsi pas kleboną nešildomoje pašiūrėje. O į miestą atvažiavusius ligonius nukreipdavo pas gydytoją žydą.
„Tad, aišku, V. Kudirka degė pykčiu. Ne veltui debiutinis jo kūrinys – „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“, – sako V. Toleikis.
Vincas Kudirka / Wikimedia Commons nuotr.
Tokio pavyzdžio priešingybė – patriarchas daktaras Jonas Basanavičius. Vos pasirodžiusį Vilniuje, jį du kartus apvagia žydai kišenvagiai, brangų laikrodį ištraukia dar stotyje.
„Tačiau dėl to jis netampa antisemitu, nors gal ir turi teisę. Tad dvi asmenybės ir dvi visiškai priešingos išvados ateičiai, – sako V. Toleikis. – Vilniuje Basanavičius buvo visų gerbiamas kaip labai tolerantiškas mokslo, Europos žmogus. Per jo laidotuves Zalmanas Reizenas, žydų dienraščio „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) redaktorius, pasakė kalbą. Tad matau tam tikrą intrigą. Galbūt veikė kokie nors vidiniai kompleksai, to jau nesužinosime. Tačiau turiu teisę klausti – istorikų, literatūrologų, semiotikų, rimtų tyrinėtojų.“
Knygos „Žydai lietuvių literatūroje“ autorius dabar sako labiausiai laukiantis ugningos kritikos ir šypsodamas tikisi, kad po 5 metų iš šios jo provokacijos rasis bent 20 rimtų monografijų.
Vytautas Toleikis / D. Umbraso/LRT nuotr.
Vytautas Toleikis – mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas, skaitytojų pamėgtų atsiminimų „Pasakojimai prabudus“ (2017) autorius. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti užsakymu pirmas tyrė romų genocidą Lietuvoje, yra inicijavęs ir vykdęs daugybę kultūros ir švietimo projektų, skirtų romų, žydų ir kitų tautinių mažumų kultūrų atminčiai puoselėti.