Sausio 14 d. minime vieno garsiausių litvakų, poeto, prozininko ir eseisto Osipo Mandelštamo 132-ąsias  gimimo metines.

Būsimasis kūrėjas gimė 1891 m. Varšuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Mandelštamų šeimos šaknys kildinamos iš Lietuvos – poeto senelis gyveno Žagarėje. Motina Flora Mandelštam buvo muzikė, tėvas Emilis Mandelštamas priklausė pirmajai pirklių gildijai, o tai reiškė, kad šeima galėjo gyventi ne tik žydų sėslumo ribose – teritorijose, kur žydams buvo leista gyventi ir iš kurių net laikinas išvykimas buvo labai keblus.

Kai Osipui buvo keleri metai, šeima įsikūrė Peterburge. Mandelštamas studijavo Peterburgo, Heidelbergo ir Sorbonos universitetuose.

Dar visai jaunas O. Mandelštamas, kartu su S. Gorodeckiu, A. Achmatova ir kitais kūrėjais  prisijungė prie „Poetų cecho“. Šie jaunuoliai atstovavo „akmeizmo“ judėjimui – išsižadėję simbolistų misticizmo, jie siekė sugrįžti prie pasaulio daiktiškumo ir konkretumo, ieškojo prasmės ne anapus materialaus pasaulio šydo, o juslinėje ir emocinėje patirtyje.

Pirmąjį poezijos rinkinį „Akmuo“ O. Mandelštamas išleido 1913 m., paskutinį „Eilėraščiai“ – 1928 m., tais pat metais išėjo ir straipsnių rinkinys „Apie poeziją“. Tolesnį jo likimą galima atspėti iš mirties datos – 1938 m. buvo didžiojo teroro laikas.

Paskutiniu gyvenimo dešimtmečiu Mandelštamas nenustojo rašyti, bet buvo atvirai kritiškas naujajai valdžiai, taip pat ir poezijoje. 1934 m. jį areštavo pirmą kartą ir ištrėmė už Uralo, vėliau leido persikelti į Voronežą. Po trejų metų tremties jam leista sugrįžti. 1938 m. Mandelštamas buvo suimtas antrą kartą, ištremtas į Sibirą. Mirė lageryje netoli Vladivostoko. Jo kapas nežinomas.

Minėdami poeto gimimo metines kviečiame prisiminti jo eiles.

 

Dėl griausmingų artėjančios eros aidų,

Dėl žmonių prakilnios padermės,

Netekau aš ir vietos prie stalo tėvų,

Džiaugsmo savo, ir savo garbės.

 

Mano šimtmetis – vilkšunis kimba gerklėn,

Nors ne vilkiško kraujo esu,

Bruk mane kaip kepurę rankovės gelmėn

Sibiriečio šiltų kailinių.

 

Nematyčiau kad purvo, kur murkdos bailiai,

Nei sukruvintų kaulų, žaizdų,

Kad spindėtų poliarinės lapės melsvai

Man savuoju pirmykščiu grožiu.

 

Palydėk prie plataus Jenisiejaus krantų,

Kur už žvaigždę aukštesnė pušis,

Nes ne vilkiško kraujo žmogus aš esu,

Ir tik lygus mane nužudys.

                                            1931 m. kovo 17–18 d., 1935 m. pabaiga

                                            vertė Audrius Dzikaras