Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą dėl žydų gelbėtojų palikuonio, Lietuvos ekspremjero Adolfo Šleževičiaus netekties.

Adolfas Šleževičius gimė 1948 02 02 žydų gelbėtojų šeimoje, Mirskiškėje, Ignalinos rj.

A. Šleževičius 1993–96 metais ėjo Lietuvos Respublikos ministro pirmininko pareigas; jo vyriausybė daug nuveikė stabilizuojant ūkį, įvedant litą, pagerinant santykius su gretimomis valstybėmis.

Parašė daugiau kaip 50 straipsnių, knygas Tarp Scilės ir Charibdės (1998), Metai, kai nebuvo didvyrių: Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis (2008).

 

Dalinamės Adolfo Šleževičiaus tėvelių, žydų gelbėtojų Vlado ir Uršulės istorija.

„Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ / Vladas Šleževičius 

Vladas ŠLEŽEVIČIUS (1912–1993) Uršulė ŠLEŽEVIČIENĖ (1912–2000)

Rachelė ir jos uošvė kurį laiką slapstėsi pas Vladą Šleževičių, gyvenusį Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jo slėptuvėse rado prieglaudą apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Jo namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“

Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo j JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su uošve. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarį ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės”. Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. „Ir be ginklo kariai“,

Sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967

Informacija iš virtualios Parodos “Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa”.

Nuotraukos iš Danutės Selčinskajos asmeninio archyvo.

Adolfo Šleževičiaus tėvai – Pasaulio Tautų teisuoliai

 

Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, netoli Kelmės. 1941-ųjų birželio 24-ąją miestelį okupavo vokiečiai. Sužinojęs, kad ruošiamasi žudyti žydus, gydytojas Petras Girbudas prasiskverbė į žydų kalinimo vietą, visiems pasakė, koks jų laukia likimas ir patarė gelbėtis. Klausinėdamas pažįstamų ir savo pacientų, Petras Girbudas labai intensyviai ieškojo vietų, kur galėtų paslėpti žydus.

Gydytojas buvo labai gerai žinomas vietos bendruomenėje, kaip ir gerai buvo žinomas jo palankumas žydams. Todėl jis negalėdavo ilgiau nei kelias dienas slėpti žmones savo namuose. Net ir suradęs prieglobstį, gydytojas Girbudas nuolat rūpindavosi slapstomais žmonėmis, atveždavo jiems maisto, vaistų ir šiltų drabužių.

Kunigas Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) buvo daktaro Petro Girbudo draugas. Jis slėpdavo žydus Kolainių vienuolyne, aprūpindavo juos fiktyviais gimimo liudijimais. Kartu su Užvenčio gydytoju Petru Girbudu kunigas Polikarpas Macijauskas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo aštuoniolikmetis Alfonsas Songaila.

Vieni tokių ūkininkų buvo Uršulė ir Petras Šleževičiai gyvenę Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jų namuose užuovėją rado Rachilė Kacevienė (Kacav), Esther Krengel Magidienė, Ita (Teresė) Kacaitė Šolomas Kacas iš viso daugiau nei 20 žmonių pabėgusių iš Šiaulių geto.

Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“

1994 metais Uršulei Šleževičienei įteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio medalis ir diplomas.

Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti per 900 Lietuvos piliečių.

Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenė bei pirmininkė Faina Kukliansky reiškia nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems.

Informacijos šaltinis: www.issigelbejesvaikas.lt